Danutė Bindokienė
Mes esame tradicijų žmonės. Epitetą "tradicinis" vartojame kiekviena pasitaikiusia proga, nors kartais visai be reikalo. Jeigu kas drįsta truputį kitaip ką nors padaryti, pirma negu su darbu susipažįstame, iškyla priekaištas: "Taip anksčiau nebuvo daroma".
Šių (1976-1977) mokslo metų pradžioje Kr. Donelaičio aukštesnioji lituanistinė mokykla išleido lietuvių literatūros vadovėlius. Dėl įvairių priežasčių (apie kurias noriu trumpai pakalbėti) vadovėlis skiriasi nuo anksčiau vartotųjų.
Pirmiausia į akis krinta skirtinga vadovėlio forma. Išleista viena beveik 600 psl. "Lietuvių literatūros skaitymų" knyga ir keturi konspektų sąsiuviniai. Knyga yra skiriama visoms keturioms aukštesniosios mokyklos klasėms; joje yra įvairių mūsų rašytojų kūrinių ar jų ištraukų, pradedant tautosaka, baigiant kuone pačiais jauniausiais mūsų literatūros kūrėjais.
Kiekvienas konspektų sąsiuvinys skirtas atskirai klasei. Pvz. V-je klasėje einamas tautosakos kursas ir kai kurie rašytojai, kūrę tautosakinėmis temomis. Tas kursas randamas I-je konspektų dalyje. Sąsiuvinio gale yra žodynėlis, pritaikytas tik tos klasės kurso skaitiniams. Kituose sąsiuviniuose žodynėliai pritaikyti taip pat klasės kurso skaitiniams. Taigi penktosios klasės mokiniai lietuvių literatūros pamokose vartoja "Lietuvių literatūros skaitymų" knygą ir I-ją konspektų dalį.
VI-os kl. kurse yra Lietuvos atgimimo -priešaušrio - poaušrio laikotarpis, žodžiu, kuone pati seniausioji mūsų literatūra. Tai labai sunkus kursas 13-14 metų vaikams, ir visuomet literatūros mokytojas su juo turėdavo nemažai vargo. Tuolaikiniai rašytojai-realistai daugiausia rašė apie Lietuvos kaimą (pvz. Žemaitė, J. Biliūnas, Lazdynų Pelėda ir kt.), kuris išeivijos didmiesčio lietuviukui tikrai tolimesnis už tolimiausią planetą šioje Saulės sistemoje. Neretai pasitaiko, kad šio laikotarpio literatūra, tokia tolima ir neįdomi, dar labiau atbaido vaikus nuo lietuviškų knygų skaitymo.
Ieškant išeities, buvo nagrinėjimui klasėje parinkti tokie skaitiniai, kurie vaikams suprantamesni, įdomesni. Pvz. vysk. M. Valančiaus "Vaikų knygelės" apysakaitės, J. Biliūno "Joniukas", "Kliudžiau", "Laimės žiburys", L. Pelėdos "Motulė paviliojo", Š. Raganos "Irkos tragedija" ir pan. Daugumos šių kūrinių veikėjai yra vaikai — nelaimingi, skriaudžiami, apleisti, ir jiems užuojautą labai greitai pajunta net didžiausi klasės padaužos. Neatbaidžius mokinių pirmuoju rašytojo kūriniu, jau galima pakalbėti ir apie kitus, sunkesnius, sudėtingesnius. Tą pat galima pasakyti ir apie autorių biografijas. Ilgos, sudėtingos, kupinos datų ir mokyklų pavadinimų biografijos yra neapsakomai nuobodžios. Argi svarbu, kurioje pradinėje mokykloje kiek metų autorius išsėdėjo, kada jis kiaules ganė, kuriuose miestuose gyveno? Daug svarbiau, kas suformavo jo rašymo būdą, jo pasaulėžiūrą, kas tuo laikotarpiu dėjosi jo gyvenamoje aplinkoje-tėvynėje, kodėl jis rašė taip, o ne kitaip. Svarbu ir jo profesija (jau užaugusio), nes tai dažnai surišta su jo kūryba.
Kadangi VI-sios klasės kurse daugiau dėmesio kreipta į vaikus ir jaunuolius senojoje mūsų literatūroje, buvo logiška panagrinėti ir moderniąją vaikų-jaunimo literatūrą. Švietimo tarybos programoje ji buvo įtraukta į V-sios klasės kursą. Tačiau tos klasės kursas (tautosaka) yra ir taip suprantamas, įdomus, o šeštosios daug sausesnis, todėl, įtraukiant jaunimo literatūrą į šią klasę, mokiniams pasidarė daug įdomiau. Tuo labiau, kad apsčiai turime jaunimo literatūros knygų (išleistų tos pačios Šviet. tarybos ir kitų leidyklų), turime gyvus rašytojus, kuriuos galime pasikviesti į pamokas. Paskutiniuosius dvejus metus vartojant šį kursą Kr. Donelaičio Vl-je klasėje, gauta labai gražių rezultatų.
VII-jai klasei skiriama III-ji konspektų dalis, nepriklausomos Lietuvos rašytojai ir poetai. Čia daugiau vartojamas palyginimo metodas. Pvz. skyrelis "Lietuvos istorija ir tautosaka — rašytojų įkvėpimo šaltinis" nagrinėja autorius, kurie savo kūrybai temų ieškojo liaudies kūryboje, Lietuvos istorijoje; "Lietuvis inteligentas XX amžiaus pradžioje" žvelgia į A. Vienuolio, L. Pelėdos, Š. Raganos vaizduotus lietuvius inteligentus tame laikotarpyje: jų teigiamybes ("Viktutė"), neigiamybes ("Grįžo", "Klaida") ir t.t. Šiame kurse yra ir Lietuvos kaimo realizmas, nes septintokai jau paaugesni,
A. Vienuolio "Paskenduolė" ar Žemaitės "Marti" jiems jau daugiau prieinami.
Reikia pastebėti, kad kai kurie rašytojai yra nagrinėjami dviejose, trijose ar net visose keturiose klasėse. Didieji mūsų klasikai, kaip Maironis, V. Krėvė, B. Sruoga, Žemaitė ir kt., neapribojami viena pamoka kurioje klasėje. Jų kūryba išskirstomą, atsižvelgiant į mokinių amžių ir pajėgumą ją suprasti. Žinoma, galima sakyti, kad mokytojo pareiga kurį nors rašytoją "išeiti", o mokinio darbas jį "iškalti". Tačiau tai ne meilės darbas. Labai norisi atrasti būdų, kad ta mūsų literatūra, tas gražusis rašytas lietuviškas žodis ir pagarba jo kūrėjui išliktų mokinio širdyje. Tuos pačius rašytojus nagrinėjant keliose klasėse tik iš kitos perspektyvos, jie geriau įsisąmoninami ir ilgiau išlieka mokinio atmintyje.
Vartojant šį literatūros mokymo metodą, teko atsisakyti kai kurių rašytojų, nors jie į programą buvo įtraukti. Juk turime tik 30 mokslo šeštadienių, taigi apie 120 valandų per 4 metus. Anksčiau, kai dar literatūros programa buvo nepakeista, tie patys rašytojai (užsibaigę maždaug su nepriklausomybės laikotarpiu) buvo išskirstyti į 4 metus. Pagal naują programą aštuntoje klasėje yra nagrinėjama modernioji proza ir poezija. Tuo būdu prisideda geras tuzinas naujų autorių, o ir buvusieji paliekami (tik sugrūdami į kitas 3 klases). Sudėjus autorių ir valandų skaičių, kiekvienam tegalima skirti tik apie vieną pamoką. Ar galima kalbėti apie tokius šakotų kūrybos žanrų ir talentų milžinus, kaip Mykolaitis-Putinas, V. Krėvė,
B. Sruoga ir kt., tik vieną pamoką? O kada reikia supažindinti su jų romanais, poemomis, dramomis? Tai būtų ir nelogiška, ir nesąžininga. Norint to išvengti, teko atsisakyti kai kurių dalykų, ypač tokių, apie kuriuos kalbama istorijos ar net geografijos pamokose (pvz. Lietuvos statutas, spaudos draudimas, knygnešiai, pirmieji lietuviški laikraščiai, Vilniaus universitetas ir pan.). Kai kuriuos kitus autorius teko kiek pergrupuoti. Pvz. Kr. Donelaitį ir Antaną Baranauską perkeliant aštuntokams, kurie vis geriau juos supranta negu šeštoji klasė...
Išeivijos poetai, beletristai ir dramaturgai nagrinėjami IV-je konspektų dalyje (VIII klasėje). Šioje klasėje, jau nuo pat Kr. Donelaičio aukštesniosios mokyklos įsteigimo prieš 14 metų, visi mokiniai turi laikyti baigiamuosius egzaminus iš visų 4 metų kurso. Šiam tikslui konspektuose pridedamas trumpas kurso kartojimas. Čia labai naudinga skaitymų knyga, nes mokiniui nereikia ieškoti V ar VI kl. literatūros vadovėlio, kad galėtų pasiskaityti reikiamo autoriaus kūrybos, viską jis turi savo knygoje.
Konspektai skiriami mokiniams, ne literatūros mokytojams. Išklausęs klasėje mokytojo nagrinėjimo, supažindinimo su vienu ar kitu autoriumi, mokinys konspektuose randa to aiškinimo santraukas, kad lengviau galėtų atlikti užduotus darbus, pasiruošti rašomiesiems. Mokytojui konspektai yra tik gairės einamajai programai. Jis gali dalį rašytojų praleisti, bet gali suminėti ir kitus, konspektuose nepažymėtus. Pvz. aš pati paminėjau lietuvius humoristus A. Gustaitį ir Pulgį Andriušį (iš dalies ir A. Baroną), nors jie programoje visai nepažymėti. Ruošiant šiuos vadovėlius ir turint visą lietuvių literatūros vaizdą prieš akis, pradėjo pirštis mintis, kad ta literatūra labai rimta, skaudi, liūdna. Gal būt, ją suformavo, kaip ir lietuvių liaudies dainų pobūdį, skaudi ir varginga tautos istorija, tačiau lietuvis kūrėjas nesišvaisto tuščiais, linksmais žodžiais, nekuria lengvų situacijų ir retai kada juokiasi. Humoristai lietuvių literatūroje yra išimtys. Žinoma, kai kas teigia, kad jų galima būtų buvę ir daugiau rasti, bet čia tikslas buvo tik parodyti tas išimtis, pakalbėti apie rimtosios mūsų literatūros priežastis, o ne suminėti visus humoristus.
Kr. Donelaičio aukšt. mokyklos VIII-je klasėje praktikuojamas ir kitas būdas praturtinti literatūros žinias. Kiekvienas mokinys turi parašyti baigiamąjį darbą, supažindinti klasę su vienu, savo pasirinktu, autoriumi, kurio nėra ne tik IV-je konspektų dalyje, bet ir visoje skaitymų knygoje. Darbas atliekamas raštu ir žodžiu, pakalbant ne tik apie autoriaus gyvenimą, kūrybą, jos reikšmę, bet taip pat paskaitant tos kūrybos ištraukų, paaiškinant, kodėl tą autorių pasirinko, ir šaltinius, iš kurių imta medžiaga. Tuo būdu prisideda nemažas būrys rašytojų, kurie šiaip būtų kurse nepaminėti. Reikia pripažinti, kad aštuntokai šį darbą atlieka labai sąžiningai, nes jų pastangas vertina ne tik mokytojas, bet ir klasės draugai.
Labai naudingas ir tautosakos pakartojimas VIII-je Masėje (besiruošiant egzaminams), nes 15-18 metų jaunuolis jau visai kitaip žiūri į liaudies kūrybą negu 12-13 metų penktokas. Aštuntokams užduodama tautosaką rinkti iš senelių, senesnių kaimynų, vyresnio amžiaus pažįstamų. Ypač daug pasisekimo turi liaudies dainos, senos mįslės ir t.t.
Taigi šio literatūros vadovėlio formą ir medžiagos apipavidalinimą nulėmė Kr. Donelaičio aukšt. mokykloje praktikuojamas mokymo būdas, o taip pat finansinė padėtis, nes, leidžiant rašomąja mašinėle paruoštus konspektus ir tik vieną spaustuvėje surinktą knygą, buvo apsieita su daug kuklesnėmis lėšomis.
REDAKCIJOS PASTABA
Šiame rašinyje minėti Danutės Bindokie-nės vadovėliai yra sukėlę tam tikrų kontroversijų tarp lituanistinių mokyklų mokytojų. Vieni teigia, kad jie yra priimtini visoms lituanistinėms mokykloms, kiti sako, kad jie netinkami, nes griežtai nesilaikoma Šviet. tarybos nustatytos programos, savaip interpretuojami kai kurie rašytojai, pasitaiko rašybos bei skyrybos klaidų ir pan. Autorė čia atsako, dėl ko ji, rašydama šiuos vadovėlius, pasielgusi taip, o ne kitaip. Metę į juos žvilgsnį, pastebėjome vieną kitą skyrybos klaidą, vieną kitą nevartotiną žodį bei posakį. Nors autorė lietuvių bendrinę kalbą moka gana gerai, bet vis tiek būtų buvę geriau, jei kam nors būtų davusi rankraščius peržiūrėti. Teko nugirsti, kad toks noras yra buvęs, bet nebuvę laiko, nes K. Donelaičio mokykla tų vadovėlių jau laukte laukė. Tačiau galima pagalvoti ir taip: mūsų moksleivių lietuvių kalbos mokėjimas yra toks silpnas, kad vienas kitas praleistas ar ne toje vietoje padėtas kablelis jų kalbai neturės jokios reikšmės ir nepadarys blogos įtakos. Mūsų lituanistinės mokyklos teisingai yra vadinamos vargo mokyklomis, tad ir jų vartojamuose vadovėliuose gal nereikia būtinai laukti visiško tobulumo. Ne paskutinį žodį čia gali tarti ir mūsų labai kuklūs finansiniai ištekliai. Jeigu šalia netaip tobulo vadovėlio turime kitą, tobulesnį, tai jį vartokime, bet jeigu reikėtų ruošti ir leisti visai naują, tai tam tikslui eikvoti laiką ir pinigus būtų perdaug didelė prabanga.
• Lenkijos ribose esančios Vilniaus arkivyskupijos dalies bažnyčiose buvo skaitomas apaštalinio administratoriaus vyskupo Kiesel laiškas apie arkiv. J. Matulaitį ir jo veiklą Vilniaus vyskupijoje, nurodant į jo pastangas sukurti naujus pagrindus religiniam gyvenimui Lietuvoje.
• Indonezijoje 1976 m. buvo įšventinti 53 nauji katalikai kunigai. Ten veikia 7 seminarijos, kuriose į kunigus ruošiasi 628 auklėtiniai.
• Vatikano mokslo akademija turi 70 narių, įvairių tikybų garsių mokslininkų iš 30 įvairių kraštų. Rudenį bus tos akademijos suvažiavimas, kuriame bus svarstomi medicinos laimėjimai kovoje prieš vėžį.
• Anglijoje ir Valiįoje yra 4 mil. 182 tūkst. katalikų, kuriuos aptarnauja 7.294 kunigai. Pereitais metais ten į katalikybę atsivertė 5.225 suaugusieji. Seminarijose mokosi 520 teologijos studentų. 1976 m. įšventinta į kunigus 75.
• Maskvoje birželio 6-10 d. šaukiama tarptautinė religijų konferencija, kurion bus sukviesta 500 atstovų: krikščionių, budistų, žydų, musulmonų, šintoistų, siekiant, kad ten būtų priimtos rezoliucijos dėl pastovios taikos ir nusiginklavimo. Maskva kasdieniniame gyvenime visokiais būdais tikybas slopina ir persekioja, bet propagandos tikslais mėgsta jų atstovus panaudoti. Didžiausia taikos garantija būtų, jei pati Maskva nustotų organizavusi subversyvinę veiklą ir pritartų Amerikos siūlymams sustabdyti ginklavimąsi.
• North Dakotos senatas priėmė rezoliuciją, kuria skatinama priimti konstitucijos pataisą, draudžiančią negimusių kūdikių žudymą.