Spausdinti

NIJOLĖ JANKUTĖ

     Š.m. balandžio mėn. 29 d. buvo tradicinė "Laiškų lietuviams" šventė, kurios metu paprastai įteikiamos premijos konkurso laimėtojams. Apie premijas ir jų laimėtojus jau buvo paminėta praėjusiame numeryje. Dabar norime skaitytojus supažindinti su aktorium Jonu Kelečium, kuris šioje šventėje buvo ypatingai pagerbtas ir atliko meninę programą, suvaidindamas S. Becketto "Paskutinį Krappo įrašą" ir Pulgio Andriušio "Neįleido".

JONAS KELEČIUS IR JO TEATRINĖ VEIKLA

     Nuo Aischilo iki Sofoklio laikų teatras yra magiškas žodis ir magiškas pasaulis. Tai, kas senovės graikų laikais vykdavo ten žemai amfiteatro skrituly, o dabar anapus rampos šviesų, žiūrovą traukė, žavėjo, kerėjo. Nes ten, jam nepasiekiamoje scenoje, žaidžia jo paties gyvenimo atspindys, magiškai perkeitęs ir suintensyvinęs viską, kas buvo įprasta ir kasdieniška. Gal todėl ilgus amžius drama buvo dalis religinio ritualo, o jos atlikėjai buvo laikomi burtininkais ir magais, sugebančiais prišaukti dievybes į žmogaus gyvenimą arba žmogaus gyvenimą perkelti į kitą, mistišką, aukštesnę plotmę.

     Ir dabar, šiais pragmatiškais laikais, žmonija tebesižavi aktorium, nes jis paliko vienas iš nedaugelio, galįs perkeisti pilką kasdienybę į spalvotą pasaką arba pasijuokti iš mūsų silpnybių, mums patiems nuoširdžiai pritariant tam juokui.

     Toks yra akt. Jonas Kelečius, rampos šviesų pakerėtas anais Rokiškio gimnazijos laikais, kai Šiaulių Valstybinis teatras skraidė po Lietuvos miestelius su "dvylika brolių juodvarnių". Tie "juodvarniai" nusinešė Jono ramybę ir išdildė bet kokį norą pasirinkti praktiškus, pelningus griežtuosius mokslus. Jonas pasirinko sceną, kurioje aktorius dažniau renka dyglius, negu rožių puokštes.

     Tikroji teatro mokykla, kurioje (jo paties žodžiais tariant) jis gavęs viską, ką turi kaip aktorius, buvo Jurgio Blekaičio studija Hanau, Vokietijoje. Pasivadinusi kukliu "Lietuviai vaidintojai — Atžalynas" vardu, ši studija išaugino ne vieną aktorių entuziastą lietuvių išeivijai.

     "Atžalyne", be J. Blekaičio, darbavosi tokie režisieriai, kaip Škėma, Pilka, Valiukas, pastatydami eilę tarptautinio garso dramaturgų, o taip pat ir lietuvių autorių veikalų: Clifford Odets "Raketa į mėnulį", Moljero "Tariamąjį ligonį", Gehri "6-tame aukšte", Santvara "Žvejus", Binkio "Atžalyną" bei "Generalinę repeticiją" ir kt. Jonas dalyvavo visuose šių veikalų pastatymuose, dažnai pagrindinėse rolėse, kaip Argono "Tar. ligony". Doctor Stark "Raketoj į mėnulį", Žanval "6-tame aukšte", Kalafo "Turandot".

Kai emigracinė banga atplukdė Joną Kelečių į Čikagą, jis ir čia scenos nepamiršo, nežiūrint tų darbų darbelių dėl "duonos kasdieninės", nieko bendra neturėjusių su teatru.

     Atsimenu, tur būt, tai buvo 1950 metai, kai lietuviškosios Čikagos centre tebestovėjo senoji Auditorija, pirmąkart pamačiau Joną ten vaidinantį Adomėno farse "Svetimos plunksnos". Jis buvo pasigėrėtinas šunadvokatis Čiurka, tikras ir gyvastingas savo vaidmenyje. Nuo tada tapau Kelečiaus gerbėja. Tais laikais mes, žiūrovai, buvome laimingesni — lietuviškojo teatro pastatymai buvo, palyginti, dažni, įdomūs ir gerai suvaidinti, nežiūrint Auditorijos ar Sakalų salės nutriušusių sienų ir scenų.

     Tose scenose ne karta matėme Kelečių įvairiuose vaidmenyse: kaip Zigmą Vaičiūno "Naujuose žmonėse", Karijotą Škėmos "Živilėje", Taylor Sommerset Maugham "Pažadėtojoj žemėj", Kristupą Vyšniauską, plikbajorį, Landsbergio "Vyjas gluosniuose", nepamirštamą juokingą senį burtininką Fortūnatą Pūkelevičiūtės "Aukso žąsyje", kasdienybės sužlugdytą žmogelį paties Kelečiaus režisuotoje Ostrausko "Žaliojoj lankelėj" ir daugelyje kitų.

     Tačiau žiūrovo atmintin, gal būt, labiausiai įsmigo teatriniai Jono Kelečiaus duetai su akt. Nijole Martinaityte ir su neseniai mus palikusiu akt. Leonu Barausku. Mes, čikagiškiai, tikrai buvome palaiminti rinktine proga pasigėrėti šios mažosios scenos deimančiukais. Tai buvo tartum žodžio ir puikios vaidybos "Eine kleine Nachtmusik", kurios jau vėl labai pasigendam. Sunku pamiršti Quintero "Saulėtą rytą", Tenn. Williams "Kalbėk man kaip lietus", Ostrausko "Senelį ir senelę", Ionesco "Kėdes" ir Becketto "Paskutinį Krappo įrašą" — Jono Kelečiaus ir Nijolės Martinaitytės įsijaustus, išgyventus, puikiai perduotus scenos duetus (Nijolės Martinaitytės režisūra), arba Vaičiulaičio "Uodą", Krėvės "Raganių" ir Marcinkevičiaus "Mindaugą" — Jono Kelečiaus ir Leono Barausko sukurtus, tiek daug pasigėrėjimo davusius mažosios scenos deimančiukus ("Uodas" ir "Raganius" — J.K., "Mindaugas" — L.B. režisūra).

ABSURDO TEATRAS IR BECKETTO “PASKUTINIS KRAPPO ĮRAŠAS”

     Absurdo teatras dažnai laikomas tik šokiruojančiu naujenybių ieškojimu (nors ir nežmoniškai, by tik kitoniškai), tačiau iš tikrųjų šis teatras yra veidrodis dabartinio Vakarų žmogaus bei jo kartais beviltiškos padėties gąsdinančiai greitai besikeičiančiame pasaulyje.

     Pasaulis, kuris iki II paasulinio karo dar atrodė toks pastovus, tvirtas, apibrėžtas nesulaužomom tradicijom ir dėsniais, staiga griuvo. Žmogus pasijuto išrautas su šaknimis iš savo religinės-metafizinės dirvos, o ją praradus, ir žmogiškieji veiksmai, ir visas gyvenimas pasidarė betikslis, absurdiškas.

     Todėl ir absurdo teatro dramos yra parašytos, nebojant nusistovėjusių dėsnių ir taisyklių scenos veikalams. Čia nėra siužeto, ryškių charakterių; veikėjai žiūrovui pristatomi, lyg mechanizuotos marionetės. Tai pjesės be pradžios ir be galo, suplaktos iš keistų sapnų ir košmarų. Absurdo teatras nediskutuoja žmogaus gyvenimo absurdiškumo — jis tą absurdiškumą žiūrovui tiesiai parodo. Absurdo dramos — tartum dailininko nutapytas abstraktas: vienus žiūrovus jis iš karto papiktina, nes nesilaiko jokių įprastinių paveikslo normų, kitus gąsdina savo keistumu, kitus nervina, nes nesiduoda "iššifruojamas", o dar kitiems atliepia kažkur į pasąmonės gelmes, arba sukelia tam tikrą nuotaiką, arba supurto ir priverčia susimąstyti...

     Samuel Beckett, 70 metų airis, antrąja tėvyne pasirinkęs Paryžių, o kūrybine kalba — prancūzų kalbą, yra ryškiausias absurdo teatro atstovas. Jo veikalai tyrinėja slapčiausius žmogiškos baimės, neramumo, beprasmybės šaltinius.

     Vienas iš trumpųjų Becketto vaidinimų "Paskutinis Krappo įrašas" vaizduoja laiko tėkmę ir žmogiškojo aš nepastovumą. Senas, sukiužęs cinikas Krappas klausosi savo paties balso, įrašyto juoston prieš 30 metų. Tačiau dabartiniam Krappui jo jaunystės balsas — svetimas. Jis nebegali savęs suprasti. Koks gi beliko panašumas tarp Krappo dabar ir Krappo prieš 30 metų? Argi tie du tokie skirtingi asmenys iš tikrųjų yra vienas ir tas pats žmogus? Kur slepiasi jų tapatybė?

     Šį nelengvą veikalą (išverstą Liūto Moc-kūno) Kelečius perteikė žiūrovams, puikiai įsijausdamas į jo pagrindinę mintį ir niuansus.

PULGIO ANDRIUŠIO “NEĮSILEIDO”

     Pulgis Andriušis — ypatingas vardas lietuvių literatūroje. Tai rašytojas, kurį vieną tokį turėjom, ir abejotina, ar kada atsiras kitas, į jį panašus. Visą jaunystę praleidęs kaip žurnalistas-humoristas, aštrus pašaipokas iš nepr. Lietuvos biurokratų, poniučių ir frantelių, begalybės feljetonų, reportažų rašytojas, staiga, baigęs ketvirtąjį dešimtmetį, pasuko į rimtąją kūrybą ir davė mums glėbį nepaprastai gražios beletristikos. (Žinoma, negalima pamiršt ir jo puikaus "Don Kichoto" vertimo.)

     P. Andriušis yra vienas iš tų retų prozininkų, kurių beletristikoje daugiau poezijos, negu kito poeto eilėraštyje. Ne veltui jo pirmoji knyga "Anoj pusėj ežero" (išleista Vokietijoje 1947 m.) pavadinta lyrinių apysakų rinkiniu. Lyriška siela buvo Pulgis, aukštaitis nuo Utenos, iš gražiosios ežeringos Tauragnų apylinkės. Toli būdamas nuo numylėtų Tauragnų, Andriušis sėmė savo poetiškoms knygoms sodrią gyvybę iš atsiminimų, kurdamas medžiagos ir formos vienybę, išsireikšdamas jam vienam būdingu stiliumi ir impresionistišku vaizdavimo būdu.

     Pulgio Andriušio žmonės — gamtos vaikai. Jie neatskiriami nuo ežero, nuo banguojančio javo, nuo balos paviršiumi čiužinėjančio vabaliuko, nuo geltonų purienų ir gyslotų lauko akmenų. Kaip pats autorius sako, "rytų aukštaičiui žolės, medžiai, vabzdžiai, akmenys nėra tik kalbinė ornamentika, bet broliai ir seserys, lygiateisiai gyvenimo palydovai".

     Tad gal ir ne sutapimas, kad akt. J. Kelečius, taip pat rytų aukštaitis, jautrus gamtai ir aukštaitiškojo žodingumo niuansams, pasirinko interpretuoti vieną iš subtiliausių ir giedriausių Pulgio Andriušio deimančiukų "Neįleido".

     Jonas Kelečius sugrąžino mus į tą nuostabų pasaulį, kame ir žmogus, ir žemė, gyvybė ir mirtis skambėjo nenutrūkstančia harmonija Tvėrėjo rankoje.