Spausdinti

ANTANAS SAULAITIS, S.J.

     Ne vienas, perskaitęs Ievos Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimą", pastebėjo, kad kaip mazgas šeimos kartų gyvenimą riša senojo tėvo Mato Šimonio nešiojamas gyvas žvilgsnis į praeitį kaip vilties paslaptingą šaltinį. Sovietų cenzūruotoje laidoje neišspausdintas paskutinis knygos vaizdelis, kuriame silpnoji Rožytė, paskutinioji didingų Šimonių palikuonė, išsaugojo prosenių tikėjimą šeimos — ir Lietuvos — aušra.

     Senasis Šimonis savo vaikus užvesdavo ant kalvos ir liūdesio nusvertu pirštu, tikrovės primerktom akim parodo: "Ten", neištardamas jokio kito žodžio. "Ten", kur priešų iškeltos šeimos namai.

     Žmonijos pergyvenimuose ne tik sauso istorinio įvykio, bet ir dabartį veikiančio santykio tarp asmenų gyvas prisiminimas gerai pažįstamas. Izraelitai ligi šios dienos Velykų metu prisimena perėjimą per Raudonąją (ar Nendrių) jūrą ne kaip tolimą Mozės laimėjimą, bet kaip nuolatinės galybių Dievo globos veiksmingą simbolį, jų pasitikėjimo Viešpačiu ir tauta šaltiniu. Krikščionių liturgija, siūlanti iki dvylikos Šv. Rašto skaitymų Velykų išvakarėse, privalomai nustato ištrauką apie vandens perskėlimą ir išrinktosios tautos išgelbėjimą.

     Nors izraelitus nuo įvykio skiria daugiau kaip 3000 metų, jie — ir kiekvienas krikščionis — gali smulkiai atpasakoti, kaip Dievas savo žmones išvedė iš nelaisvės. Pasninku, ypatingomis apeigomis, dykumos valgiais — nerauginta duona, karčiom daržovėm — susijungę su anais laikais, iš naujo išgyvena ir pergyvena gyvybę teikiantį skaudžios vergijos ir šviesaus išlaisvinimo prisiminimą.

Algirdo Grigaičio nuotr.

     Krikščionių kerygmos arba "Gerosios naujienos" širdis, seniausioji sistemingai kartota Evangelijos dalis dar prieš rašytinį Naująjį Testamentą, yra Kristaus kančios ir mirties ciklas. Jame visos senoviškumo ir stilizuotos formos žymės. Vėliau pridėta Jėzaus vaikystė, jo stebuklų ir pamokymų atminimai. Švęsdami Kristaus atminimą, krikščionys tiki ir jaučia, kad tolimasis įvykis paslaptingu būdu atsinaujina, arba kad atminimo dalyviai susijungia su tikrove — su ypatingu santykiu tarp Dievo ir žmogaus, kurį veiksmingu simboliu apeigos išreiškia. Eucharistijos — Mišių dalyvis pergyvena tai, ką pirmosios Viešpaties vakarienės ir vakarienių su prisikėlusiu Kristumi dalyviai išgyveno — kitaip, bet tikrai.

     Žmonijos pergyvenimai brendimo ir bendruomenėjimo metu tampa asmens pergyvenimų forma ir dalis. Prisiminimas yra kartu asmeninis, gilus, gyvas — ir būtinas. Būtinas iš esmės ir pabrėžtinas savo tikruoju turiniu — pačiu išgyvenimu, o ne pašalinėmis smulkmenomis, aplinkybėmis. Šimonių, izraelitų, krikščionių akys krypsta į įvykio esmę — jo reikšmę šios dienos gyvenimo prasmei: kad iš kančios prisikelia naujas ir kitoks gyvenimas. Kokie buvo kilniųjų Šimonių namai, kokio gylio ir pločio buvo jūra, kaip atrodė aukštutinis Jeruzalėje kambarys — nereikšminga (nors vėliau įdomu). Esmė, kad "ten", "tada", "taip" yra su laiku nesurišti, bet istorijoje ir gyvenime giliai įspausti pergyvenimai, kurie iš naujo įsisąmoninami, kurie pasikartoja tikrovėje ir apsprendžia šeimos, tautos ir bendruomenės ateitį.

     Geru kasdieniu pavyzdėliu gali būti simbolinis vėliavos uždengimas ar apsukimas juodu šydu ar kaspinu. Po mirusiųjų ar žuvusiųjų pagerbimo, juodoji liūdesio dėmė nuimama, nes susirinkusieji ir jų tauta -bendruomenė nesustoja, o gyvena tolyn ir pirmyn, tęsdami tai, ką vėliava simboliškai išreiškia. Prisiminimas suspaudžia širdį, kuri toliau viltimi plaka.

     Birželio viduryje, Tautos išsklaidymo dieną, lietuviai visame pasaulyje seka žmonijai taip įgimtas apeigas: sustoja, pažvelgia tolyn ir savo vaikams parodo: "Ten". "Ten", kur tauta naikinta ir naikinama, ten ji bus išgelbėta ir prisikels. "Ten", kur vieni guldė savo gyvybes, kad kiti gyventų. "Ten", kur 1940 metų, ar daug senesnė, ar net šios dienos persekiojamųjų auka — ne iš šalto įstatymo paliepimo, bet iš gilaus išgyvenimo — įpareigoja pažiūrėti, įtikėti, išgyventi ir nešti savyje prisikėlimo viltį. "Ten", kur nuostabiai išlaikoma tautos gyvybė neužduso ir neuždus. "Ten", kur vienybė ir tarpusavio meilė žadina ir traukia lietuvius burtis, laikytis, kurti. "Ten", kur didžiausia auka reiškia ne duoti, ne dirbti, ne veikti, o ypatingai gerbti kiekvieną lietuvį ir ugdyti tarpusavio ryšius. "Ten", kur lietuvis nepalūžta prieš priešą ir prieš vidinį nevilties grasinantį lūžį. "Ten", kur kartų kartos savyje neša paslaptingą gyvybę sudėtingo ir palūžusio pasaulio akivaizdoje. "Ten", kur kaip mitologinis paukštis iš pelenų kils naujai gyvybei Lietuva.

     Kaip Evangelijos širdis, kartojama skaudžiųjų įvykių vertinga prasmė. Skaudžiųjų įvykių minėjimą jungia "ten", "taip", "tada" dalyvius su juos atminusiais ypatingu veiksmingu būdu, teikiančiu vis naują gyvybę, nustatančiu santykius tarp asmenų ir rodančių gaires rytojui.

     Kasmet prisiminti birželio įvykius ir jais simbolizuojamą tautos pergyvenimą yra visų pirma tikėti, kad lietuvis lieka lietuviu visur ir visada, kad lietuvių tauta turi teisę ir nori gyventi visai laisva.

•    Rusijoje vienas ateistas degino Šv. Raštą. Vienas lapas pakilęs nukrito prie jo kojų. Sudegusiame lape buvo išlikęs tik vienas sakinys: "Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis". Tai taip paveikė tą ateistą, kad jis atsivertė. Apie tai paskelbė naujas Sovietų Sąjungos pogrindžio žurnalas "Vestnik Istiny" (Tikrovės šauklys).

• Vienuolės Romos miesto gatvėse platina katalikų laikraščius, nenusileisdamos komunistams, kurie tokį platinimo būdą naudoja šventadieniais.

a��,j�`��`me visų pirma skaičiais. Ar aš būsiu geresnis lietuvis kunigas išeivijoje, jeigu rūpinsiuos šimtu žmonių vienoje vietoje, vietoj po kelis keliolikoje vietų? Kiek kilometrų apsimoka keliauti palaikyti (ar užmegzti) ryšius su vienu lietuvėnu? Kiek išlaidų gali organizacija skirti paštui, vokams ir popieriui, kad jos veikla paliestų atitolusiuosius?

 

 

     Kai manoma, kad tik gausios grupės yra geriausios, padaroma išvada, kad gausios grupės yra norma arba mastas kitiems vertinti. Kai kiti, su kuriais galėtų būti veikiama arba palaikomas ryšys, neprilygsta rinktiniams, geriausieji izoliuojasi savaime, nešdami savyje "tikrąjį tikėjimą". Tą pastebime ne tik lietuvių tarpe, bet ir tautinėse grupėse ar visuomenės luomuose. Kaip eg-zilėje Babilono karalijoje izraelitai pastebėjo, kad ir kitataučiai geri žmonės, ir kaip Bažnyčia vis daugiau atveria savo akiratį į kitas religines bendruomenes, taip ir arčiausiai su judriąja veikla surišti gali pastebėti, kad vis dėlto už to (atrodančiai didelio) rato yra daug lietuvėnų, kurie ne mažiau nuoširdūs ir uolūs. Niekas nesiimtų neigti, kad ir lietuviškuose reikaluose reikia aukšto standarto, lygiai kaip ekumeninės nuotaikos nereikalauja, kad visi atsisakytų savo gilaus tikėjimo. Tuo pačiu, pagaminę auksinį ir blizgantį lietuviškumo mastą ir padėję į lentyną, padarome jį nepasiekiamą tiems, kurie neturi sąlygų, priežasčių ar aplinkybių šiuo metu jam prilygti. Todėl ir argumentuojama, kad lietuviai neturėtų bendrauti su nemokančiais lietuviškai lietuvėnais, nes tai sumažintų lietuvių kalbos vartojimą ir panašiai, kol vieną gražią dieną pastebėsime, kad, kaip Brazilijoje yra, didesnis nuošimtis gyvena mišriose ir lietuviškai nebekalbančiose (ar dar nekalbančiose) šeimose, ir, vaizdžiai pasakius, visas burbulas sprogs — visa lietuviškos akcijos bazė liks be pagrindo, jeigu jis sąmoningai iš anksto nebus plečiamas išmintingu būdu. Gražiu pavyzdžiu čia gali būti "Žilvičio" sambūris Sao Paule (Brazilijoje), į kurį priimti vaikai iš lietuvėnų šeimų, o lietuviškai kalbantieji nariai dar įjungti į ateitininkų kuopą, kur jie šalia didžiosios grupės veiklos dar turi progos daugiau pabendrauti, ir didžiajam vienetui yra lietuviškumo apraiškų šaltinis — moko dainuoti, kreipiasi lietuviškai, verčia lituanistinių žinių šaltinius, dalyvauja lietuviškai mokančių suaugusiųjų posėdžiuose ir t.t.

     Neneigtinas ir sociologinis dėsnis, kad išeivijai (nesvarbu, kurios tautybės) mažiau reikalingas jos kilmės kraštas, jeigu ji emigracijoje sukuria savo pasaulį, atkuriantį to krašto aplinką. Sociologiniu žvilgsniu, be jokių patriotinių klausimų, tokiai grupei savasis kraštas nėra tiek reikalingas, kiek mažai ir silpnai vietovei ar bendruomenei, kurios aplinka neatstoja savojo krašto. Užtai, tur būt, neklysim sakydami (ar tai būtų gerai ar blogai, yra kitas klausimas), kad mažesnių kraštų ir mažesnių vietovių lietuviai daugiau vertina ryšius su Lietuva, su Lietuvos lietuviais, negu didesniosios. Toks krašto nereikalingumas iš tikrųjų veda į nutautimą — atitolimą nuo savojo krašto.

     Mūsų lietuviškosios veiklos metodai, posėdžiavimo būdai, priemonės organizacinei veiklai tęsti aplamai yra gan vienodos, nekūrybingos, nes nėra reikalo jų keisti, kol išlaikomas minimalinis lietuvių skaičius. Laikraščio prenumeratorių ir skaitytojų skaičius mažėja nuo dešimčių tūkstančių iki poros tūkstančių, iki kelių šimtų, kol nepakanka nei mokesčių, nei aukų jam išlaikyti. Ar nereikėjo ką nors anksčiau apspręsti ir vykdyti, kol prie lietuvių ir lietuvėnų buvo galima geriau prieiti? Tame vienodume glūdi saugumo jausmas, kaip ir kitose gyvenimo srityse: ilgai truko priprasti katalikams prie liturginių reformų, nes besikeičiančiame ir nesaugiame pasaulyje tai buvo likusi vienintelė priebėga — religija, saugi ir nepaliesta. Dabar, toms reformoms arba atsinaujinimui visuomenę palietus, ir mąstysenos bei pažiūrų srityje (kuri ir buvo matomesnių pakeitimų tikslas) vėl sunku priprasti ir persiimti atnaujinta dvasia. Lietuviškumo ir Lietuvos idealas, tur būt, yra toje pat psichologinėje padėtyje: arba pilna ir sveika lietuvybė, arba nieko — lietuvėnai iš tikrųjų neturi ko pasirinkti, jeigu neįstengia įkopti į stiklo kalną. Ar nereikėtų ir jiems palikti lietuviško pyrago gabalo, kuriuo galėtų kartu džiaugtis? Tam reikalinga būtų visuomeninės veiklos būdus atnaujinti, pritaikyti. Atsimintina ir tai, kad jeigu Lietuva rytoj būtų laisva, ir bandytume joje apsigyventi, manydami, kad esame tikrieji lietuviai išeivių tarpe, tikriausiai negalėtume be didelės aukos prisitaikyti ir gyventi Lietuvai (ne sau), nes esame taip labai paveikti gyvenamojo krašto aplinkos, kad net negalime sugyventi ar suprasti lietuvių ir lietuvėnų, gyvenančių kituose kraštuose, kitose kultūrose ir kitose vietovėse toje pačioje išeivijoje. Perkėlę šį klausimą į religiškai lietuvišką sritį, ar mes turėsime galvas nulenkti, kai pritrūks lietuvių dvasiškių, ir mūsų tarpe atsiras pasišventusių kitataučių misijonierių, kuriems rūpės Lietuvos ir lietuvių tautos reikalai taip, kaip lietuviai misijonieriai tarnauja dabar kituose kraštuose tų tautų labui? Ką tada sakysime apie lietuviškumo idealą?

     Šiame diskusiniame rašinyje norėta iškelti kai kurias mintis apie reikalą lietuviškos veiklos, kaip ją dabar suprantame ir matome. Ir jeigu reikėtų, ieškoti būdų atsinaujinti arba to kitimo apraiškas suprasti.