Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J./ Patarėjas—PROF. PETRAS JONIKAS

KELETAS KALBOS ĮVAIRENYBIŲ

     Atostogos — poilsio laikas, todėl ir šiame numeryje nenorime varginti skaitytojų kokiais nors sunkiais ir kebliais kalbos klausimais. Čia pakalbėsime tik apie vieną kitą lengvesnio pobūdžio kalbos dalykėlį. Gal tai bus įdomu ar naudinga kai kuriems besidomintiems mūsų gimtąja kalba arba kai kurių žodžių bei vardų kilme.

ĮRANKIS IR ĮNAGIS

     Įrankis ir įnagis lietuvių bendrinėje kalboje nėra visiškai tos pačios reikšmės sinonimai.

     Įrankis — tai ne paprasta, o sąmoningai padaryta, speciali priemonė, pritaikyta tam tikram darbui, kokiems nors veiksniams atlikti. Įrankis paprastai būna smulki, nedidelė ir nesudėtinga darbo priemonė (tuo jis skiriasi nuo įvairių mechanizmų ir mašinų), pvz.: peilis, kirvis, grąžtas, kaltas ir pan.

     Įnagis — tai dažniausiai visai kitam reikalui pagaminta ar atsitiktinė priemonė, paprastai vartojama gynybiniais ar grasinimo tikslais, pvz.: Aš tau kad paimsiu įnagį, tai atminsi mane; Neturiu aš tau įnagio, o tai gautum; Pasiimk kokį įnagį nuo šunų apsiginti. Šia reikšme įnagis plačiai vartojamas liaudies šnekamojoje kalboje. Nors mūsų bendrinėje kalboje šie du žodžiai, į-rankis ir įnagis, kartais pavartojami sinonimais, bet gal būtų geriau jų skirtumą išlaikyti.

BALSAS IR GARSAS

     Balsas ir garsas savo reikšmėmis nėra visai artimi sinonimai. Balsas — tai vien gerklės, balso stygų padaras, pvz.: Skardus lakštingalos balsas; Aš jį iš balso pažinau; Jo balsas labai švelnus; Šuns balsas neina į dangų.

     Garso sąvoka yra platesnė. Jis žymi kiekvieną ausimi išgirstamą per orą ateinantį virpėjimą, triukšmą, pvz.: Eina garsas nuo pat Vilniaus, žirgą reiks balnoti (Maironis); O laukus visur bei pievas skambino garsai (Donelaitis); Iš tolumos sklido smuiko garsai.

     Kartais garsas gali būti vartojamas ir vietoj balso, pvz.: Visi šnekėjo, šaukė rėkavo, ir viskas susiliejo į vieną neaiškų garsą; Visokiais balsais ir dainavimų garsais ragini mus pasidžiaugti (Donelaitis).

     Literatūros kūriniuose ar šiaip vaizdingoje kalboje balso reikšmė kartais praplečiama, ir jis gali būti vartojamas garso vietoje, pvz.: Skamba garsiai, net balsas atsimuša į dangų (Žemaitė); Skundės, verkė, aimanavo jūros balsas rūstus, kai minėjo apdainavo nelaimingus prūsus (S. Nėris).

     Šiaip bendrinėje rašomojoje ir šnekamojoje kalboje balso ir garso reikšmės skirtumo, apskritai imant, reikėtų paisyti.

DALYKAS IR DAIKTAS

     Gal daugelis nėra net pagalvoję, kad žodis dalykas yra glaudžiai susijęs su veiksmažodžiu dalyti, o pati seniausia jo reikšmė yra dalis, išlikusi gyvojoje liaudies kalboje iki mūsų dienų, pvz.: Trečiasis dalykas (=dalis) tedygo, kiti grūdai išdžiūvo (Kretinga); Nė penktojo dalyko ( = dalies) kalno neįlipau ir pavargau (Skuodas); Aš tuos indus ne pilnai pripilu, bet gerą daly (=dalį) midaus pripildymui dar palaikau (S. Daukantas). Pastarajai reikšmei artimos ir kitos senesnės: 1. žemės rėžio: Ganyklos išdalytos dalykais (Alytus); Galėjo savo dalyke medžioti, žvejoti, bites laikyti (S. Daukantas); Mano dalyke neganyk avių (Šatės); 2. dalijamo turto, palikimo: Manęs bernas neims be dalyko (Seirijai); Dalyką tėviškės gauti (Brodovskio žodynas); 3. valgio dalies: Jauni visą dalyką mėsos suvalgo, kol aš vieną kąsnį praryju (M. Valančius); Valgis čia geras, kasdien dalykas lašinių ir kruopai balti (Žemaitė); 4. skaičiaus, būrio: Didžiausias dalykas būrų tik mažą grabelę ( = griovelį) iškasė (K. Donelaitis).

     Ypač pastaruoju metu bendrinėje kalboje dalykas yra vartojamas abstrakčia "reikalo" reikšme, pvz.: Kas man galvoj jūsų dalykai: Moteriški dalykai vyrams nerūpi. Mūsų visuomenei kalbos dalykai nedaugiausia terūpi. Tačiau kasdieninėje vartosenoje šiuo atveju daug gyvesnis jo sinonimas daiktas, pvz.: Eik čionai — vieną daiktą pasakysiu; Dviejų daiktų nežinojau — dantų atšipimo ir strėnų skaudėjimo; Ką čia klausysies — nebūtus daiktus šneka. Šnekamojoje kalboje daiktas vietoj dalykas plačiai vartojamas ir sustabarėjusiuose pasakymuose bei įterptiniuose sakiniuose, pvz.: Didelio čia daikto — nenori nereikia; Galimas daiktas, kad šiandien nebūsiu namie.

     Dabartinėje bendrinėje rašomoje kalboje, ypač specialioje ir mokslo literatūroje, žodžio dalykas reikšmė labai pasikeitė ir yra labai praplėsta. Čia dalykas žymi kiekvieną konkretų reiškinį, substanciją, net minties ar kalbos turinį, jo esmę. Taigi dalyko sąvoka pasidarė platesnė ir už paties materialaus daikto sąvoką, pvz.: Literatūros dalykai skaitytoją ir kalbos moko (J. Jablonskis); Mokyklų programose buvo ir nereikalingų dalykų.

     Dar 1958 m. "Gimtojoje Kalboje" Pr. Skardžius mėgino aiškinti šių žodžių reikšmę ir vartojimą (G.K. 1958 m. nr. 2, psl. 23). Ten jis pripažįsta, kad šių dviejų žodžių reikšmės dažnai yra labai susipynusios, bet vis dėlto teigia, kad reikėtų jų reikšmes skirti. Daiktas gali būti tai, kas turi savo medžiagą, t.y. kiekvienas materialinis pojūčiais pagaunamas fizinio pasaulio dalykas (angl. thing, matter; pranc. object, chose; vok. Ding, Gegenstand, Sache; rus. predmet, vešč'). Pavyzdžiai: Dumplės yra naudingas daiktas į kaminą pūsti (K. Donelaitis); Imk dalį pinigais, dalį daiktais; Nuėjęs į miestą, jis prisipirko visokių daiktų; Tas daiktas bus labai pravartus statybai; Kambaryje iš visų mano daiktų beliko tik kelios knygos.

     O štai keli pavyzdžiai, kuriuose vartojame žodį dalykas: Jam meilės dalykai (ne: daiktai) terūpi; Jis tik pramogas telaiko naudingais dalykais; Mokslinių tyrinėjimų dalykai dažnai esti didžiai įdomūs; Savo universitetinėmis studijomis jis pasirinko tris dalykus: kalbotyrą, literatūrą ir pedagogiką.

     Iš šitų pavyzdžių matyti, kad dalyko reikšmė yra žymiai platesnė negu daikto. Daiktas čia daugiau vartojamas konkrečia individualine fizine prasme, o dalykas yra visuotinė sąvoka — jis pažymi ne tik tai, ką mes pojūčiais pagauname, bet ir ką galime tik mąstyti.

ARIJAI

     Arijais XIX a. literatūroje buvo vadinamos tautos, kalbėjusios indoeuropiečių kalbomis. Buvo neteisingai manoma, kad šios tautos sudaro rasinę ir kultūrinę vienovę. Dabar arijais dažniausiai vadinamos indoeuropiečių kalbų indų ir iranėnų grupės kalbomis kalbančios tautos. Vokiečių naciai buvo pasivadinę arijais, tarsi aukštesne, kitus pranokstančia rase.

     Mus domina šio žodžio kilmė ir reikšmė. Sanskrito ãryareiškia "aukštos kilmės, kilmingą žmogų". Šis žodis yra giminingas su senosios graikų kalbos būdvardžio agathós "geras" aukščiausiojo laipsnio forma áristos. Iš pastarojo žodžio ir krátos "jėga, valdžia" yra kilęs aristokratas, aristokratija.

Užmiršus gimtąją kalbą, greitai žūsta ir tautinė sąmonė.