Ses. M. I. G.

    "Prašau nesirūpinti. Man nieko nereikia. Vis tiek rytoj išvažiuoju". Tie žodžiai buvo pasakyti griežtu balsu tą vakarą, kai atvykau į noviciato namus.

    Po ilgų kietos kovos metų su savimi pagaliau nutūpiau P. vienuolyne ir nesivaržiau taip pasakyti, kad išvažiuoju. Namų tyla, nuobodumas ir pagaliau rudens šaltis mane visiškai pribloškė. Tamsa didžiuliame novicijų miegamajame, maža spindinti lempelė prislėgė mano širdį. Vaizdas į eilę išrikiuotų novicijų lovų, atskirtų baltomis užuolaidomis, draskė mano nervus. Viskas atrodė taip skurdu, vienodo, be gyvybės. Naujokių mokytojos saldus mandagumas, novicijos — kūnai be sielos, buvo mono turėtam idealui baisi iliuzija. Bet vis tiek pasilikau.

    Pakako vienos nakties, kad atrasčiau pati save. Kai sekančią dieną su dirbtine šypsena paprašiau antklodės, naujokių mokytoja buvo tiek mandagi, kad ji man nepriminė mano vakarykščio pasiryžimo. Tai buvo mano išganymas.

    Dingus šešėliams, su tam tikru humoru nugalėjau pirmąjį neišvengiamą susidūrimą su realybe, kurios buvau neįsivaizdavusi anksčiau. Pasijutau naujas žmogus, pasiryžęs kovoti, kad įvykdyčiau idealą, kuris mane pagavo: "Būti Kristaus, su Kristumi ir darbuotis dėl Kristaus".

    Tačiau to pirmojo vakaro įspūdžių niekad nepamiršau. Gal dėl to aš naujai atvykstančias seseris, kai tik jos įžengia į vienuolyną, priimu su tam tikru triukšmu, kad jos šypsotųsi, neatrodytų, kad įžengė į kapus.

    Iš savo vaikystės labai mažai ką prisimenu. Buvau labai gyva ir per anksti subrendusi, nepakenčiau jokių suvaržymų, jokios drausmės. Motinai buvau desperacija. Ji negalėjo išlaikyti manęs bent kiek ramesnės, o aš motinai išdarinėdavau visokių pokštų. Mokykloje buvau tikras velniūkštis. Prisimenu seną mokytoją, jau nuvytusią senmergę, kuri dažnai su ašaromis maldaudavo, kad aš bent valandėlei nurimčiau. O aš buvau neišsemiama savo išdaigomis. Motinos draugės praminė mane "Šėlstančia Audra". Toji pravardė man labai patiko, o šeimos nariams ji buvo labai skaudi.

    Tačiau visi pripažino vieną gerą mano savybę: buvau skrupulingai nuoširdi ir atvira. Niekad nebūčiau sumelavusi už jokius pasaulio turtus. Buvau pasirengusi atkentėti visas mano veiksmų pasekmes, kada tekdavo būti nubaustai. Ar tai juokai, kai mane uždarydavo keliom valandom į tamsų kambarį? O aš labai bijojau tamsos. Kad nugalėčiau baimę, uždaryta dainuodavau visa gerkle visas dainas, kokias tik mokėjau. Tai dar labiau skaudino tuos, kurie mane nubaudė. Motina bijojo, kad aš ateityje būsiu apsigimusi nusikaltėlė. Pasibaigus bausmei, kaip niekur nieko atrodžiau rami. Mano besišypsantis veidas dar labiau kankino motiną ir dar labiau didino jos baimę dėl mano ateities.

    Gal būt, dėl to, kai jau turėjau 10 metų, šeimos taryba nusprendė, kad reikia mane atiduoti į vienuolių seserų mokyklą ir pensionatą. Reikėjo pasiruošti egzaminams ir gal dėl to buvau kiek ramesnė. Gerosios seserys po pirmojo bandymo darė viską ir meldėsi, bet niekas nepadėjo: po trijų mėnesių jau buvau namie. Toliau niekas nesirūpino mano auklėjimu.

    Buvau visiškai laisva. Gal dėl to, kad motina sunkiai susirgo, o tėvas juokdavosi ir džiaugdavosi mano išdaigomis. Tačiau po seserų pensijono pradėjau nekęsti vienuolių. Man jos atrodė neteisingos, melagės. Turiu prisipažinti, kad toks nusistatymas buvo išlikęs ir tada, kai pasijutau turinti pašaukimą į vienuolinį luomą. Tai buvo viena iš išorinių kliūčių, kurią turėjau nugalėti. Mano buvimas seserų mokykloje ir pensijone padarė iš manęs visų vienuolynų ir viso pasaulio seserų priešą. Jau po daugelio metų atsimenu, kaip vargšė seselė, kuriai buvo pavestas mano amžiaus mergaičių auklėjimas, vos man pajudėjus, suvirpėdavo, laukdama, kas čia bus toliau. Man nežinant, mano draugės buvo paprašytos už mane melstis ir padaryti mažų aukų už mano atsivertimą. Matyt, laikė mane pagone. Tiesą pasakius, mano religinis auklėjimas buvo labai paviršutiniškas. Netgi iš Pirmosios Komunijos beveik nieko neatsimenu. Jėzus atėjo į mano mažą širdelę, ir aš veik nieko nepajutau. Manau, kad tada Jam nieko nepažadėjau, ir esu tikra, kad Jėzus tada nieko nepasakė mano mažutei sielai. Buvau toli nuo minties, kad vieną gražią dieną Jis pakvies mane Juo sekti.

    Nedaug melsdavausi savo vaikystės dienomis, kai turėjau 12 ar 13 metų. Aš stebėjausi, kai mano draugės, suklupę prieš kryžių, jį kontempliuodavo arba susijaudinę lankydavo Marijai skirtą koplyčią. Tiesa, kartais pajusdavau kažkokį dievišką padvelkimą, kuris tarsi pastūmėdavo mane į tuštumą. Bet tai būdavo reti ir prabėgantieji momentai.

    Net ir sulaukusi 15 metų, visiškai nesidomėjau religinėmis problemomis. Man pakako turimo vaikiško tikėjimo. Tvirtai tikėjau, kad yra Dievas, bet apie jį turėjau labai vaikišką supratimą. Pamaldumas į Mariją buvo irgi vaikiškas, daugiau sentimentalus. Neprisimenu, kad būčiau pažadėjusi kada nors Marijai kokią mažutę auką, pvz. gegužės mėnesį. Prisimindavau savo draugių kolegijoje aukas už mano atsivertimą, ir visa tai atrodė man juokinga.

    Buvau vis judri iki kraštutinumo. Su aistra atsidėjau visokios rūšies sportui, bet drauge fanatiškai kovojau už tiesą. Mokiausi mažai, tačiau mokykloje buvau pirmutinė. Mėgau draugystę, labiau berniukų, negu mergaičių. Gatvėse žaisdavome "Plėšikus ir policiją", mėtydavome akmenis į taikinį ir laksktydavome dviračiais, kur lenktynėse pralenkdavau visus. Taip pat ir plaukime buvau nepralenkiama. Vieną kartą šokau į vandenį gelbėti skęstančiojo. Kai visi mane sveikino ir dėl tokios drąsos gyrė (bangos buvo tikrai didelės), atsakiau žodžiais, kuriuos paskui ilgai kartojo ir komentavo pažįstamųjų ir šeimos draugų salionuose: "Kad bent kartą man pavyktų tapti didvyre. Garbė — tai viskas! Nieko daugiau netrokštu. Sis lėkštas gyvenimas mane žudo. Norėčiau verčiau ir pati žūti, tačiau su garbe..

    Tada turėjau 14 metų. Tasai mano išdidumas, gal būt, buvo atspindys mano šeimos aplinkos, skaitybos, kino, kurį lankiau su aistra, ir kitų išorinių įtakų. Bet daugiausia toji retorika rodė mano temperamentą. Kai po kelių dienų brolis pašaukė mane, kad savo draugams parodytų "didvyrę", trenkiau durimis ir pabėgau, pasakius keletą nemandagių žodžių. Paskui užsidariau kambaryje ir ilgai verkiau.

    Kuris laikas mano sieloj ėmė reikštis netikėti liūdesio ir susmukimo ženklai. Beveik niekad nežinojau, kodėl iš niekur nieko imu karčiomis ašaromis verkti. Jau nebuvau kūdikis. Buvau užaugusi, aukšto ūgio, grakšti ir plona. Motina vis kalbėjo, kad man netinka iki tol mano mėgstami drabužiai: ištampytas megztukas, be sagų pusšvarkis, ant galvos megztinė kepuraitė, niekad nevalyti sunkūs batai ir languotos kojinės. Jau buvau panelė ir neturėjau rengtis kaip gatvės vaikėzai. Visa mano apsigynimo dialektika neįtikino motinos. Turėjau rengtis elegantiškai ir palikti savo neatskiriamus draugus bei drauges. Atlyginimui gavau porą puikių slidžių ir pažadą kas sekmadienį išvykti slidinėti.

    Negalėjau pakęsti savo amžiaus draugių. Jų sentimentalumas mane tik erzino. Tada dar nepažinau moteriškos tuštybės ir draugių kalbų negalėjau pakęsti. Saldūs romansiukai iš karto mane stebino, bet pamažu ėmė patikti. Jausmai ėmė reikštis ir manyje, mano moteriškumas atbudo, turint 15 metų amžiaus, ir nieko neliko iš tos praėjusių metų pramuštgalvės. Netgi tapau rami, tvarkinga. Nustebau, kad tais metais, baigdama mokslo metus, iš elgesio gavau aukščiausią pažymį. Taip nebuvo nei anksčiau, nei vėliau. Matyt, atrodžiau rami, bet tik iš paviršiaus. Mano sieloje kaupėsi baisi revoliucija.

    Ėmiau darytis tikrai bloga. Pasipriešinimas visiems ir viskam pratrūko metais vėliau. Nepakenčiau jokios tvarkos. Kilnumas, kuris lydėdavo mane visuose mano veiksmuose, dabar pasikeitė į egoizmą. Pasidariau išdidi, kandi, net sadiste. Jausminė ir formalistinė iki tol praktikuota religija vienu smūgiu buvo likviduota. Tikrumas, kad yra Dievas, kad reikia laikytis Jo įsakymų — jausmai, kurie visuomet lydėjo mano gyvenimą, dabar pranyko. Nežinojau kito įstatymo, kaip tik savo egoizmą; kito troškimo, kaip tik pabrėžti savo asmenybę; kito tikrumo, kaip tik gyventi, kaip aš noriu, džiaugtis gyvenimu. Ieškojau laimės, bet niekuomet nebuvau tokia nelaiminga. Užsispyrusiai neigiau Dievą, bet niekad labiau nejaučiau Jo esimo. Jo realybės. Jo šaukimo.

    Visi artimieji pastebėjo mano pasikeitimą. Mokykloje mokytojai nustebo ir nepažino tos anksčiau, tiesa, gyvos, bet kilnios ir nuoširdžios mokinės. O aš pasidariau užsispyrusi ir viskam prieštaringa. Mano temperamento karštis, kuris anksčiau pateisindavo mano išdaigas, dabar pavirto šaltu, išdidžiu apskaičiavimu. Akys, anksčiau ramios ir skaidrios, dabar pasidarė drumstos ir neramios. Ieškojau džiaugsmo šokiuose, pasilinksminimuose, jaunimo susibėgimuose. Bet tam reikėjo pinigo. Jo pasirūpindavau įvairiais būdais: parduodavau net ir reikalingas knygas, kurias tėvai kelis kartus per metus iš naujo turėjo nupirkti, kyš-telėdavau ranką į dėžutę, kur motina laikė pinigus, arba į tėvo kišenę, parduodavau vertimus ir namų darbus klasės draugams, už juos atlikdavau įvairius uždavinius, bet visuomet tik už atlyginimą pinigais. Man nieko netrūko, turėjau visko, ko tik norėjau, tačiau širdyje buvo pragaras.

    Kartą religijos mokytojas, jaunas kunigas, išeinant iš mokyklos, mane sulaikė ir "pasveikino" žodžiais, kurie rodė jo susirūpinimą: "Panele, atleisk, kad aš tai pasakau — tu esi ant pražūties kelio". Man tai buvo smūgis. Patylėjus, juokdamasi atsakiau, kad aš nebijau jokios pražūties, o jei jis mano apie pragarą, tai aš jau seniai netikiu kunigų pasakoms. Betgi namo grįžus apsiverkiau. Ant visų tą dieną vartotų knygų užrašiau: "Ant pražūties kelio", ir padėjau datą. Tai buvo lotynų sintaksė, istorijos, matematikos vadovėliai, kuriuos ir šiandien saugoju, kaip brangų atminimą.

    Nuo to vakaro prasidėjo mano tikra ir rimta dvasinė krizė. Tas Dievas, kurį taip lengvai išbraukiau iš savo gyvenimo, dabar pradėjo atkakliai belstis į mano širdį. Pradėjau skaityti ir studijuoti religinio turinio knygas. Nesiklausiau niekeno patarimo, nes man buvo gėda. Net ir pačiai sau nenorėjau pripažinti, kad kažkas manyje keičiasi. Skaičiau be jokios tvarkos ir atrankos filosofinio, teologinio ir moralinio turinio knygas. Bet tai man nedaug padėjo, tačiau pradėjau suprasti, kad gyvenimas turi kitokią prasmę, kitokią vertę, negu aš iki tol tikėjau. Keletą mėnesių baisiai kankinausi. Norėjau tikėti, bet negalėjau. Norėjau tikėtis, bet nežinojau ko. Bet pagaliau vieną dieną atėjo mano išsigelbėjimas.

    Vienas kunigas paėmė mano sau ir Dievui maištaujančią sielą, išvalė iš jos klaidas, atstatė tvarką ir pamažu ėmė tenai kurti Kristaus karalystę. Atgimimo ir perkeitimo darbas buvo kietas, skaudus ir lėtas. Sunaikinti tiek prietarų, sugriauti tiek klaidingų įsitikinimų, pataisyti tiek klaidų buvo dar ne viskas. Svarbiau buvo iš tų griuvėsių išgauti naują gyvybę. Dažnai neo-fitės staigius užsidegimus sekė ilga rezistencija, gilūs nusivylimai, baisūs abejojimai. Juk tai nebuvo pritrenkianti šviesa Damasko kelyje. Tai buvo lėtas žengimas pirmyn, sunkus skausmingas ieškojimas Kristaus. Bet pagaliau suradau ramybę. O su ramybe ir Kristų, kuris suteikė man pašaukimo dovaną. Bet ne, to pašaukimo tada netroškau, ir dėl to dar reikėjo gerokai pakovoti.

    "Kristus, taip, gerai, — sakiau pati sau, —    bet nereikia perdėti. Aš nesijaučiu kuo nors skirtinga nuo kitų. Nenoriu sekti Kristų iš labai arti. Būsime su Juo geri draugai, bet daugiau nieko". Tačiau šaukimas buvo atkaklus. Pagaliau reikėjo jo paklausyti.

    Toks mano sielos nusiteikimas tęsėsi beveik penkerius metus. Kad palaužtų mano užsispyrimą, Kristus panaudojo visas priemones. Iš išorės buvau visai nepasikeitusi. Gerasis dangaus Tėvas su nepaprasta kantrybe vedė mane į nemirtingą tikrovę, tačiau nematė reikalo, kad aš pakeisčiau savo įpročius, nenorėjo, kad aš atsisakyčiau pasilinksminimų, draugų ir draugių, kas sudarė mano visą gyvenimą. Jis veikė mano viduje, mano sieloje. Iš tikrųjų vidinio mano pasikeitimo niekas nepastebėjo. O kai kartą ištariau nelauktą ir netikėtą žodį — "Būsiu vienuolė" — visi tik pasijuokė: "Ji —    vienuolė? Tikriausiai po poros savaičių jau bus namie". Tokie buvo artimųjų asmenų komentarai.

    Iš to mano rezistencijos laikotarpio paminėsiu kelis epizodus. Iš tikrųjų mano gėdai turiu pasakyti, kad iki paskutinės dienos bandžiau priešintis malonei.

    "Po plynių! Ir vėl nepataikei į krepšį. Niekad nematėme tavęs taip blogai žaidžiant". Nustebę draugės negalėjo suprasti, kas su manimi pasidarė. Geriausia krepšinio žaidėja dabar nepajėgia įmesti kamuolio į krepšį. Pradėjau užsispyrusiai žaisti, kaip ir anksčiau. Alsinami rankų muskulai smaugė širdies sielvartą, žibančios akys — vidinę audrą. Vienuolė! Net ir sporto varžybose, tasai žodis mane persekiojo, skambėjo manyje, kas dar labiau mane erzino. Vienuolė? Ne, niekuomet. Sielvartas mane tiesiog dusino, širdis virpėjo, ir norėjau verčiau mirti. Ir vėl nepakenčiau drausmės, visur, kur tik galėjau, rodžiau mano charakterio išpuolius. Mokykloje tapau mokytojų peilis. Iš mokslo dalykų, kur anksčiau gaudavau 4-5 ir pasididžiuodama parodydavau tėvui, dabar buvo tik 2. Naktimis negalėjau užmigti. Nepadėjo skaitymas, rūkymas. Mane kankino vis tas pats žodis: "Vienuolė". ..

    O tačiau kai kada tasai žodis man skambėjo, kaip maloni muzika, kuri atveria naujus horizontus, kuri veda į šviesos karalystę, kuri duoda sparnus pakilti nuo žemės. Bet tai buvo labai trumpi momentai, ir tai man atrodė lyg kažkokia prievarta. Nebuvau iš tų, kurios leidžiasi greitai suvedžiojamos. Branginau savo laisvę. O nepasitenkinimas savimi augo. Kiekvienas atsakymas "ne" tik didino skausmą. Tyrinėjau kitų akyse džiaugsmą, norėdama tramdyti mano skausmą. Net ir elgetos man rodėsi lyg karaliai. Norėjau išsivilkti iš savo kailio ir apsivilkti pirmąja gatvėje sutikta mergaite. Norėjau išvykti, pabėgti, sulaužyti visokią gyvenimo dienotvarkę. Bet kuriame krašte pakeisiu savo kailį, kur aš pabėgsiu nuo savęs pačios?

    Artėjo mokslo metų pabaiga. Pažymiai buvo tokie (visa krūva dvejetukų), kad atrodė, jog reiks kursas pakartoti. Buvo aišku, kad liksiu toje pačioje klasėje. Draugės vienos rodė užuojautą ir susirūpinimą manimi, o kitos slaptai džiaugėsi mano nepasisekimu. Žiemą slidinėjau užsispyrusiai, atkakliai. Visose lenktynėse laimėjau premijas. Skrisdavau per sniegą lyg beprotė, nepaisydama tvarkos nė pavojų. Tas skridimas atrodė neribota laisvė. Vasaros metu atsidėjau plaukymui, krepšiniui. Bet ir čia tasai paslaptingas balsas mane pasiekdavo. Sportas man buvo tik priedanga slėptis nuo Dievo balso. Vienose krepšinio rungtynėse mano komanda pralošė 16:2. Mano komandos mergaitės palydėjo mane piktais žvilgsniais, o priešingoji komanda nustebo nelauktu laimėjimu. Aš gi bėgte išbėgau iš sporto aikštės. Net nepakeitusi sportinių drabužių, parbėgau namo ir puoliau į lovą, apsipylusi ašaromis. Tai buvo išsilaisvinimo ašaros. Mano išdidumas tikėjosi laimėjimo pagyrimų, o štai dabar... Neregima ranka, palaužusi mano išdidumą, vedė mane pažeminimo ir pralaimėjimo keliu, kad priartintų prie Dievo. Tą vakarą pirmą kartą ištariau: "Taip". Bet tai dar nebuvo paskutinis ir galutinis "taip". Momentus atsidavimo Dievui sekė rezistencija, abejonės, pasipriešinimas. Viskas manyje susikaupė, viskas buvo lyg šaltas ledas ar kietas akmuo. Mačiau savo budria akimi visa, kas buvo manyje negero: mano užsispyrimas, mano kietumas. Dėl to smerkiau save, nepasitikėjau savimi, nekenčiau savęs. Neartėjau prie Dievo, Jo vengiau, užmerkdavau akis prieš šviesą, kuri norėjo skverbtis į mano širdį. Mano siela tapo lyg paralyžiuota, mano jėgos išseko, mano sparnai palūžo. Prieš Dievą pasidariau nebylė.

    Iš tokios baisios padėties galėjau išsigelbėti tik savo dvasios tėvo pagalba. Jis labai kantriai ir diskretiškai išklausydavo mano nusivylimus, mano sielos būklę. Neslėpdamas ir nepateisindamas mano elgesio, jis atskleidė mano sielos gelmes, bet ir nurodė tas aukštybes, kuriose galėjau rasti ramybę. Niekad jis nebandė įtaigoti mano valios. Apsvarsčius viską už ir prieš, aš pati turėjau pasidaryti išvadas. Net ir tada, kai prašydavau, kad jis nurodytų, kaip aš turiu pasielgti, kad jis man kai ką įsakytų, jis to nedarė. Net ir tada, kai jau buvo aišku, kad mane Dievas kviečia, kad aš neturiu priešintis Kristaus balsui, ir tada jis nebandė manęs įtaigoti. Pažadėjo tik melstis už mane ir laukti, kol įvyks Dievo valia.

    Jis mane pažino labai gerai ir veikė labai atsargiai ir išmintingai. Tik šiandien aš tai suprantu. Jis žinojo ir tai, kad, kilus pirmoms abejonėms dėl savo pašaukimo, kada jau būsiu noviciate, gali ateiti krizė kaip tik dėl minties, kad nebuvau laisvai apsisprendusi, ir kad gali kankinti mano abejonė dėl to, kad buvau kitų įtaigota. Dėl to norėjo, kad aš be jokios kieno nors įtakos pati laisvai ir atsakomingai apsispręsčiau.

    Buvau sugalvojusi su draugais padaryti iškylą — kelių dienų stovyklą palapinėse. Kai jau viskas buvo paruošta, atėjo mintis visa to atsisakyti, nes iškyloje turėjo dalyvauti nelabai patikimi asmenys. Numačiau, kad jų draugystėje bus man sunku išsilaikyti be priekaištų, o gal net padarysiu kokią nuodėmę. Atvirai pasikalbėjau su tėvu. Šį kartą jis man gana griežtai pasakė: "Taip, tu neturi ten dalyvauti, turi nuo tos iškylos atsisakyti". Tėvo žodžiai mane lyg šaltu vandeniu perpylė. Aš laukiau, kad jis nepasisakys taip griežtai prieš mano sumanymą. Jo patarimo klausiau dėl to, kad norėjau nusikratyti atsakomybės, pasiremdama tėvo pritarimu. Pirmą kartą pasitaikė, kad tėvas kategoriškai nepritarė mano planui. Ir tas jo nepritarimas man buvo lygus įsakymui.

    Kaip galėjau pasiteisinti prieš savo draugus nedalyvaudama iškyloje, kurią pati buvau suorganizavusi? Viskas jau buvo paruošta. Svarsčiau padėtį ir šiaip ir taip. Neradau kitos išeities, kaip tik susirgti. Tik fizinė kliūtis galėjo pateisinti mano nedalyvavimą iškyloje. Kas daryti? Sėdau ant dviračio — ir pirmyn.

    Nukritimas nuo dviračio būtų išganymas. Išdarinėjau visokias akrobatikas, bet vis sėdėjau ant dviračio balnelio. Tada pasileidau keliu į pakalnę, nelaikydama stabdžių. Pakalnės gale buvo pavojingas posūkis. Jei ten išlėksiu iš kelio, pasiteisinimas bus tikrai įtikinantis. Kelią žinojau, supratau pavojų, drebėjau iš baimės. Užmerkiau akis ir... kritimas buvo baisus. 25 dienos lovoje. Niekas nežinojo, kodėl tas ligos dienas buvau tokia linksma. Tik tėvas suprato. Kada visa apraišiota nedrąsiai jam pasirodžiau, jis tik tiek pasakė: "Vaikeli, to tai nereikėjo daryti", ir nusišypsojo. Manydama, kad esu padariusi gražų gestą, bandžiau paaiškinti tėvui savo planą. O jis tik tiek pasakė: "Buvai neprotinga". Ir viskas tuo pokalbiu baigėsi.

    Tuo tarpu metai bėgo. Prasidėjo karas. Pagalvojau, kad ir aš turiu kuo nors pasitarnauti tėvynei. "Būsiu Raudonojo Kryžiaus gailestingąja seserimi" — nusprendžiau su slapta mintimi nuslopinti vienuoliškąjį pašaukimą.

    Bet... bet staiga apsisprendžiau išvykti į vienuolyną. Nenorėjau būti pabėgėlė. Gailestingosios sesers su raudonu kryželiu kepuraitė būtų buvusi tik pretekstas, tik kompromisas. Išvykau į vienuolyną. Gavau vienuolišką rūbą tyliai, be iškilmių, be garbės. Tapau novicija, staiga, bet neatšaukiamai.

    Keletą dienų prieš mano išvykimą į vienuolyną, nežinau kodėl, gal tam, kad mano žingsnis būtų visiškas ir sąmoningas, o gal dėl to, kad tai buvo paskutinis nelabojo puolimas, — dar pasipainiojo meilė. Mano brangiausias kūdikystės draugas staiga paprašė būti jo gyvenimo drauge. Taip paprastai, švelniai, išvykdamas į kariuomenę, prašė, kad aš jo palaukčiau ir tapčiau jo žmona. Nustebau. Visuomet jis man buvo mielas draugas, aš jį mylėjau, bet lyg sesuo brolį. Jis irgi prisipažino, kad anksčiau taip yra buvę, bet kai pradėjęs galvoti, kas turėtų būti jo vaikų motina, tada jam įstrigo mano vardas ir mano veidas.

    Aš jam tada atvirai pasakiau, kad, Dievo malonei veikiant, supratau, kad yra aukštesnė meilė, viršesnė už žemiškąją, kad mano širdis trokšta dieviškosios meilės, o jos atspindys bus žmonių, visų žmonių, ne vieno, meilė. Papasakojau jam, kaip stengiausi kratytis tokios meilės, tačiau jau toliau negalėjau jos nuslopinti.

    Vėliau sužinojau, kad jis, kada aš jau buvau toli nuo jo, prieš visus gynė mane ir mano pašaukimo tikrumą bei rimtumą. Jis tvirtino, kad, kiek jam buvau pažįstama, esu pasirinkusi tikrą, paties Dievo nurodytą kelią, ir kad liksiu jam ištikima bet kokia kaina.

    Dienos prieš mano išvykimą buvo tikrai skaudžios. Kai tėvams pasakiau savo pasiryžimą, jie tai palaikė pamišimu. Jokio šiltesnio žodžio, vien tik niūri tyla ir pasmerkimas. Visa tai apkartino paskutinias mano dienas tėvų namuose. Išvykau viena, visiškai viena, niekeno nepalydėta. Mano dvasios tėvas tada gulėjo ligoninėje. Jis kentėjo ir meldėsi už mane.

    Atvykau į vienuolyną su pergalės vėliava. Bet netrukus pusiau linksma, pusiau skaudi baimė ėmė mane kankinti. Tai buvo paslaptinga valanda, kada atsistojama prieš neatšaukiamumą, baimė taip arti esančio Dievo. Neturėjau nė mažiausio supratimo, koks bus mano gyvenimas vienuolyne. Kad reikės daug ko atsisakyti, atsižadėti, tai manęs negąsdino. Tikėjausi vienuolyne rasti visokių atgailos praktikų ir buvau pasiryžusi mestis į jas, kaip anksčiau į pasilinksminimus ir malonumus. Bet realybė buvo visai kitokia: nieko didingo, nieko triukšmingo, jokio heroizmo iš manęs nebuvo pareikalauta.

    Aš nuo 14 metų amžiaus galvojau pakreipti savo gyvenimą į tai, kas yra gražu, malonu; prisipažįstu, kad vienuolyne apsivyliau. Norėjau padaryti visa, kad save palaužčiau, su jėga palenkčiau save nuolankumui, norėjau prisiversti save į kitokį nusiteikimą, kurio aš neturėjau. Paskui supratau, ir tai daug vėliau, kad tikroji mano pergalė — imti viską ramiai, su šypsena. Deja, kai pasižiūrėjau į savo vienuolišką apnešiotą drabužį, į sunkius batus ant kojų, visa tai priėmiau tragiškai ir tada ištariau tuos neapgalvotus žodžius: "Rytoj oš išvažiuoju".

    O tačiau. Dievo malonei padedant, likau. Taip! Likau pasiaukoti Kristui, Jo meilei, Jo tarnybai. Būti su Kristumi, žengti į Jo meilės kalnus ir viršūnes.

    Paskui pastebėjau, kad tasai kilimas aukštyn niekad nesibaigia, nes meilė verčia vis siekti toliau, aukščiau. Supratau, kad manoji meilė yra maža bei menka mylėti Didžiąją Meilę. Supratau, koks yra mano pašaukimas.

    Vienuolinis gyvenimas nėra kruvina, bet lėta kankininkystė, nėra ugnis, kuri tuoj pat sudegina auką, bet nuolatinis sudegimas, lyg žvakelės, degančios ant Viešpaties altoriaus. Bet kol tai supratau, reikėjo laiko iki amžinųjų įžadų.

    "Kietasprandė!" — sakysite. Gal ir taip. Bet kai Jėzus tave neša, našta yra lengva ir kelias malonus. Kai gerasis Ganytojas tave saugoja, iš to nauda tik tau. Viešpats neša visus, kurie tik leidžiasi nešami. Leistis būti mylimai ir nieko daugiau netrokšti — toks yra vienuolinio gyvenimo pašaukimas ir jo esmė.