(Gyvenimo vaizdeliai)

Vytautas Kasnis

    Brrr... durų skambutis. Po minutės girdžiu: "Ar Kasnis namie?" O po kitos ir perkūnas be žaibų sugriaudė: "Teisybę apie šeimas rašai. Kai boba nebesusivaldo, duok diržų, o kai vyras žirgo balsu ima žvengti, kočėlu vožk. Grįš tada ramybė ir meilė atsiras. Tą tavo bobulės pasakymą apie Dievo baimę reikia visiems į galvas įkalti. .

    Stovi simpatinga (su žaviu šypsniu) ponia prie durų ir kalba, kaip žirnius maldama. Tik dabar, po minutės kitos labas pasakė.

    "Macijauskienė mano pavardė, — sako ji šypsodamasi, — juk pažįsti mane, mano vyrą. Mudu gi nuo Pašvitinio, tavo kaimynai. Su tavo seseria Joniškio gimnaziją lankam. Tad, sakau, eisiu su tavim pasikalbėti, širdį išlieti. Juk žinai, tris sūnus ir vieną dukterį išauginau. Tik jaunylis dar nevedęs. Ir gerai daro, kad neskuba. Spės prisivalgyti to medaus. Ir mudviem su vyru didelė paguoda, kad jis kartu su mumis gyvena. Kai ves, žinai, marti mus užkapos. Toks jau čia paprotys. Nebėra patriarchalinės šeimos meilės, to gražaus tarpusavio ryšio.

    Jonas (juk pažįsti jį gerai) gyvena toli, tad rečiau aplankom, o pas Petrą vis dažniau nuvažiuojam ir vis su ašarom grįžtam namo. Tiek jau ta martelė įskaudina širdį. Mes ją mylim, viską, ką tik turime, jai atiduodame, o ji mums niekados šiltesnio, geresnio žodžio nepasakys. Ir mūsų sūnų, savo vyrą, taip nustatė prieš mus, kad ir jis mūsų nebemyli. Net savo mažom dukrytėm sako, kad mūsų nereikia mylėti, kad mes šiokie ir anokie.

    Atvažiavę jų aplankyti, taip ir kiūtiname į drėgną rūsį, kur mums nakvynei lova padėta. Čia ir valgyti išsiverdame, nes ji nenori, kad eitume į jos virtuvę. Tik pagalvok, niekados ji mūsų nepavaišins, kavos puoduko nepasiūlys ir didelę malonę padaro, kai ateina į rūsį ko nors pasiimti, labas pasako. Mat, pasakoju tau visa tai, kad apie šeimų gyvenimą rašai, o apie marčias ir žentus — nė mur mur. O rašyti reikia. Jie yra tie, kurie piauna šakas nuo šeimos kamieno. Kokį blogą pavyzdį rodo savo vaikams. Juk netruks prabėgti metai, ir jie bus seneliai. Ir taip eis iš genties į gentį.

    Papasakosiu tau juoką tik klausyk, — gerdama kavą ir rūkydama cigaretes tęsia toliau, nė neleisdama man įsiterpti į pokalbį, — vyrą martelė taip įžūliai įskaudino, jog jis tik mano prašomas važiuoja sūnaus aplankyti. Aš vis teisindavau ją, kad ji nervinga, nuvargusi, augina tris dukreles, turi daug darbo, be to, rašo mokslinį darbą, mėgindama viską nuspalvinti labai gražiomis spalvomis. O buvo taip, — ji pasakodama ima juoktis, — vyras nuvežė sūnui iš Lietuvos gautas plokšteles su gražiomis dainomis, nes jis norėjo jas persirašyti į juosteles. Pažadėjo vieną kopiją ir broliui padaryti. Kai mes gavome juostelę, prieš siųsdami vyresniajam sūnui, nutarėm išbandyti, ar gerai įrašė. Ir kaip ten buvo, kaip nebuvo, po dviejų dienų buvo įrašytas sūnaus Petro ir marčios pasikalbėjimas po mūsų telefoninio pasikalbėjimo su jais. Juostelės pradžioje įrašyta, kad sūnus klausia Dalios, kodėl ji nenorėjo kalbėti telefonu su jo tėvais. Reikėjo nors labas pasakyti. Po to užrašytas šeimos barnis. Trisdešimt aštuonių minučių drama su isteriškais šauksmais, ašaromis. Sūnus užstoja savo tėvus, o ji juos paplavomis plauna. Kodėl, girdi, Jonui jie davė 10.000 dolerių naujo namo statybai, o jiems tik baldus nupirko (iš tikrųjų mes abiem davėm po lygiai), kodėl mes važinėjam po pasaulį, o jai neduodame tų pinigų. Aplamai mes beširdžiai, labai blogi žmonės. O sūnus vis įsiterpia, kaip labai ji mylinti savo tėvus, jiems perkanti brangias dovanas, o jo tėvus užmirštanti arba tik kokį menkniekį kartais padovanojanti. Ji nemylinti, nelaukianti atvažiuojant. Juostelės įrašas baigiamas ašaromis ir durų trenksmu.

    Kai išklausiau tą juostelę, ir man širdis apkarto. Tada ir aš pritariau savo vyrui, kad mes daugiau ten niekados nevažiuosime. Tegul, pagal tą liaudies posakį, ir būna taip, kad uošvė į namus — ramybės nebebus. Tegul ten viešpatauja ramybė. Ką anksčiau išgyvenome, iš dalies tik nujausdami ir spėliodami, dabar išgirdome ir mūsų mylimos marčios žodžius. Ji pasakė visa tai, kas jos širdyje gulėjo, ką ji galvojo, kokiais jausmais mūsų atžvilgiu ji gyveno.

    Netrukus vyras metams buvo iškeltas tarnybos reikalais į Floridą, tad aš su jaunesniuoju sūnum nutariau ten nuvažiuoti. Jei patiks, gal galėsime ir pasilikti. Be to, bijojau, kad pasilikus gyventi senoje vietoje, netoli Petro ir marčios Dalios, galiu dar daugiau nesantaikos įnešti į jų šeimos gyvenimą, nors Dalią ir toliau mylėjau, nes mylėdama sūnų, negalėjau nemylėti to žmogaus, kurį jis myli.

    Prieš išvažiuodami į Floridą, pasiuntėm Daliai jos vardinių proga 500 dolerių, ką visados darydavome, ir nevykome jos pasveikinti asmeniškai, nes tada suvažiuodavo jos visa giminė, ir mes, kaip visados, nebuvome laukiami, nors iš mandagumo ir kviečiami. O vyras, man nežinant, pasiuntė ir kitą dovaną — tą juostelę su įrašytu pasikalbėjimu, pridėdamas laiškelį, kad ši juostelė skiriama jai, kad tik ji, viena būdama, ją išklausytų, ir kad mes ją mylime kaip savo tikrą dukterį ir kad lauksime atvažiuojant į Floridą.

    Dabar šeimos dramos veiksmas persikėlė į Petro ir Dalios namus. Pradžioje Dalia įtarė, kad Petras specialiai tuo juostelės įrašymu pasirūpino ir pasiuntė savo tėvams. Ir su ta mintimi ji kankinosi apie tris mėnesius. Nieko nesakydama, kad gavo iš tėvų juostelę, ji ėmė tyrinėti, ieškoti, kokiu būdu tas pasikalbėjimas buvo į juostelę įrašytas. Kai ji vis dažnai Petrą klausinėdavo apie tų dainų įrašymą, jis pradėjo domėtis, kodėl ji vis apie tai kalba. Tiesa, juk ir Jonas, dažnai paskambindamas telefonu, niekados neužsiminė, ar jis tą juostelę gavo. Tik po kurio laiko Petrui šovė mintis į galvą, kad, pradėjus į juostelę rašyti, suskambėjus telefonui, jis darbą sustabdė ir vėliau, po ginčų ir barnių su žmona, niekados nebaigė. Taip ir atidavė tėvui skirtą Jonui ir įrašyti nebaigtą juostelę. Tai jis papasakojo ir Daliai. O Dalia atnešė baigtą juostelę ir prašė išklausyti.

    —    Po šimts pypkių! — suriko Petras, išklausęs juostelę. — Matai, kas įvyko, kai greičiausiai paspaudžiau ne tą mygtuką. O gal mergaitės, kurios tada buvo susėdusios aplink aparatą, ėmė ir kitą mygtuką paspaudė. Bet iš kur tu, Dalia, tą juostelę gavai? — dar garsiau, lyg išsigandęs, suriko.

    Ir Dalia papasakojo visą istoriją.

    —    Matai, Petrai, ir gyvenime yra gerų ir blogų mygtukų. Kartais paspaudi blogą ir manai, kad gerai padarei. Paspaudi, rodos, gerą, o žiūrėk — išeina blogai.

    —    O, Dalia, tu juk žinai, kaip aš tave myliu, — pertraukė ją Petras, — bet tavo rodoma neapykanta mano tėvams priėjo liepto galą. Savo rodomu elgesiu jiems tu atitraukei mane ir nuo bažnyčios, nes kaip aš galėjau maldoje jungtis su tavimi, kai tavo širdyje degė neapykanta artimui, mano artimiausiems žmonėms. Mes pasidarėme didžiausi dviveidžiai. O tai jautė ir mūsų dukrelės, nes vieną kartą pats girdėjau, kaip Daliutė klausė močiutės, kodėl mamytė jos nemyli. O kartą jos visos trys pasirašė po Daliutės rašytu laišku močiutei, kuriame rašė, kad, kai jos užaugs, tai pasistatys didelį aukštą namą ir močiutei su seneliu duos pačius geriausius kambarius ir neleis gyventi rūsyje. Tiesa, kartais ir aš esu murmėjęs prieš tavo tėvus, kai matydavau, kad tu pro vienas duris išleisdavai savo tėvus ir gimines, juos apdovanodama ir glamonėdama, o pro kitas, tik mano palydėti, iš rūsio išeidavo mano tėvai, tau nė neatsakius į jų atsisveikinimą.

    —    Sakyk, Petrai, sakyk viską — man bus geriau ir ramiau. Man reikia bausmės, ir tu mane bausk. Aš visa tai dariau, bijodama, kad tu nenukreiptum savo meilės nuo manęs, nuo mano tėvų, nuo mano giminės. Aš buvau didelė savimyla.

    —    Gerai, Dalia, tu gyvenk su savo sąžine, — šluostydamas jos ašaras tarė Petras, — ir leisk man gyventi su manąja. Aš turiu dabar važiuoti pas savo tėvus ir jų atsiprašyti, o vėliau atsiprašysiu ir tavo tėvus už jų įskaudinimą. Jei leistum, norėčiau važiuoti su dukrelėmis. Seneliui ir močiutei bus didelis džiaugsmas.

    —    Ne, Petrai, — visa švitėdama su ašarotomis akimis tarė Dalia, — tu nevažiuosi vienas. Važiuosime visi, visa šeima. Juk už savaitės prasideda atostogos. Seneliai laukia mūsų visų penkių. Aš skambinau jiems telefonu, atsiprašiau. Išsiverkėm visi trys. Aš juos mylėsiu, kaip ir tave, kaip savo tėvelius. Ir tai ne dirbtiniu būdu, bet iš širdies. O, kokia aš laiminga, kiek aš turėsiu džiaugsmo, kai apsikabinsiu močiutę ir senelį! Atvažiuos ir Jonas su šeima. Kalbėjaus ir su juo. Taip pat ir tavo sesuo Birutė viešės ten kurį laiką. Jos vyras tik savaitgaliui atvažiuos. Turi universitete vasaros kursą. O, kad greičiau ateitų toji valanda!"

* * *

    Nesibaigianti pabaiga. Ateis ir praeis pavasariai ir vasaros. Su jais žydės Motinos ir Tėvo dienos. Išaugs dovanų kalnai. Džiaugsis vaikai, verks tėvai, riedės upeliais senelių ašaros, kartosis martelių ir žentelių istorijos, augs vaikų vaikai, vaikai taps seneliais, ir vėl nuo pradžios, ir taip tęsis nesibaigianti pabaiga.

    O gal ne! Gal grįš Dalios ir Petrai. Sugrįžti į tikrąjį, gražų gyvenimo kelią juk taip nesunku, taip paprasta.

    Ir užtrauksime, broliai, naują giesmę: "Uošvė į namus — daug džiaugsmo bus; marti į namus — džiaugsmo bus; žentelis ateis — diena nušvis".

•    Vatikanas gavo teisę panaudoti satelitą savo televizijos programoms.

•    Mišrus Notre Dame universiteto choras išleido religinių giesmių plokštelę.

•    Rodezijoj kovo mėn. pradžioje rastas sužalotas lavonas nužudyto kun. Manuel Rubio Diaz, 50 m. Šis katalikų kunigas misijose dirbo 28 m. Tai jau vienuoliktas misijonierius, negrų sukilėlių nužudytas Rodezijoje per tris paskutiniuosius mėnesius.

•    Londono miesto taryba, D. Britanijoje, paskyrė 170.000 dol. atnaujinimui Westminsterio katalikų katedros. Kard. Hume, Westminsterio arkivyskupas, paskelbė padėką už tą didelį prielankumą.

•    Nauju JAV katalikų spaudos sąjungos prezidentu išrinktas Robert Fenton, "Catholic Digest" leidėjas.

•    Kun. Ch. Coulter, 45 m., sukūręs 8 filmus apie misijas, išrinktas Šiaurės Amerikos tėvų kolumbanų direktoriumi.

•    Prel. Geno Baroni, 46 m., paskirtas JAV Butų ir miestų vystymosi departamento sekretoriaus pavaduotoju. Pirmą kartą toks aukštas postas šio krašto valdžioje tenka katalikų kunigui. Prel. Baroni yra angliakasio sūnus, prie JAV katalikų konferencijos veikiančio Miestų etninių reikalų centro prezidentas.

•    Seselė Mary Helene Blakeslee, vienintelė gydytoja iš Šv. Juozapo seselių kongregacijos, tapo pirmoji moteris, išrinkta į Hartfordo Medicinos draugijos vadovybę.

• Notre Dame universiteto mokslo metų užbaigimo iškilmėse gegužės 22 d. pasakys kalbą prez. J. Carteris; jam bus suteiktas teisių garbės daktaro laipsnis.

•    Providence vyskupijoje prie ruošiamų 26 naujų katalikų diakonų prisijungė ir 3 episkopalai, tuo būdu ta klasė tapo ekumeninė.