Spausdinti

KUN. VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

    Į šią trumpą analizę mes žiūrime kaip į būdą supažindinti visuomenę su Milašiaus filosofija. Patekti Milašiaus mąstysenos vidun nėra lengva, nes ji labai sodri ir labai sutrauktai išreikšta. Jo raštai labai kondensuoti ir pilni visokių staigmenų. Jie per sunkūs plačiajai visuomenei ir perdaug įtartini filosofams.

    Domimės Milašium, nes jis yra nepaprastai giedrios ir kilnios krikščioniškosios mistikos atstovas. Meilės dorybė jame spindi didele asketine jėga ir konkrečiu jo gyvenimo grožiu. Kas jį pažino, tas jį laikė šventuoju.

    Kitas bruožas gerokai priešingas šiam pirmajam: Milašius labai stipriai aukština jausmą. Net erotinė meilė jo raštuose vaidina didesnį vaidmenį, negu paprastai giliuose autoriuose, pvz. autobiografiniame romane "Meilės įvadas". Milašius savo pergyvenimus aprašo ramiai, o gyvenimo pabaigoje nejaučia pareigos pasiteisinti ar jų pasmerkti, kaip daro šv. Augustinas. Priešingai, net stengiasi gilintis į šio jausmo gelmes ir nori jose įžvelgti vertingų pradų. Savo jausmus naujai suderina su labai giliai ir nuoširdžiai išgyvenamu krikščioniškosios tobulybės siekimu.

    Milašiaus filosofijos įžvalgos, kurias norime apžvelgti ir vertinti, yra aštuntajame jo raštų tome. Visus jo raštus (dešimt tomų) po jo mirties ryžosi išleisti Šveicarijos Freiburgo universitetas. Yra išleista penki pirmieji tomai ir aštuntasis. Aštuntajame tome išspausdinta poema "Les Arcanes", Hiramo malda ir paties Milašiaus parašytas platus poemos komentaras. Ši "Mistinė poema" susideda iš 107 nerimuotų strofų — neilgų, greičiau filosofiškų negu poetiškų, pasisakymų, nuo dviejų iki dvylikos eilučių ilgio. Poemoje autorius kreipiasi į Hiramą (buvusį Saliamono amžininką ir Tiro karalių), vadindamas jį rytojaus Katalikų Bažnyčios architektu ir visuotinio tikėjimo, meno ir mokslo karaliumi. "Mistinė poema" yra ankstesnių Milašiaus raštų "Ars Magna" tąsa. Abu veikalus bus sukūręs 1914—1916 metais.

    "Hiramo malda" užbaigia šį mistinį veikalą. Joje Hiramas kreipiasi į Tėvą, Sūnų ir Dvasią, kurie duoda savo šviesą ir savo kraują. Visą tolimesnę knygos dalį užima "Mistikos poemai" komentaras, pavadintas egzegetinėmis pastabomis, nors autorius nesitiki, kad bendralaikiai jį suprastų: "Ars Magna ir Mistinę poemą autorius rašė ne savo laiko žmonėms". Mūsų trumpoje studijoje pagrindinė medžiaga bus imama iš poemos komentaro.

ERDVĖ, ŠVIESA IR KRAUJO APYTAKA

    Įdomu, kad pagrindinė Milašiaus metafizikos problema yra kartu ir aktuali mūsų dienų fizikos problema. Šiandien visas pasaulis domisi satelitų, tolimų planetų tyrimo ir radijo astronomijos iškeltu erdvės klausimu. Kas yra erdvė, darosi ne vien matematikų, fizikų ar filosofų, bet ir plačiosios visuomenės klausimas.

    Savo metafizikos pagrindinį rūpestį Milašius apibūdina šitaip: "Ilgai jaučiausi tarsi priešo šalyje, supamas dienų ir naktų, liūdesio ir džiaugsmo, polėkio ir nuobodulio. Bet vieną vakarą, užsigaudamas į suolą sename gėlių turguje prie Madeleine (Paryžiuje), staiga aš, jei taip galima sakyti, grįžau į save. Tai, kas mane šitaip kankino, buvo po tūkstančiais meilės, baimės, išdi-dumo ir bodėjimosi kaukių pasislėpusi amžinai neišsprendžiama erdvės problema".

    Bet erdvė nėra pagrindinis ir svarbiausias jo filosofijos objektas. Erdvė tam tikra prasme yra jo priešas: ji paslepia nuo akių absoliutą, nes Milašiui pati erdvė nėra begalinė arba absoliutinė. Norėdamas išsiaiškinti erdvę, Milašius ją supranta ne kaip grynai fizikos problemą, bet kaip žmogaus problemą: "Erdvės sąvoka glaudžiai susijusi su didžiąja mūsų būties paslaptimi, būtent, su kraujo apytaka. .." Čia mes susitinkame su kraujo sąvoka, kuri Milašiaus filosofijoje vaidina žymų vaidmenį, ne tik jungiantį žmogų su erdvės problema, bet ir patį žmogų išaiškinantį, patį pasaulio turinį metafizine prasme atskleidžiantį.

    Kaip supranta Milašius kraują, kraujo apytaką mistinėse įžvalgose? "Kraujas yra tas pat, kas visata. Tik vienas yra makrokosmas, o kitas mikrokosmas. Visata, kaip ir kraujas, spiečia visose dalyse spontaniškai. .." Kraujyje jis pastebi ypač visatos gyvastingumą: "Kraujas yra bendraamžis su 'fiat' (t.y. su pasaulio sukūrimu, V. Bgd.). Jis yra magiška pirminio dvasinio impulso substancija; spontaniškas, gyvas mirijadų visatų judesys". Milašius aiškina pasaulio sukūrimą: "Fiat yra nekūninės šviesos perkeitimas į fizinę šviesą. Mes išaiškinome, kaip kraujo pasirodymas sutampa su šiuo veiksmu. Kilęs, kaip ir medžiaginis pasaulis, iš staigaus dvasinės šviesos persikeitimo, kraujas yra tas pat, kas visata". Tiek visatos kraujas, tiek žmogaus kraujas yra kilęs iš Dievybės, iš Dievybės nekūninės šviesos, kuri "prasiveržia pirmajame erdvės — medžiagos ugniniame taške, iš kur ji ėjo savo keliu fizinės šviesos išvaizda, iškeičiamos į kūno esmę — elektrą".

JUDESYS IR ATMINTIS

    Žmoguje kraujo apytaka vaidina du svarbius vaidmenis. Visų pirma, kraujas čia reiškia judesį, svarbų sukurtojo pasaulio reiškinį. Antra, kraujas žmoguje reiškia šviesą — ne fizinę šviesą, bet tą šviesą, kuri pasaulį sukūrė. Apie Adomo sukūrimą Milašius rašo: "Pirmoji Adomo mintis buvo konstatavimas savo judesio. Nuo šio judesio pirminė sąvoka susiplakė su pačia kraujo apytaka. O kraujas buvo kilęs, kartu su kuriančiąja pasaulio šviesa, iš nekūninės šviesos persikeitimo. Taigi totalinė visatos šviesa tekėjo karaliaus širdyje ir gyslose". Judesys Milašiaus kosmologijoje vaidina labai didelį vaidmenį. Judesį varo visuotinis kraujas, besireiškiantis visatoje ir žmogaus organizme.

    Šviesa, kuri reiškiasi žmoguje, turi atminties formą: "Adomas buvo suvereninė atmintis. Ištrauktas iš kosminės substancijos, jis atsiminė savo nuostabios jėgos sušukimą, panašų į saulėtą švino juoką, paverstą auksu. Ši totalinė šviesa buvo absoliutinė dvasinės visatos kilmės atmintis: fizinės šviesos ir kraujo. Makrokosmo ir Mikrokosmo". Atmintis Milašiui turi didelės religinės reikšmės. Netikėjimą jis laiko ne kuo kitu, kaip žmonijos užsimiršimu, kad ji yra kilusi iš Dievo.

PROTAS, PAŽINIMAS IR ŽMOGUS

    Skirdamas labai didelį vaidmenį atminčiai ir jai suteikdamas religinės prasmės, Milašius ne tiek daug reikšmės skiria žmogaus protui, kaip pažinėjui, nes pažinimą jis taip pat padaro kraujo apytakos funkcija. Protas tada lieka daugiau kaip pažinimo perkeitėjas ir jo tvarkytojas: protinis pažinimas priklauso nuo žmogaus širdies ir nuo jausmo.

    Kraujo šviesa Milašiui yra ne protinio pažinimo pagrindas, bet ir dvasinio tobulumo atrama: "Iš šios šviesos, iš žmogiškojo kraujo kyla dvasinis tobulumas. Bent tokia buvo jo dvasinė prigimtis Adome, žmoguje, kurio širdis ir protas vienbalsiai skelbė dvejopą vyksmą: fizinio ir dvasinio gyvenimo. Pirmasis kūrė erdvę, laiką, medžiagą, o antrasis buvo visuotinės kilmės atminties buveinė". Žmogaus tobulumas šalia fizinės pusės dvasinėje plotmėje išvirsta į atmintį, kuri yra ne kas kita, kaip žmonijos ir viso pasaulio kilimo iš Dievo atsiminimas.

    Žmogaus sampratą Milašius kildina iš dviejų sąvokų: Dievo ir erdvės. Dievas yra suprojektavęs tam tikrą šviesą erdvėje; tai ir sudaro žmogų: "Aš (žmogus) esu pasaulio Karalius, padarytas savo krauju iš nekūninės šviesos pasikeitimo; mano vieta (kartu su mano tvarkai pavaldaus pasaulio) yra unikali. Ji yra ta nebūtis, kurion Dievas įliejo šią šviesą. Bet nebūtis yra išorės prototipas. Vien dėl šios nebūties priežasties aš esu išorinis Dievo idėjoje. Bet nebūtis yra ne kas kita, kaip trūkumas erdvės, laiko, medžiagos ir judesio. O aš esu tame, kuris yra".

    Kūną Milašius laiko tobulu dalyku, sukurtu nekūniškos šviesos judesiu. Medžiagai neskiria labai aukšto vaidmens žmogaus filosofijoje, laikydamas ją nebyle: "Aš pats apsireiškiu tame dalyke, kuris yra nebylus ir mąsto. Ir manyje ji gauna savo pačios savimonę".

NUODĖMĖ IR PRISIKĖLIMAS

    Žmogaus nupuolimą Milašius supranta kaip dieviškosios šviesos vizijos iškeitimą į medžiagos pasaulį, taip kad žmogaus kraujas pasmerktas begaliniams apgaulingiems sūkuriams: "Adomo nusikaltimas ne tik iškeitė mūsų vaizduotėje esančios dieviškos šviesos viziją į medžiagos visatą, padėtą savo pačios begalinėje tamsoje; jis taip pat aptemdė dvasinę atminties saulės šviesa, tuo būdu suliedamas mūsų aistrų pavergtą kraują su fizine ugnimi, kuri pati yra paprasta medžiaga, padėta begalinėje erdvėje (nebent šis kraujas apsigina nuo pavergimo malda, kuri iš esmės yra dvasinė šviesa). Kitaip, kraujas yra pasmerktas begaliniams sūkuriams, keliamiems melagingos fizinės ugnies, patalpintos klaidingoje erdvėje, aptariamoje vien begaliniu dauginimusi".

    Kadangi žmogaus nupuolimas pasireiškė jo kraujo sumaterialinimu, tai atpirkimas vyksta, kai kraujui grąžinama jo pirmykštė dieviškoji prasmė kryžiaus auka: "Sūnus (Kristus) duoda savo kraują, kaip Tėvas skleidžia savo šviesą tam, kad nusikaltusio žmogaus palikuonys atgautų savo teises; kad iš naujo gimęs Adomas atsisakytų beribės erdvės, savo tamsybių karalystės ir, įsisąmoninęs fizinės šviesos ir kraujo vienumu pirmajame nekūniško aiškumo judesyje visatą įprasmintų kaip tik šioje šviesoje". Prarastąją šviesą kraujui grąžina auka, "visuotinis permaldaujamas aukos įstatymas, kur kraujas ir gyvybė atsiveria šviesai. .."

    Kraujo apytakos mistika savo viršūnes pasiekia aiškindama kūno prisikėlimą iš mirusiųjų. Jeigu dabartiniame gyvenime fizinė ir dvasinė šviesa yra atsidalijusios, tai jos vėl savo harmoniją pasieks, kūnui prisikėlus garbėje: "... po Paskutiniojo teismo dvasinė kraujo šviesa ir jos sesuo fizinė šviesa, kūno esmė, susilies, viena antrą persunkdamos, į vieną nekūninę šviesą, į tą pačią, kuri buvo paskleista kūrimo pradžioje. Ši atstatytoji šviesa grįš į dieviškąsias buveines su visais tais kūnais, kurių esmė buvo fizinė šviesa, perkeista į elektrą". Žiūrėjimas į kūną ne vien kaip į medžiagą, bet ir kaip į šviesos apraišką, padeda suprasti kūno prisikėlimą. Kūno prisikėlimo įžvalga vainikuoja Milašiaus kraujo apytakos-šviesos mistinę filosofiją.

(b.d.)

•    Išauginęs 6 savo vaikus ir net 49 augintinius, John W. Drisch mirė Evanstone, III. Jis buvo vienas iš pirmaujančių Illinois universiteto atletų, krepšinio komandos kapitonas; buvo Krikščioniškų šeimų sąjūdžio vadovybėj, įsteigė Piliečių komitetą darbu aprūpinti, sukūrė Jaunųjų gail. seserų draugiją.

•    Hollywoode buvo suorganizuota filmų ir televizijos darbuotojų bendra komunija ir pusryčiai. Dalyvavo Jane Wyatt, Loretta Young, Virginia Grey, Anthony Caruso, Paul Pacerni, Meredith Willson su žmona, Mike Frankovich su žmona, Binnie Barnes, Jorn Perkins Barrymore su vyresniuoju sūnum John Barrymore, Julianna McCarthy, John McCook ir kiti.

•    JAV-se ir Kanadoje katalikai leidžia 461 laikraštį ir žurnalą, kurių bendras tiražas yra 23.818.099. Taip skelbia Catholic Press Directory, kurį neseniai išleido Katalikų spaudos draugija.