("Laiškų lietuviams" konkurse premijuotas straipsnis)

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Gilios dvasios žmonės žvelgė į istorijos vyksmą kaip teatro sceną. Šekspyras eina, būdavo, Anglijoje per turgavietę, ir iš to, ką mato, kuriasi jame scena dramos veikalui. Šv. Paulius mąsto apie Graikijos olimpinių žaidynių stadioną, ir jame gimsta mintys, kad krikščionio gyvenimas yra atletinių varžybų scena, kaip rodo jo laiškų įvaizdžiai — bėgtynės, kūno treniravimas joms laimėti, nugalėtojo laukiantis vainikas. Jų pavyzdžiu, dera ir mums žvelgti į istoriją kaip dramą, kad geriau, giliau ir gyviau atsiskleistų jos eiga bei prasmė.

     Vis daugiau kam, ir lietuviams, stojasi prieš akis tai, kas šiandien vyksta (arba tiksliau — nebevyksta) su pašaukimais į dvasinį luomą: išgąstingai retėja kunigų ir vienuolių skaičius, nebepapildomas prieauglio. Ieškoma šio fakto priežasčių ir išeities kelių. Tas priežastis ir kelius nebloga įstatyti į dramos rėmus. Kadangi dėl vietos ribotumo reikia kalbėti glaustai, šis rašinys tebus tartum kokie tos dramos apmatai.

DU VEIKĖJAI

     Bene geriausia pradėti nuo poros veikėjų, ne būtinai svarbiausių — vienuolių ir kunigų. Vienuoliai prieauglio šiandien todėl mažiau beturi, kad patys jį sumažino, nors netiesiogiai. Iš tikrųjų kitaip daryti ir negalėjo, taip veikti turėjo.

     Prieš 30-40 metų pradėti intensyviai sąmoninti pasauliečiai, kad ir jie gali pasiekti aukštos tobulybės, ne mažesnės už vienuolių. Anksčiau vienuolinis gyvenimas vadintas tobulumo luomu. Dabar pradėta to vardo vengti, nes pagal jį išeitų, kad pasauliečių luomas — netobulųjų, o tai kaip tik norėta jiems iš galvos išmušti. Pradėta sakyti, kad tie luomai — vienuolių ir pasauliečių — tai tik du skirtingi keliai žengti į tobulybę. Pavyzdžiui, garsi vokiečių rašytoja Gertrūda von le Fort savo "Laiškuose į vienuolyną" mokė vienuolę seserį negalvoti, kad esanti pranašesnė už pasauliečius, kurie taip pat malonės kviečiami ir padedami siekti krikščionio tobulybės — savo keliu.

     Toks pasauliečių sąmoninimas buvo džiugus reiškinys Bažnyčios gyvenime, būtinas jo vystymuisi. Daryta gerai, sakant pasauliečiams, kad jie gali siekti tobulybės ir nestodami į vienuolyną. Bet tai turėjo savo pasekmes žmonių psichologijai: kam stoti į vienuolyną, jei ir pasaulyje galima tobulai Dievui tarnauti? Trumpai, pabrėždami pasauliečių luomo vertingumą (ir pabrėžti turėjo), vienuoliai susimažino kandidatus savajam.

     Kunigai prie pašaukimų mažėjimo į savo luomą prisidėjo kiek kitokiu būdu, irgi vedami kilnaus tikslo. Praėjusiajame šimtmetyje Bažnyčia savo priešų buvo juodinama kaip pažangos stabdytojo, atsilikėlė nuo gyvenimo. Pavyzdžiui, Vokietijoje išeita kovoti prieš Bažnyčią kultūros vardan, kaip rodo pats pavadinimas — Kulturkampf. Komunistų propaganda šią giesmę visais registrais varė toliau dabartiniame. "Drėbk — vis tiek kas nors prilips", sakė Volteras. Ir šis tas lipo prie kunigų. Bažnyčia buvo drabstoma purvais, kad atsilikusi nuo gyvenimo. Todėl kunigai, jos vadai ir mokytojai, ypač jaunesnieji, jautė pareigą rodyti, kad tai netiesa. O geriausiai rodoma pavyzdžiu — kad jie su gyvenimu ir pažanga eina. Tokiu būdu į kunigo idealą tolydžio psichologiškai sliuogė tai, kas mažiau kunigiška, daugiau "gyvenimiška". Pavyzdžiui, kunigas, ilgesnes valandas pasitraukiantis bendravimui su Dievu malda ir mąstymu, darėsi lyg keistybė; vertintas gebantis daug ką daryti srityse, kurioms kunigystės šventimai iš tikrųjų nereikalingi. Bet juo daugiau kunigą (vedamą gero tikslo) domino pasauliškumas, juo mažiau pasaulį viliojo kunigiškumas.

     Psichologiškai tai suprantama. Duota vertybė, jei mažai kuo teišsiskiria iš kitų, esančių drauge, tai daug nepatraukia nei mūsų dėmesio, nei žavesio. Tas faktas puikiai žinomas ir reklamos pasaulyje, ir parodų ruošos, ir dekoravimo, ir pagaliau moterų madų. Juo daugiau kunigas imasi darbų, kuriuos atlieka ir pasauliečiai, juo labiau praranda savo identiškumą, suvienodėja su kitais. Žinoma, toks suvienodėjimas netgi patogus apylėkštės galvosenos ir gyvensenos žmonėms. Bet jis nėra trauklus gilesnės dvasios ir aukštesnio idealo asmenims, kuriuose pašaukimas gimsta. Be abejo, tai kunigo daroma kilniu tikslu: krikščioninti pasaulio plotmę. Tikrai žavus kelias jai krikščionėti. Bet jis drauge ir pavojingas Kristaus pašvęstajam nukunigėti, dar daugiau — savo retėjančias gretas papildančio prieauglio nebeturėti.

     Kad į kunigystės idealą paskutiniuoju metu prisliuogę dalykai jai nebūdingi, aiškiai rodo vienas įvykis, aprašytas "Apaštalų darbuose". Pirmykštėje Bažnyčioje buvo nemaža labdaros: dalijama neturtingiesiems maisto, drabužių ir t.t. Kas gi, rodosi, už tai krikščioniškiau ir evangeliškiau? Bet apaštalai, tą labdaros darbą tvarkę, netruko perleisti jį kitiems, nekunigams. Sušaukę tikinčiųjų bendruomenę. Dvylika pareiškė, jog jiems nederą varyti šio darbo vagos. Išsirinkite, sakė, iš savo tarpo žmonių, mes juos tam darbui paskirsime, o patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai. Tad apaštalai apribojo iki minimumo savo socialinę veiklą, kad galėtų atsidėti maldai ir Dievo žodžio tarnybai. Mūsų dienomis daug kunigų apriboja iki minimumo savo maldą ir Dievo žodžio tarnybą, kad galėtų atsidėti visuomeninei veiklai.

SCENOS DEKORACIJOS

     Nemaža reikšmės dramos vyksmui turi scenos dekoracijos, sudarydamos būdingą aplinką. Ir pašaukimų dramos apybraiža būtų nepilna, nesustojus prie aplinkos, jos vyksmą dekoruojančios. Palyginime skirtumas tas, kad vaidinant dekoracijos veikia žiūrovus, o mūsų dramoje — veikėjus, ypač vieną jų rūšį, kuri čia kaip tik stovi dėmesio centre, būtent jaunuosius, į dvasinį luomą šaukiamuosius. Dėl glaudaus ryšio geriausia žvelgti į visus tris kartu: ir šiuos veikėjus, ir dekoracijas, ir pagrindinį dekoruotoją.

     Bene tiksliausia sakyti, kad jaunas žmogus vaidina veidrodžio rolę. Kaip veidrodyje regima tai, kas prieš jį stovi, taip jauname žmoguje atsispindi tai, kas jam rodoma, nes imituoja, ką mato. Imitavimas pačios gamtos įdiegtas į bręstantį individą. Tai matome gyvulių pasaulyje. Pavyzdžiui, žvėrių motina išsiveda savo mažyčius, kad ją imituotų, matydami, kaip medžioja, elgiasi su įvairiais priešais ir t.t. Į jaunutį gamtos įdiegtas noras imituoti toks svarbus, kad juo didele dalimi pagrįstas pačios gyvulių rūšies išlikimas. Imitavimas nuo pat mažens yra dar ryškesnė žymė jauname žmoguje. Kas nematė, kaip vaikas visada mėgdžioja suaugusiuosius? Trumpai, kas aplinkui jauną žmogų, tas ir jame. Jaunuolyje visada bus tai, kas į jį sklis iš aplinkos. Čia sveika prisiminti tiesą apie "šiandieninio jaunimo nebesidomėjimą aukštais idealais". Jei tas kaltinimas kai kur ir būtų teisingas, jis reikštų tik viena: kad jaunime, kaip veidrodyje, atsimuša suaugusiųjų visumos lėkštas besidomėjimas tais idealais.

     O aplinka šiandien Amerikoje ir panašiose šalyse tokia, kad dvasinių pašaukimų stoką kaip tik skatina. Aną veidrodžio vaizdą galime pakeisti kitu — dirvos. Ir vaiko, ir jaunuolio mintys yra tartum naši dirva: kokių ten grūdų sėjama, tokių pribręsta ir derlius. Bet kokie beriami šiandien į mintis ir vaizduotę? Kuo dekoruotos didelės lentos viršum miesto gatvių, kas reginiu ir žodžiu liejasi televizijos reklamose ir žurnaluose? Pirkite, ypač jaunos poros, šio modelio automobilius; štai kokia laukia karjera, stojus į karo aviaciją ar marinus; pasipils krūvos laimės, įsigijus šiuos aparatus ir preparatus. .. Šie dalykai į jaunųjų mintis dedami, ir norima, kad jose bręstų kiti. Visais galimais būdais dėmesys rakinamas prie medžiagos gėrybių, pasaulio linksmybių, pusiau maskuotų nuogybių, virpinančių rezonansu jautrią jaunuolio vaizduotę ir bręstančio organizmo sistemą, ir laukiama, kad tas dėmesys nesikabintų prie šių, o lėktų prie kitų — religijos, dorybės, tobulėjimo, išsižadėjimo, kurie yra dvasinio pašaukimo pagrindas. Kad scena nuteikia kaip giria, uždegama žalia šviesa, pristatoma pieštų medžių, grybų, samanų. Tada tikrai veikia kaip miškas. Mes kraipytume galvas, jei kas norėtų miško nuotaikos, bet sceną dekoruotų mūrais, kaminais, sandėliais, vitrinomis, ir skųstųsi kad veikia kaip miestas, ne kaip miškas. Panašiai turėtume kraipyti galvą, žvelgdami į save pačius, norinčius dvasinių pašaukimų atmosferos jaunimui, supamam ją iš galvos mušančių dekoracijų-

     Mūsų svarstyme butų didelė spraga, jei nesustotume prie pagrindinio dekoruotojo. Jį galima pavadinti keliais vardais, kurių visi šiuo atveju reiškia viena ir tą pat: gimtieji namai, tėvai, šeima. Pasirinkime garbingiausią — tėvai. Kodėl jie yra pagrindiniai dekoruotojai, turėtų būti aišku kiekvienam. Juk jokia kita aplinka nesupa bręstančio žmogaus taip ilgai ir taip artimai, kaip šeima, kurioje gimsta ir auga. Todėl nė iš tolo nedaro jam tokios įtakos, kaip ši. O kokia ši aplinka yra, priklauso nuo tėvų, šeimą ir jos aplinką kuriančių. Kokių dekoracijų šeimyninio gyvenimo scena pristatyta, tokia ir spaudžiasi visa savo kuriama aplinka į imlią jauno jos veikėjo dvasią.

     Vaikas ir jaunuolis stebi, kas aplink jį vyksta, ir darosi išvadas, daugiausia nesąmoningas, bet užtat juo gyvybiškiau įsispaudžiančias. Sakysime, jo santykis su Dievu dažniausiai visam gyvenimui nustatomas gal nereikšmingai atrodančio dalyko: ar mato savo tėvą ir motiną rytą atsikėlus pirmiausiai atsiklaupiant ir pakeliant malda savo širdį aukštyn. Panašiai jo būdą grumtis su nesėkmėmis dažniausiai visam gyvenimui nustato tai, kaip mato elgiantis tėvus, ištiktus kokio nors nemalonumo: ar jie nervingai plėšosi, nukabina nosį, keikiasi, priekaištauja, ar pirmiausia pradeda nuo maldos, prašydami Dievą sau šviesos ir stiprybės.

     Žinoma, paauglio amžiuje vaikas atrodo pavyzdžiui neimlus, net priešingas, nes tai vienintelis būdas ugdyti jame bundančiam savarankiškumui. Bet kai šį periodą persirita, jaunuolyje diegta sėkla sparčiai stiepiasi, darydama panašų į tėvus.. "Obuolys nuo obels netoli tenukris", patvirtina ir lietuvių priežodis. Tai tik pora atvejų parodyti, koks stiprus tėvų pavyzdžio poveikis. Jaunuosius dažnai dar stipriau veikia jų seneliai, su kuriais kone visada susiję jaudinamai glaudžia meile ir prisirišimu. Pridėtina, kad jaunas žmogus tuojau pastebi, ar pavyzdys duodamas tik dėl akių, patiems juo negyvenant, ar savaime liejasi iš nuoširdaus vidinio įsitikinimo gelmių.

     Tėvų reikšmę dvasinių pašaukimų ugdymui daug neperdedant galima sudėti į porą sakinių, baigiančių šį žvilgsnį į mūsų scenos dekoracijas. Jei jų namuose nedvelks gyvo ir gilaus tikėjimo dvasia, tai pašaukimus svarstantys ir skatinantys suvažiavimai, seminarai, simpoziumai didele dalimi bus suvis nenaudingi. Atvirkščiai, jei atsiras pakankamai namų, kuriuose nuo mažens vaiką tokia tikėjimo atmosfera supa, tai minėti suvažiavimai, seminarai, simpoziumai bus suvis nereikalingi.

REŽISORIAI

     Pakalbėjus apie kai kuriuos veikėjus ir scenos dekoratorius, metas pažvelgti į režisorius. Neatkreipę į juos dėmesio, gana paviršutiniškai tesuprastume patį dramos vyksmą, įskaitant ir dekoruotojų elgesį. Mat, čia režisoriai, kaip tuojau paaiškės, metus į juos žvilgsnį, yra daugiau negu vien diriguotojai, nurodinėjantys veikėjams, kaip atlikti, kas veikale parašyta. Jie yra ir paties veikalo autoriai. O tas veikalas nebaigtas, bet jų šiuo metu, veikėjams dramą atliekant, teberašomas. Kaip drama toliau vystysis, žino tik jie, turėdami prieš akis savo planus, kurių niekam nesako. Tuos planus galime tik atspėti iš autorių-režisorių elgsenos, kurią palyginti neblogai pažįstame. Jie yra du, ir būdinga, kad baisiai vienas su antru nesutaria, todėl ir veikėjus, ir scenos dekoruotojus kreipia plėšia kiekvienas į savo pusę, netgi nebaigtą veikalą kaip autoriai stengiasi parašyti visai skirtingą vienas nuo antro. Vieną režisorių galėtume pavadinti tamsybių, antrą — aukštybių, nes vienas yra šėtonas, antras — Viešpats Dievas.

     Pradėsime žvelgti nuo pirmojo — šėtono — ne kad būtų garbingesnis, bet kad atrodo svarbesnis mūsų svarstomos dramos supratimui. Pats šio režisoriaus buvimas daugelio labai nenoriai tepripažįstamas, o tai svariai įtakoja dabartinės dramos vyksmą. Imkime pavyzdžiu šv. Pranciškų Ksaverą. Kas jį traukė darytis kunigu ir vienuoliu, paskui nenuilstamai keliauti po Indiją, Japoniją ir kitas Azijos žemyno vietas? Svarbiausia troškimas išplėšti kiek galima daugiau sielų iš šėtono nagų, kad amžinai nežūtų jo pastvertos. Galime būti tikri, kad jis ir kiti didieji misininkai rimtai ėmė į dangų žengiančio Kristaus apaštalams tartus žodžius: "Kas įtikės ir apsikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas". Rimta jiems buvo ir šiurpi vieta, pasmerktiesiems skirta, irgi Kristaus dažnai nurodyta ir pabrėžta.

     Šiandien nemaža jaunų žmonių tebevyksta darbuotis į Indiją ir panašias šalis, tik, su mažomis išimtimis, nebe kaip vienuoliai ir kunigai, o Taikos korpuso nariai, nes nebematoma reikalo vaduoti žmonių iš šėtono nagų, jei "jo nėra". Panašiai, jei išblėsusi nuodėmės sąvoka, jei nuodėmė nebeegzistuoja, galima didele dalimi iš anksto sakyti sudie dvasiniam pašaukimui, nes nebesuvokiama pati Kristaus atpirkimo esmė — laisvėti pačiam ir laisvinti kitus iš nuodėmės pančių. Tad, kaip sakyta, nebenorėjimas pripažinti šio režisoriaus buvimo stipriai įtakoja patį pašaukimų dramos vyksmą.

     Tačiau mūsų mintys apie šėtoną toli gražu nėra tokios reikšmingos, kaip šėtono mintys apie mus. Evangelijoje ir apaštalų raštuose šėtono planai imami labai rimtai. Paskutinės vakarienės metu Kristus kalba Petrui, jog šėtonas reikalavęs persijoti juos tarsi kviečius. Vadinasi, šėtonas siekia kiek galima daugiau sėklos, bertos į šaukiamuosius, nusišluoti sau. Petras apie jį kalba kaip apie riaumojantį liūtą, slankiojantį aplinkui ir tykojantį, ką galėtų praryti.

     Tad Šventasis Raštas mums sako, kad šėtono kovingos ir ardomos mintys sukasi apie Dievo karalystės reikalus žemėje. Todėl nemaža dalis jo planų turi būti skirta pašaukimams į dvasinį luomą: kaip juos gniaužti, kraipyti, išstumti. Kodėl Dievas leidžia jam regzti savo planus ir vykdyti savo kėslus, mums lieka paslaptis; žinome tik tiek, jog leidžia. Paskutiniuoju dešimtmečiu jam yra pavykę įsitvirtinti ne vienoje sau naudingoje pozicijoje; galime būti tikri, kad iš jų lengvai kojos nekels. Kas lengvabūdiškai galvoja (tiksliau būtų — svajoja), kad tikinčiuosiuose gal netrukus vėl bus beklestį pašaukimai į dvasinį luomą, tas išleidęs iš akių gudrų strategą šėtoną. Ir bet koks suvažiavimas ar simpoziumas pašaukimų klausimu, kur nesustojama prie šėtono strategijos ir planų, yra skirtas baigtis didesniu ar mažesniu nepasisekimu. Galima sakyti dar daugiau: patys tokių svarstymų dalyviai, to nežinodami, nemaža dalimi tėra šėtono siūlų šokdinamos marionetės.

UŽDANGA

     Kai baigiasi spektaklis, skirstomasi namo. Iš tikrųjų vaidinimas baigėsi tik scenoje; žiūrovų viduje jis vyksta ir toliau. Regėtos scenos, artistų žodžiai, ypač būdingesnės vietos tęsiasi, rezgasi, grįžta, slenka vaizduotėje, atmintyje, prote ir jausmuose. Dar stipriau vyksmas tebesitęsia žiūrovų viduje, kai veikalas tyčia užsklendžiamas neatsakytu jaudinamu klausimu, kas būtų dėjęsi toliau, kaip dramatizuotoje Stocktono novelėje "The Lady or the Tiger".

     Čia pateiktą apybraižą šiuo būdu ir tegalima užsklęsti, nes pašaukimų drama, kaip minėta, nėra baigta, o pačiu jos vyksmo metu teberašoma anų dviejų režisorių.

     Į vieną jų, tą vyksmą neatlyžtamai kreipiantį į savo šiurpią pusę, jau žvilgterėjome. Liekame su neatsakytu jaudinamu klausimu, siekiančiu pačią Bažnyčios širdį: kaip su dvasiniais pašaukimais bus toliau? Atsakymas priklauso nuo antrojo režisoriaus planų: kaip jis ketina tolimesnę šios dramos eigą rašyti ir diriguoti. Juk ir anas pirmasis veikia tik su šio žinia. Jei šėtonas gudrus, tai Dievas dar gudresnis.

     Savo veiklos linijas Dievas mums yra nubrėžęs ir net įsipareigojęs pažadais jų laikytis. Aišku, čia per ilga į jas išsamiau leistis. Todėl geriausia baigti žvilgsniu į dar vieną veikėją, kuriame tos Dievo veiklos linijos įbrėžtos ir kuri mums visiems tokia artima. Tas veikėjas yra žmogaus prigimtis.

     Daug kas jau bandė ją pakeisti, bet nė vienam nepavyko. Kūrėjo į ją įdiegti polinkiai gali būti tik trumpam prislopinami, nes po kiek laiko prasimuša iš naujo. Kaip iš žmogaus prigimties negalima išrauti laisvės ilgesio, taip ir laimės trokštančios jo širdies, gražiais šv. Augustino žodžiais, negalima pasotinti kuo kitu, kaip tik Dievu. Tai skatina viltingai žvelgti į dvasinių pašaukimų ateitį. Tačiau toji prigimtis tokia, kad, prieš imdami Dievo ilgėtis ir ieškoti, pirma turime išsidūkti po visur kitur ir išragauti visokius gražiai atrodančius pakaitalus. Tik patyrę, kaip jie nesotina, siekiame tikrųjų vertybių. Kaip ilgai užsitęs, iki tai atsitiks mūsų svarstytoje srityje, galime tik spėlioti iš kai kurių ženklų. Jų nagrinėjimas, net ir pats platesnis žmogaus prigimties bruožų gvildenimas, būtų atskiras dalykas, neįeinantis į šią dramos apybraižą.