Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Greičiausiai nebus nė vieno, kuris nelauktų atostogų. Daugumui jas atneša vasaros mėnesiai: liepa ir rugpiūtis. Apie atostogas galima išvesti tokią taisyklę: visi atostogauti nori, bet ne visi moka. Noras dieviškas, bet nemokėjimas liurbiškas.

     Atostogauti — dieviška, nes tuo žmogus panėši į Dievą ir vykdo Jo planą. "Atostogos" tikriausiai bus vedinys iš žodžio "atstoti" — atstoti nuo darbo poilsiui. Pradinė Šv. Rašto knyga pasakoja, kaip Visagalis Dievas, sukūręs dangų ir žemę su visa jų grožybe, ilsisi po viso savo atlikto darbo. Todėl atostogų poilsiu po darbo laikotarpio žmogus atspindi Dievą. Atostogos dar dieviškos ir dėl to, kad jomis vykdomas Dievo planas. Juk žmogus Visagalio taip suplanuotas ir sukonstruotas, kad jo jungtinė kūno ir dvasios mašina tik tada sklandžiai sukasi ir ilgai tarnauja, kai protarpiais nuo darbo atstoja ir paslaptingu prigimties veikimu atstato savyje gyvastingumą. Be tokios atstojimo pertraukos trinka ir bunka mūsų jėgos, ypač dvasinės.

 

     Tad galima tikra prasme sakyti, kad dieviška atostogų norėti. Bet gal ne mažiau tikra, kad liurbiška menkai temokėti jomis naudotis. Jei šis mokėjimas būtų vertinamas pažymiais, tai didžiuma greičiausiai tegautų trejetuką, kai kurie gal dar su šiokiu tokiu pliusu. Kadangi nuo mokėjimo naudotis atostogų nešamais turtais tiek daug priklauso mūsų pajėgumas, verta tą pažymį gerinti. Tam tikslui pravartu įsidėmėti, kad atostogos tada gerai leidžiamos, kai jų metu aplinkoje yra kiek galima daugiau gamtos, sieloje — giedros, o kūne — gajos. Sustokime trumpai prie kiekvieno.

     Aplinkoje tebūnie kiek galima daugiau gamtos. Gamta be galo turtinga, įdomi, graži ir taip artimai sava. Tokia ji yra ne tik mums, tokia buvo ir Viešpačiui Kristui, kaip matome iš pakartotino Jo raginimo žvelgti į paukštį, gėlę, javą, vaismedį... Gamta yra grynintojo, gydytoja, džiugintojo, mokytoja, vedėja į patį Dievą. Todėl net liekantieji visą vasarą namie turėtų kiek galima daugiau su ja bendrauti: ir pro langą, ir pro duris, ir su viduje augančiomis gėlėmis, ir sodelio augalais bei žolėmis ir gatvių medžiais, ir paukščiais, ir voverėmis...

     Sieloje tebūnie kiek galima daugiau giedros. Nukelkime į rudenį, į jo darganas ir žiemos šalčius, kas darganojo, stingdo ar šaldo mūsų dvasią. Taip sau tyčia porai mėnesių išmeskime lauk iš savo vidaus tai, kas jį graužia, slegia, pykdo, kelia niršulį. Leiskime į savo dvasią tik tokias mintis, kurios malonios, draugiškos, juokingos. Jei turime gyventi su žmonėmis, kurie tokie, kad tiesiog ir niežti liežuvį gerai išbarti, išplūsti, atidėkime tai į rudenį. Juk reikalas nepabėgs, suspėsime. O jei vėliau užmiršime, arba tie žmonės jau nebegyvens, — dar geriau. Verta čia prisiminti dar viena. Mes juk gerai žinome, kad žmonės užsispyrę kaip ožiai. Todėl bardami ir pykdami, jų vis tiek nepataisysime, tik dar pasmailinsime ragus, kuriais mus badys, paaštrinsime nagus, kuriais prie mūsų kabinėsis, ir pagaląsime snapą, kuriuo stengsis mums kiekviena proga įgnybti. Tad padarysime didelę geradarybę sau, jei per vasarą pasiųsime atostogų, kad važiuotų sau, kur nori, kas mūsų sielą jaukia, pykdo, stingo, drasko, ėda. Tegul visa tai porai mėnesių kiaušina iš mūsų lauk, o mes į savo dvasią kvieskimės svečiais tai, kas džiugina, kelia malonius prisiminimus, skaidrina veidą šypsniu, skatina norą dainuoti ir švilpauti, trumpai — kas giedra.

       Kūne tebūnie kiek galima daugiau gajos. Jos daugiausia pasisemsime, jei sukei-sime vietomis, ką daugelis ypač Amerikoje darome kitu metu: per daug valgome ir per maža judame. Mūsų perkrauti viduriai dažnai šaukia poilsio, o nenaudojami raumenys — judesio. Šimtai yra paliudiję, su kiek gaivos iš atostogų grįžo, tą organizmo šauksmą patenkinę: davę atostogų savo skrandžiui, o užkrovę darbo raumenims.

     Daug ko galime mokytis iš vaiko. Tai Viešpats Kristus net liepė, dargi griežtai įspėdamas, kad mūsų laukia menki pyragai, jei nesidarysime į jį panašūs. Vaikas iš tikro gerai moko ir čia: apie ryšį su gamta, giedra ir gaja. Ar ne tiesa, kad gamta yra didelė, tiesiog neatskiriama vaiko draugė? Tas pat su giedra: pažliumbt pažliumbia, bet neilgam, jo vidus veikiai išsigiedrina, akyse džiaugsmas, pasitikėjimas tėčiu ir mama, kaip ir mes turėtume pasitikėti savo Tėvu danguje. Pagaliau ar ne tiesa, kad vaiko didelė draugė yra gaja, svarbiausia todėl, kad nedaro, kas kenksminga jo kūnui? Ar matėme kur nors vaiką, ilgai sėdintį už puotų stalo arba valandomis drybsantį be judesio?

     Atostogauti dieviška, todėl neleiskime atostogų liurbiškai.