Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J./ Patarėjas—PROF. PETRAS JONIKAS

IŠ KUR KILĘ LIETUVOS, LATVIJOS IR ESTIJOS VARDAI

     Vartodami tikrinius žodžius, įvairių kraštų, miestų, kalnų, upių ir kitus vardus, tur būt, kartais susimąstome, kaip jie atsirado. Kalbos mokslas stengiasi atsakyti ir į tokius klausimus. Tačiau kartais atsakymo tenka labai ilgai ieškoti. Ne visuomet pasiseka jį surasti.

     Dažno tikrinio vardo kilmės aiškinimas yra labai sudėtingas dalykas, augte suaugęs su to krašto istorija. Nemaža ir tokių atvejų, kai yra pateikta po keletą ar net keliolika kurio nors vardo kilmės aiškinimų, tačiau nė vienas negali būti laikomas galutinai įrodytas. Mat, kalbininkai dažnai neturi pakankamai duomenų, kad galėtų tiksliai pasakyti, kaip tie tikriniai vardai vienoje ar kitoje tautoje yra atsiradę. Čia trumpai paminėsime, kaip buvo ar yra mėginama įrodyti Lietuvos ir mūsų kaimynų, Latvijos bei Estijos, vardų kilmę.

     L i e t u v a . Lietuvos vardas istorijos šaltiniuose minimas nuo 1009 m. Paprastai tie šaltiniai ne sukuria kraštų vardus, o tik atspindi tikrovę. Vadinasi, Lietuvos vardas yra atsiradęs ne vėliau kaip IX-X amžiuje.

     Bene pirmąjį šio vardo kilmės aiškinimą yra pateikęs XV a. lenkų metraštininkas J. Dlugošas. Jis manė, kad lietuviai yra kilę iš romėnų, o pats Lietuvos vardas esąs iškreiptas italų tautos itališkasis pavadinimas l'Italia. Kiti mano, kad Lietuvos vardas galėjo kilti iš lotynų žodžio litus "(jūros) krantas".

     Jau keletas šimtmečių Lietuvos vardas siejamas su žodžiu lietus, lytus (lieti, lyti).

     Toks aiškinimas gana paplitęs. Tačiau labai neįtikima, kad krašto vardas būtų sudarytas tiesiog iš bendrinio daiktavardžio, žyminčio tam tikrą gamtos reiškinį. Tad jau kuris laikas bandoma sieti Lietuvos vardą su vandenvardžiais. Lenkų kalbininkas J. Otrembskis, pavyzdžiui, manė, kad galį būti, jog seniau Nemunas turėjęs ir Leitos ar Lietos vardą (J. Otrębski. Gramatyka ję-zyka litewskiego, t. I, Warszawa, 1958, p. 4-5).

     Išsamiausiai upėvardinę Lietuvos vardo kilmę aiškina kalbininkas K. Kuzavinis straipsnyje "Lietuvos vardo kilmė" (žr. "Kalbotyra", X, V., 1964, p. 5-16). Remdamasis istorijos mokslo duomenimis apie Lietuvos susidarymo centrą, K. Kuzavinis nustatė, kad tame plote tekantis dešinysis Neries intakas Lietauka (įteka į Nerį aukščiau Šventosios žiočių, ties Arnotiškių kaimu) galėjęs būti kraštavardžio pamatas. Kalbos duomenimis nesunku įrodyti, kad ta upė seniau turėjo vadintis Lietava (priesaga -ka yra slaviška). Krašto vardas Lietava yra senesnis, iš kurio vėliau atsirado variantas Lietuva (priesagos -ava ir -uva neretai kaitaliojasi, be to, -uva laikoma naujesne). Tautovardis lietuviai yra galūnės vedinys iš krašto vardo. Šis asmenų pavadinimų pagal kilimo bei gyvenamąją vietą darybos tipas yra gana būdingas vidurio Lietuvoje šalia priesagą -uva turinčių vietovardžių (plg. raguvis: Raguva, šeduvis: Šeduva ir kt).

     Manoma, kad upėvardis esąs kilęs iš bendrinio daiktavardžio lietava "išsiliejan-čioji (upė)", kuris jau nebežinomas. Upėvardžio pamatas turėjo būti lieti, lietus ir kitų tos šaknies žodžių giminaitis.

     L a t v i j a . Dabartinis mūsų šiaurinių kaimynų ir artimiausių giminaičių šalies pavadinimas darybiškai yra susijęs su tautovardžiu latviai, o šis yra latgalių vardo giminaitis. Latgaliai istorijos šaltiniuose žinomi nuo XI a., o nuo XIII a. pasirodo ir antrasis jų vardas latviai, kuris, susidarant latvių tautai, ir tapo etnonimu. K. Būga latvių ir latgalių (yra ir šaknis let-) vardus siejo su vandenvardžiais, nes tauta "dažnai sau vardą gauna nuo žemės vardo, kurioje ji gyvena, arba upės ar ežero vardo, kurių pakraščiuose bus susidaręs šioks toks politiškas ar kultūriškas centras" (K. Būga. Rinktiniai raštai, t. III, V., 1961, p. 629). Jo nuomone, tie vardai esą kilę iš upės vardo Leta ar Lata. Iš tiesų, vandenvardžių, turinčių Lat- ir Let-, yra ir Latvijoje, jų randama ir Lietuvoje (plg. Latava, Latupis, Latežeris), jų yra ir dabartinėje Baltarusijoje (pvz. Lotva). Yra ir daugiau baltų kraštovardžių, kurie lengvai gali būti siejami su vandenvardžiais, ir tai K. Būgos aiškinimą dabartinio mokslo akimis daro patikimą. Iš upėvardžių latvių vardą kildina ir nemaža kitų kalbininkų, tarp jų ir M. Vasmeris. Tačiau patikslinta, kad labiau tiktų manyti, jog iš vandenvardžio galėjo susidaryti kraštavardis, o iš pastarojo jau tautovardis, tame krašte gyvenančių žmonių pavadinimas (Latva-Latvija: latvis).

     E s t i j a . Žodžiai aistis, kuriuo K. Būga vadino prūsų, latvių ir lietuvių protėvius, o pirmajame tūkstantmetyje po Kr. buvo vadinama viena kuri prūsų gentis, ir estas, šiaurinių latvių kaimynų pavadinimas, yra gana panašūs. Kalbininkai mano, kad tas panašumas nėra atsitiktinis. Estams bus tekęs aisčių vardas (žr. E. Frenkelis. Baltų kalbos. V., 1989, p. 23). Tokia buvo ir K. Būgos nuomonė (žr. K. Būga. Rinktiniai raštai, t. III, V., p. 124). Dar XIX a. pirmojoje pusėje estų liaudis save vadinusi žodžiu maaraehvas "kaimiečiai". Suomiai, artimi estų giminės, jų šalį vadino Vironmaa. Tas žodis reiškia "pakraščiai, pasienis" ir savo reikšme primena baltų Galindą bei rytinių slavų Ukrainą. Latviai savo kaimynus vadina igauniais.

     Krašto pavadinimas Estija yra priesagos -ija vedinys iš tautovardžio estas. Estų kalba priklauso finougrų kalbų šeimai. Jie nėra indoeuropiečiai.

JOGAILOS IR JADVYGOS VARDAI

     Niekas negalėtų pasakyti, kaip iš tikrųjų lietuviškai bus skambėjęs Jogailos vardas, nes išlikusiuose kitomis kalbomis rašytuose dokumentuose šio vardo forma paprastai yra nelietuviškos transkripcijos.

     Lietuviams iš seno rūpėjo rasti pačią patikimiausią šio vardo formą. J. Spudulis 1881 m. įrodinėjo, kad ji buvusi Jogelis, A. Baranauskas — Jagiela, V. Kalvaitis — Jaugalius. O S. Daukantas, remdamasis žemaičių pavardėmis Bugaila, Rimgaila ir pan., padarė Jogaila, kuris prigijo ir įsigalėjo vartosenoje. Tai dvikamienis vardas, kurio pirmasis dėmuo sietinas su joti, jojikas. Šaknis jo- yra pavardėse Jot-tautas, Jot-vilai, Kari-jotas. Antrasis dėmuo greičiausiai sietinas ne su gailėtis, o su gailus "smarkus, rūstus, įniršęs". Tokiu būdu Jogaila reikštų "smarkų, įniršusį jojiką".

     Jadvygos vardas į lietuvių kalbą pateko per lenkus. O lenkai jį pasiskolino iš vokiečių sudurtinio vardo Hedwig, kuris kilęs iš senesnės sudurtinės formos Haduwic (jos pirmasis dėmuo hadu "kova", antrasis — wyk "šventas"), ir prisitaikė savo fonetikos dėsniams. Lietuviškas šio vardo populiariausias trumpinys yra Jadzė. Vardas retai pasitaiko vietovardžiuose: Jadvimpolis — kaimas prie Baisogalos (Radviliškio rajone).

•    Paulius VI vienoje audiencijoje, kai buvo susirinkę apie 8.000 žmonių, skatino kasdien priimti Šv. Komuniją.

•    Tarptautinė žmonių gyvybę gerbiančių gydytojų federacija, turinti savo padalinius 23 kraštuose ir jungianti daugiau negu 100.000 medikų, pritarė Italijos senato sprendimui, kuriuo atmestas negimusių kūdikių žudymo įteisinimas.

•    Vakarų Vokietijoje 1976 m. buvo paskleista 2.635.660 Šv. Rašto knygų.