Spausdinti

    1971 m. rudenį Nerija Linkevičiūtė kreipėsi į "Laiškų lietuviams'' redaktorių, kukliai paaiškindama, kad ji su kitais trimis jaunais dainininkais bando sudaryti kvartetą ir jau pradeda lavintis su Čikagos konservatorijos jaunu akompaniatorium Tex Richardsan. Ji nedrąsiai paklausė, ar redaktorius nebijotų rizikuoti ir juos pakviesti, kad atliktų "Laiškų lietuviams" koncerto programą. Redaktorius, gerai pažinodamas tuos jaunus energingus dainininkus, mielai sutiko. Po poros dienų viena dainininkė atkrito, ir iš kvarteto liko tik trio: Nerija Linkevičiūtė, Bernardas Prapuolenis ir Vytautas Nakas. Jie nenusiminė, pradėjo ieškoti gaidų, sudarė įdomų repertuarą, uoliai lavinosi ir 1972 m. kovo mėn. 26 d. pirmą kartą viešai pasirodė, atlikdami meninę programą "Laiškų lietuviams" koncerte Jaunimo Centre.

    Publikai tai buvo nelaukta staigmena. Ji žavėjosi naujomis dainomis, menišku jų atlikimu ir puikia laikysena bei vaidyba. Jų vaidybiniai gabumai nustebino ir koncerte buvusią aktorę a.a. Dalią Juknevičiūtę, kuri tuoj juos pakvietė vaidinti Ostrausko "Kvartete". Paskui juos kvietė dainuoti į įvairius JAV miestus.

    1974 m. rudenį Vytautas Nakas išvyko į Vokietiją, tad beliko tik duetas: Nerija ir Bernardas. Šis duetas neiširo iki šių dienų. Juodu jau yra dainavę ne tik įvairiuose JAV ir Kanados miestuose, bet taip pat Pietų Amerikoje ir Australijoje.

    Jųdviejų koncertai Australijoje įkvėpė G. E. Kazokienę aprašyti spaudoje ne tik koncertus, buvusius Melbourne ir Synejuje, ne tik nuoširdžiai pasigėrėti šiais dviem dainininkais, bet ir pamąstyti apie lietuvišką dainą. Jos straipsnis buvo "Mūsų pastogėje" 1977 m.. Nr. 4. Autorei sutikus, čia perspausdiname tą šen ar ten trupučiuką aptrumpintą straipsnį.

Redaktorius

    Nerijos Linkevičiūtės ir Bernardo Prapuolenio duetų koncertai Melbourne tuoj po Lietuvių Dienų, o po to Sydnejuje yra išskirtiniai. Išskirtiniai jie yra gal ne tik dėl aukštesnės kokybės, bet ir dėl to, kad juose dainininkai pirmą kartą per visą mūsų išeivijos laikotarpį pateikė mums lietuvišką dainą naujai, šviežiai, dar negirdėtai.

    Nerija, nors stipriausia ir sodriausia yra kaip mezzosopranas, turi ypač platų diapozoną, vedantį į sopraninę skalę. Gal dėl to pradžioje ir buvo treniruota kaip sopranas. Ji visad parodo daug šilimos, yra spontaniška ir sugeba balsui priduoti įvairiausių atspalvių. Kartais ji tai pasiekia niuansuodama balso perteikimą, bet kartais vien tik balso amplitudės puikiu apvaldymu. Jos balsas gali skambėti ir labai dramatiškai, grasinančiai, ir šilčiausiai meilės dainose, ir plačiai bei gyvybingai pergalės pareiškimuose. Ir visa tai taip lengvai, lyg ir be pastangų.

    Bernardas, lyrinis baritonas, yra kitokio temperamento dainininkas. Jo balsas daug lygesnis, ramesnis, jis atlieka savo partijas intelektualiau, nesiduoda išmušamas emocijų. Jo muzikiniai frazavimai yra išsvarstyti, matyt, ilgokai ieškoti.

    Bet visas gražumas išgaunamas jiems dainuojant kartu. Jie lyg kuria vieną paveikslą: Bernardas komponuoja, stato, o Nerija tapo, nesigailėdama spalvų, pagražinimų, išdailinimų. Abu jie dainuoja Čikagos lietuvių operoje. Turėjome mes kviestinių operos dainininkų iš įvairių kraštų ir anksčiau, tačiau jie visi, lyg susitarę, mums dainavo operinius dalykus, išmoktus per savo mokytojus. Ir liūdniausia buvo tai girdėti iš solistų, atvažiavusių iš Lietuvos. "Libiamo nei lieti calici che la bellezza infiora..." O jei ir pasitaikydavo lietuviška daina, tai lyg ir primestinė, atsiprašymui, daug kartų girdėta ir jau visų klausytojų išmokta.

    Visą vokalinį repertuarą galima stambiai suskirstyti į tris dalis: klasikinį, lengvąjį ir lietuvišką.

    Klasikinį repertuarą sudaro klasikinės pripažintų kompozitorių dainos: Schumann, Schubert, Mozart, Verdi, Rossini ir kt. Yra nuomonių, kad daina (ar net ištisos operos) turi būti atliekamos originalia kalba. Tiems, kurių pagrindinis dėmesys kreipiamas į dainos muzikalinę struktūrą, dainos turinys nesvarbus; tiems, kurie riša dainos struktūrą su turiniu, mintim ir sprendžia apie dainą, žvelgdami į visumą, žodžiai yra svarbu. Atliekant dainą suprantama kalba, iš tikrųjų perteikiama dviejų menų sintezė — muzikos ir poezijos. Galima ilgai ginčytis, kaip geriau kur dainuoti, ir tai priklauso daugiausia nuo auditorijos, tačiau neginčytina, kad originalioji sukurtos dainos kalba geriau atskleidžia ir tos dainos, ir tos tautos charakterį, negu vertimas. Klasikinių kompozitorių kūriniai dėl savo lygio ir prieinamumo dainuojami visame pasaulyje, ir jie yra tiltai, kurie priartina klausytojus prie tų tautų kultūrinio lobyno.

    Lengvąją repertuaro dalį sudaro ypač populiarios dainos, dabar išplitusios po visą pasaulį. Tai džiazo, beat arba ir romantinės melodijos, bendru vardu vadinamos kitsch. Šiuo mūsų gyvenamu laiku, kai radijo ir televizijos pagalba bet kur sudainuota, ar išrėkta, ar iššvilpta melodija momentališkai prigyja masėse, šio žanro dainos yra užtvindžiusios žemę. Jos neturi meninės vertės, nereikalauja jokio muzikalinio susikaupimo, o yra viena iš mažiausiai kenksmingų priemonių viskuo aprūpintam nepersidirbusiam jaunimui išleisti susikaupusią energiją, rėkiant, kaukiant, draskantis. Kitsch repertuare yra ir ramesnių dainų, lengvų, menkų melodijų, kurias ir vyresnės kartos žmonės gali toleruoti vien dėl mažesnio garso. Suklijuotos šitos kitsch dainelės yra dažnai bemokslių, žodžiai pigiai ir saldžiai pridėti, kartais turi kokią prasmę, kartais ir ne, bet jas lengva išmokti. Jos visos populiarios yra dėl to, kad sukurtos muzikaliai neišsilavinusių autorių, skirtos muzikaliai neišsilavinusioms masėms. Jos pavojingos dėl to, kad užgožia dainas, turinčias meninės vertės, lygiai kaip pigios knygos užtvindo klasikus, pigūs menkos vertės kriminaliniai ir seksualiniai filmai išstumia iš scenos meniškus filmus. Psichologiniu ir sociologiniu atžvilgiu, kad ir toks kitsch'o dainavimas yra žymiai geresnės kategorijos užsiėmimas, negu narkotikų naudojimas, langų daužymas ar žmonių užpuldinėjimas, tačiau meniniu atžvilgiu, internacionalinis kitsch'as yra baisi epidemija, žalojanti jaunų žmonių meninį skonį, išstumianti aukštesnės vertės kūrinį iš repertuaro ir pagaliau niveliuojanti bet kokį geresnės dainos ar bet kokio muzikos kūrinio poreikį.

    Trečioji vokalinio repertuaro dalis yra lietuviška daina. Kas yra lietuviška daina, yra didelis klaustukas klausytojams, dainininkams ir dažnai net patiems solistams... Kadangi mūsų muzikologai niekad iki šiolei tuo klausimu nėra pasisakę, ir mes su savo renginiais esame įkliuvę į labai nemalonų akligatvį, drįstu pagaliau pasakyti tiesos žodį, tikėdama, kad žmonės su muzikinėm kvalifikacijom ir žmonės, vadovaują muzikiniams pasirodymams, aktyviai parems šitą mintį būsimuose savo darbuose.

    Tai kas gi yra toji lietuviška daina? Pirmiausia, deja, reikia ir tai pasakyti, kad lietuviški žodžiai dar nesudaro lietuviškos dainos. Taip pat reikia dar pridėti, ypač jauniesiems dainininkams, kad mamos ar bobutės dainuotos dainos Lietuvoje dar nebūtinai yra lietuviškos. Daug lenkiškų ir rusiškų romansų buvo išversta į lietuvių kalbą pačių mėgėjų dainininkų, kupinų geros valios, bet be muzikalinio supratimo ir visiškai nenumatant blogų ir ilgalaikių pasekmių. Kas yra lietuviška, tai yra vidinė dainos sandara, įskaitant ir melodijų derminę sandarą, jų asimetriškumą, autentiškas kadencijas, tipišką muzikinę ritmiką ir metrą, priimtus intervalus, būdingą intonavimo procesą bei dainavimo procese atsirandančius melodijų variantus. Bet prie muzikinės konstrukcijos kiekviena daina turi lygiagrečiai ir poeziją — žodžius, kurie yra irgi labai būdingi lietuvių tautai. Iki šiolei turima lietuvių kultūra yra kaimo kultūra, o dainos visai neabejotinai yra kaimo kūrinys. Anoniminiai autoriai turėjo būti ir prieš kelis šimtmečius, tačiau liaudis kūrinius priima, ką dar prideda ar atmeta, pataiso ir taip natūraliai atsirenka. Dainos, muzikaliai psichologiškai ar bet kuria kita prasme neatitinkančios dainininkų, paprasčiausiai neprigyja. Taigi ką mes turime iki šiai dienai, yra autentiška ir lietuviška, skirtinga nuo kitų tautų. Reikia prisipažinti, kad net mes, Lietuvoje gimę ir ten praleidę jaunystę ar vaikystę, didelio dainų krovinio neturime, bet dažnai galime intuityviai atskirti lietuvišką dainą nuo svetimos ir be jokią mokslų. Senosios lietuviškos dainos yra ribotos amplitudės ir apdainuoja savo aplinką: mergelės darbus, lūkesčius, nusivylimą, bernužėlio jojimus ir uliojimus. Tai negi mes ir toliau dainuosime apie palšus jaučius ir girnų malimą, kaip prieš keletą šimtmečių kaimo jaunimas dainavo? Nepakenktų ir tai, nes iš tikrųjų labai retai kas tas dainas girdėjo. Jos skamba ypač archaiškai ir įdomiai, bet yra ir kitokių. Naujieji lietuvių kompozitoriai kuria ir toliau, remdamiesi lietuviška liaudies daina, eidami toliau į praeitį ir perdirbinėdami lietuvišką dainą moderniai. Ir kitų tautų didieji kompozitoriai rėmėsi savo tautos menu: Beethovenas yra vokiškas, Stravinskis rusiškas, Sibelius suomiškas, nors ir nebūtina cituoti liaudies muziką aklai. Su lietuvių dainom problema yra daug didesnė, nes, deja, neturėjom laiko net liaudies dainas pakankamai išrinkti, išnagrinėti, neturėjom pakankamai kompozitorių, kurie lietuvišką dainą apšlifuotų ir perteiktų koncertine forma. Tačiau negalima pasakyti, kad visai nieko nėra. Yra, tik ne tiek gausiai, kaip kitų tautų, seniai gyvenančių nepriklausomą kultūrinį gyvenimą.

    Čia solistai ir susiduria su uždaviniu: reikia ieškoti, reikia pradėti susirašinėjimus su kolegomis visame pasaulyje, norint gauti gaidų, o mokytojų, kurie išmokytų lietuviškos dainos, išeivijoje nėra. Pagaliau dar ir akompaniatoriaus klausimas. Retai kas iš dainininkų ir stengiasi: vis tos pačios gėlės iš šieno ar bernužėlis besivoliojąs jau girdėti gal septyniasdešimt metų. Todėl solistai dažnai renkasi klasikinį, saugų repertuarą: gaidų yra, mokytojų yra — tik dainuok.

    Bet ar taip problema išsprendžiama? Kaip jau anksčiau teigėme, klasikinė daina yra lyg tiltas į tautą, atveriantis tos tautos lobyną. Dainininkai yra lyg propaguotojai tų kultūrų. Ar mums, trijų milijonų tautai, reikėtų propaguoti meną ir kultūrą 30, 50 ar 250 milijonų tautos, nekreipiant dėmesio į savo tautos lobyną?

    Dėl šitos priežasties aš ypač džiaugiausi, kai Nerija Linkevičiūtė ir Bernardas Prapuolenis savo duetų koncerte Melbourne, o ypač Sydnejuje, mums padovanojo tiek daug lietuviškų naujų dainų: Šimkaus, Gailevičiaus, A. Račiūno ir išimtinai įdomias Dariaus Lapinsko bei paties Bernardo Prapuolenio. Jie lyg pravėrė duris į tolimesnę ateitį: tik eikite ir ieškokite — atrasite.

    Daug kas gali pasakyti, kad dainininkas nėra kompozitorius, kad tai išimtinis dalykas, jei pats vokalistas dar gali ir ką sukomponuoti. Daug čia yra tiesos, bet pačiame pagrinde didelis noras, interesas atveria akis ir pastumia į tolimesnį — kompozitoriaus darbą, tiesiogiai ar netiesiogiai surišdamas vokalistą su pačiais kompozitoriais.

    Kalbant ta pačia lietuviškos dainos tema, norėtųsi dar paminėti, kad mūsų chorų repertuaras yra lyg imunizuotas nuo svetimų kultūrų įtakų dėl tos paprastos priežasties, kad medžiagos ilgai ieškoti nereikia ir svetimybės suharmonizuotoje dainoje žymiai aiškesnės. Daug blogiau reikalai stovi su pavieniais solistais, mėgėjais ir jaunimu. Jaunimas turi daug entuziazmo, nori dainuoti, vaidinti, bet neturi nuovokos apie lietuviškas dainas. Čia atsakomybė krinta vadovams, kurie pagaliau turėtų atrasti laiko ir paieškoti tinkamo repertuaro, o ne pasitenkinti čia pat po ranka esamu kitsch'u.

    Nežinia, kiek mums dar skirta čia pabūti, bet likusį laiką reikėtų ne veltui praleisti, bet dėti pastangų jaunuomenę įsąmoninti lietuviškos kultūros identitetu. Jei mes to nepadarysime, niekas už mus jau nepadarys. Jaunieji paskęs internacionaliniame kitsch'e be jokių lietuvybės pėdsakų arba dainuos klasikines dainas drauge su kitais pasaulyje dainuojančiais vokalistais, atskleisdami kitų tautų dainos grožį. Ir veltui ieškos ko nors naujo ir originalaus... O lietuviška daina, pagal M. K. Čiurlionio žodžius, "tarytum brangaus marmuro uolos, laukiančios tik genijaus, kuris mokės iš jų pagaminti nemirštančius veikalus".

    Nerijai Linkevičiūtei ir Bernardui Prapuoleniui, pradėjusiems eiti tuo keliu ir mums praktiškai tą kelią pademonstravusiems, nuoširdus ačiū.