KUN. VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

     Norint kiek patikimiau Milašiaus mistinę filosofiją įvertinti, apžvalgos neužtenka. Reikia keliomis pagrindinėmis idėjomis padaryti piūvį per jo raštus, nors ir tokį, kaip čia su jo kraujo apytakos įžvalga. To nepadarius, yra nemažas pavojus Milašiaus sąvokas suprasti ne taip, kaip jis jas supranta, ir dėl to neteisingai jį vertinti. Tačiau ir iš šio pirmojo Milašiaus filosofijos piūvio aiškėja kai kurie jo mąstysenos bruožai, prie kurių tenka kiek sustoti.

     Nesvarstykime erdvės klausimo. Galime tik pastebėti, kad Milašius save laiko pirmesnių reliatyvumo teorijos skelbėju už Einšteiną, rašydamas "Les Arcanes" poemos komentare: "Gal būt, nebus nenaudinga čia priminus, kad tuo metu, kai autorius (Milašius) parašė ir išleido "L'Epitre d Storge" (1916 m.), dar buvo neišleistas profesoriaus Einšteino veikalas, ir net paties matematiko vardas jam buvo visiškai nežinomas".

JUDESYS

     Milašiaus kraujo apytakos įžvalgos gerokai primena senąją Izraelio tautos pažiūrą į kraują kaip gyvybės versmę. Taip pat primena homeopatines praktikas ir astrologinius mokslus, kurie šiandien tiek populiarūs. Pats Milašius neslepia savo pažiūrų sąryšio su šiais šaltiniais, bet juos naujai filosofiškai įprasmina.

     Kraujas Milašiaus galvosenoje jungia žmogų su pasauliu, visą pasaulį ir žmogų su Dievu ir žmogaus dvasią su kūnu. Visas šis jungimas kraujyje pasireiškia dideliu kosminiu spontanišku judesiu. Iš to seka Milašiaus išvada: didelis pasaulio judrumas. Judesys yra pirmutinis Milašiaus filosofijos dėsnis. Dievas, kuris sako "fiat" ir sukuria pasaulį; mirijadai visatų, kurios spiečia savo kryptimi; žmogaus kraujas, kuris yra žmogiškųjų judesių priežastis—visa tai yra nepaprastai judraus pasaulio pavyzdžiai.

     Tokia išvada Milašiaus ne tik filosofiškai išpažįstama, bet ir asmeniškai išgyvenama: "Klajonėse po nuostabius miestus ir laukinius protėvių kraštus mane labiausiai stebino visi, kurie savaime judėjo taip lengvai, nerūpestingai ir gyvai... Vėliau mane pagaudavo ta pati nuostaba jaunuoliškose iškylose, stebint natūralų spontaniškumą, vadovaujantį žmogaus kūno judesiui šokyje, bėgime ir kovoje".

ŠVIESA

     Su krauju susijusi yra šviesa, nes kraujas yra tartum koks šviesos transformatorius, kuris perkeičia pasaulį kuriančią nesukurtą šviesą į sukurtąją. Daiktuose ši šviesa pasirodo kaip fizinė šviesa, žmoguje ji yra dvasinė šviesa, savyje turinti ir pilną gėrio meilės apraišką.

     Nėra lengva šią idėją pasisavinti, nes mūsų laikais filosofinė mintis gana sunkiai pripažįsta, kad pasaulis yra geras. Plinta įvairios pesimizmu, tragizmu ar pasaulio nedarnumu persunktos pasaulėžiūros. Dar sunkiau įtikinti mąstantį asmenį, kad žmogus ir pasaulis ne tik išlaiko gėrio ir blogio kovą, bet kad žmogus ir pasaulis šviečia gėriu. Milašiui tai savaime suprantama tiesa: "Aš nutraukiau nuo savęs Šopenhauerio maistą. Man visai nerūpėjo, kaip jam, savo nerimo atgarsio ieškoti daiktų širdyje. Man atrodė, kad (daiktų) mechanizmas yra nepaprastai pritaikytas jų mistiškai misijai".

     Prileiskime, kad Milašiui pasiseka mus įtikinti šviesos spinduliavimu žmonėse ir daiktuose. Kokių pasekmių šis įtikinimas turėtų mūsų filosofiniam ir kultūriniam gyvenimui? Milašiaus šviesa tokiu atveju užimtų mūsų galvosenoje panašų vaidmenį į tradicinės filosofijos formą: būtys šalia medžiagos turi ir formą, kuri yra jų esmė. "Formos" istorija yra labai turininga, bet negalime jos čia apžvelgti. Tačiau ne vienu atveju "forma" pasireiškia nepilnu, gal net išsigimusiu būdu, kurį vadiname formalizmu, filosofiniu idealizmu ar pan., kai forma suprasta perdaug atitrauktai ir matematiškai. Ji pasidaro kažkas schematiška, šalta ir negyva. Kanto filosofijoje šis formalizmas nuėjo taip toli, kad pats daiktas savyje nėra mums pažįstamas.

     Formos neapvaldyta medžiaga mūsų laikais taip pat svarbus klausimas. Kai forma suabstraktėja ir pasidaro negyvenimiška idėjinė fikcija, tai formos netekęs daiktas išvirsta į medžiagą, kuri tada pasišauna duoti gyvenimui toną. Nors materialistinė pirmenybė juntama kapitalistiniame gyvenime, bet ypač ryški tapo materialistiniame komunizme, kuris yra stiprus protestas prieš formą, nerealią ir nepajėgią formuoti gyvenimo. Tas skilimas jaučiamas ir visame mūsų kultūriniame gyvenime.

PAŽINIMAS

     Pažinimą aiškindamas, Milašius pirminį vaidmenį skiria kraujui ir jausmui. Protas čia yra atšvaito, sutvarkymas ir apdirbimas to, kas atėjo per pojūčius ir jausmus. Milašius jokiu būdu nėra antiracionalus, jis nemažina proto vyksmo ar vaidmens. Pažinime, tame aukščiausiame visų judesių, jausminio gyvenimo vaidmuo yra išryškintas iki aukščiausio laipsnio. Ir tai nuoseklu: jeigu kraujas yra tiek fizinės, tiek psichofizinės šviesos apraiška; jeigu kraujas yra tas taškas būtyje, kuriame susitinka dvasia ir medžiaga; jeigu kraujas yra pirminis judesys, kuriuo pasireiškė pasaulio ir žmogaus sukūrimas — tai nenuostabu, kad jis yra tas pat taškas, per kurį mes susiliečiame ne tik su fiziniu bet ir su dvasiniu bei antgamtiniu gyvenimu. Be kraujo ir proto veikimas neįmanomas.

     Ar tokios pažinimo įžvalgos nepaskandinsime sensualizme? Be abejo, ne viskas, ką žmogus jaučia, gali būti laikoma teisinga. Tai supranta ir pats Milašius — tai didysis jo mąstysenos kryžius. Gal būt, niekas kitas nėra taip dūsavęs dėl to, kad nėra atitikmens tarp stipriausių žmogaus jausmų ir didžiųjų dorinių vertybių, kaip Milašius, ypač autobiografiniame romane "Meilės įvadas". Jis pilną jausmo vaidmenį žmogaus gyvenime mato tik Adomo asmenyje prieš nupuolimą. Nepaisydamas, kad dabar žmogaus jausmai yra netvarkingi, apgaulingi ir iškrypę, Milašius teigia jų pirminę paskirti: būti žmogaus langu į pasaulį-

     O kas apsaugoja jausminį pažinimą nuo gryno sensualizmo? Ta atrama galėtų būti Milašiaus filosofijos bruožas, kuris jį atriboja kartu ir nuo įvairių krypčių netikinčių filosofų ir mokslininkų, tai yra, gyvai jo mąstysenoje ryški pasaulio ir žmogaus sukūrimo idėja. Absoliutus Dievas, stovintis aukščiau visokių erdvinių begalybių, yra visatos ir žmogaus kūrėjas, savo šviesą suprojektuojantis atskiram žmogui. Kraujas yra sąlyčio riba, kurioje nesukurtoji šviesa susiduria su kūniškais reiškiniais.

     Donžuanizmas yra mėgstama tema, pastebima romane "Meilės įvadas" ir abiejose dramose, "Miguel Manara" ir "Mephiboseth". Pirmojoje dramoje yra parodomas Donžuano gyvenimas, antrojoje — Dovydo nusikaltimas. Miguel Mcmaros prakalboje Armand Gody rašo, kad donžuanizmas yra neįvykdytas tikrojo donžuanizmo idealas, kuris yra pati žemėje įsikūnijusi Dieviškoji Meilė. Tai yra originali ir drąsi įžvalga. Kraujyje ieškoti tokių dvasinių atramų gali drįsti tik tas, kuris yra labai tvirtai įsisąmoninęs žmogaus prigimties kilmę iš Dievo.

ATMINTIS

     Mūsų laikų filosofinėse svarstybose atmintis nėra svarbi. Mes daugiau koncentruojamės į pažinimo mokslą, į tiesų įsigijimą, o ne tiek į jų išlaikymą ar į jų socialinį vaidmenį. O Milašius atmintį labai reikšmingai vertina, aiškindamas žmogaus sampratą.

     Pagrindinis atminties turinys Milašiui yra žmogaus ir pasaulio kilmė iš Dievo. Šią tiesą užmiršus, žmonija netenka žinios apie savo kilmę ir nustoja gyvenimo atramos. Turėdama tokią plačią užduotį, atmintis nėra vien individualaus žmogaus reikalas. Ji yra visos žmonijos, visų kartų dalykas. Bet kad atmintis būtų gyva, reikia, kad atskiras žmogus ją rastų ir kitiems paliudytų.

Milašius mums suteikia natūralią prielaidą tikėjimui. Tikėjimas, atremtas visuotine žmonijos atmintimi, tampa ne kokiu priedu, bet žmogui priklauso iš prigimties kaip jo paveldas. Žinoma, tas paveldėjimas ne pilnai įvairiose tautose išlaikytas; daugeliu atvejų jis buvo visiškai prarastas. Todėl į Kristaus apreiškimą šioje filosofijoje būtų galima žiūrėti kaip į prarastos žinios iš naujo skelbimą, kaip prarasto paveldo atradimą. Atminties svarba religijai čia yra daugiau socialinė ir bendruomeninė.

JAUSMAS

     Būtų neteisinga, jeigu neatkreiptume dėmesio į vidinę kraujo ir jausmo įžvalgos reikšmę: juk kraujas ir širdis yra tie organai, kurie jungia Milašiaus žmogų su nesukurtąja priežastimi, su visokio judesio centru; per kraują ir širdį žmogui ateina Dievo malonė ir žmogaus atpirkimo palaima. Tik per protą perėjęs, patikrintas, išsijotas ir tapęs nuosavas, širdies ir jausmų turinys mus doriškai pašvenčia, tačiau ne vien iš proto atmintis kyla, ir ne protas jos autorius. Be abejo, nėra įmanoma tiksliai nustatyti mūsų įkvėpimų šaltinių ir kelių. Milašius, pabrėždamas jausmą mūsų religiniame gyvenime, nori, kad mes pripažintume patį įkvėpimų buvimą ir nelaikytume jų vien mūsų proto padaru.

     Jausmo ir religijos santykis Milašiaus galvosenoje religiją sujausmina, bet jos neatjungia nuo protinės ir net objektyvinės srities. Milašius atsveria prieš kiek laiko filosofijoje išgyventą tikėjimo ir proto konfliktą ir tuo pačiu rodo kelią sentimentalioms ir subjektyviosioms religijos sampratoms, kurios šiandien tiek turi pasekėjų.

DORA

     Milašiui labai būdingas glaudus dorinio gyvenimo sąsijis su praktikuojama religija, kuris yra malda ir atpirkimo auka. Kai kurios moderniosios dorovės filosofijos yra pasinešusios eiti visai priešingu keliu, norėdamos dorovę išlaisvinti iš priklausomybės religijai ir jas pririšti prie proto. Milašiuje protas turi tik atspindėti ir tvarkyti žinojimą, gautą iš jausmo, ir todėl jis nevaidina pirmaeilio vaidmens doriniame gyvenime. Proto pastangos jausmams valdyti yra ribotos, bet neišskirtinos iš doros: ta pati nesutvertoji šviesa, per kraują pasiekianti protą, veikia ir dorinį žmogaus gyvenimą.

     Taigi Milašiaus etika nėra racionalistinė ir nėra taip tragiškai priešinga tikrovei, kaip voluntaristinės etikos. Jo taikus ir natūralus etinis veiksmas ne tiek kovoja su jausmine tikrove, kiek nori ją suderinti, atvesti iki pirminės harmonijos, kurią vadina šviesa. Dorinio gyvenimo tikslas yra laimėti savyje dviejų šviesų — fizinės ir dvasinės — sandermę, pasiekiamą, kai mūsų kraujas yra išlaisvinamas iš betikslių ir beprasmių sūkurių antgamtinės pagalbos — maldos ir atpirkimo — dėka. Milašius savo įžvalgomis siekia, kad pats jausmas nebūtų suardytas, kai tvardomi klaidinantys jausmo sūkuriai. Jis gelbsti jausmą ne proto, bet religijos pagalba.

     Galime pastebėti, kad čia dorinis idealas yra laimėti asmenybės vientisumą. Tai ryšku iš gilaus pasipiktinimo asmenybės suskilimo apraiška — melu. Romane "Meilės įvadas" ištisus puslapių pluoštus skiria išreikšti savo nepasitenkinimą melu: melas yra ne tik didžioji nuodėmė, besireiškianti žmonijoje tūkstančiais kaukių; melas yra tiesiog liga, psichinė liga, veidmainystė pačiam sau ir schizofrenija. Šios ligos apraiškų Milašius randa labai plačiai, ypač kai kurioje filosofijoje ir bedievybėje. Melas yra pažeidęs Adomo atmintį; jis taip pat yra didžioji kliūtis žmonijai susekti savo kilmės versmes ir tuo būdu tapti religinga.

AUKA

     Net tie, kurie asketiškai gyvena ar asketikos moko, ne kartą pritrūksta žmogiškų argumentų asketikai paremti. Netinka dualistinės filosofijos ar rytietiškos religijos, nes jos į kūną ir kūniškus reiškinius žiūri kaip į esminę blogybę, kas krikščioniškai minčiai nepriimtina. Racionalaus pobūdžio filosofijos nevertina asmens, kaip vieningo ir pilnai atsakingo veikėjo, ir daugiau yra linkusios nukrypti į natūralizmus, realizmus ir materializmus. Antra, šios filosofijos, dažniausiai idealistinės, geriausiu atveju išugdo nuo gyvenimo atitrukusį mąstytoją vietoj gyvenimiško šventojo. Nederindami savo dorinio gyvenimo, daug gilių mąstytojų tik sugeba blogybes peikti, o ne gėrį skatinti.

     Kaip tik čia vertinga Milašiaus filosofija, nes jo įžvalgose galima rasti asketinės filosofijos rėmus. Jo mąstysena nėra racionalistinė ir vertina jausmą; ji teigia žmogų, kuriame protavimas ir gyvenimas neatskirti. Juk asketinio gyvenimo uždavinys — laimėti vidinę vienybę.

     Proto ir jausmų konfliktas yra kiekvieno švento žmogaus problema. Pradedant apaštalu Pauliumi, retas kuris krikščionis nėra priešingybės vienaip ar kitaip išgyvenęs. Paulius skundėsi, kad jis savyje jaučia kitą įstatymą, pasipriešinantį jame esančio proto įsitikinimui. Modernioji kultūra yra padėjusi daug pastangų tą "kitą įstatymą" suvaldyti vien protu — modernioji racionali etika yra šių pastangų pasekmė. Tačiau žmonija buvo priversta nusižeminusi prisipažinti, kad šioje srityje vien protinėmis pastangomis yra bejėgė. Milašiaus teigimas, kad tik malda ir auka gali šiuos sūkurius sulaikyti, ateina visiškai laiku.

     Mistinės įžvalgos įsiterpia žmogaus sukūrius apvaldyti tobuliau, negu protavimas. Jeigu Milašiaus filosofija būtų priimtina kitais atžvilgiais, žmogus joje pasižymėtų nepaprastu dvasiniu lengvumu, jame nebūtų skilimo tarp proto ir praktikos. Antgamtinė šviesa, paliesdama žmogų širdyje ir kraujyje, pačiame viduje, išsyk veiktų abi sritis — teorinę ir praktinę.

     Milašiuje žmogaus judrumas nėra taip sau teigimas, o nuosekli jo filosofijos išdava. Būtybė, kurioje jausmas ir kraujas tiek reikšmingi, negali būti nejudri. Asketinėje srityje Milašius atsistotų priešais ligi šiol labiau pasireiškusį statinį žmogų. Tradicinė asketika gal labiau koncentravosi į rimtį, o Milašius pabrėžia didelį polėkį ir didelį veiksmo lengvumą. Žmogus būtų lyg Dovydas, šokantis prie Sandoros skrynios. Gal neatsitiktinai Dovydas yra vienas iš mėgstamųjų Milašiaus personažų: savo dramoje jis Dovydą pastato prieš dvasingą, bet paralyžiuotą Mephiboseth.

PABAIGA

     Baigdami taip trumpai vertinti Milašiaus pažiūras, turime pasakyti, kad vaizdas yra įvadinis ir nepilnas. Bandėme susidaryti vaizdą, kaip Milašius sprendžia ar spręstų pagrindinius filosofijos klausimus. Matėme judesio filosofiją, kaip pirminį žmogaus ir pasaulio reiškinį. Matėme, kad šis judesys yra pirmoji apraiška šviesos, kuri kyla iš nesukurtosios šviesos. Stebėjome, kad Milašius pažinimo filosofijoje daugiau reikšmės skiria jausmui, tai yra kraujui, negu protui, smegenims. Susitikome su jo tikėjimo pagrindu — visuotine žmonijos kilmės atmintimi. Atkreipėme dėmesį į kai kurias Milašiaus įžvalgų pasekmes asketiniam gyvenimui.

     Apibrėždami jo mistinio pasaulio kai kurias įžvalgas, galime klausti, kiek Milašiaus filosofija, liudyta ir jo paties gyvenimu, yra sektina. Visų pirma, ar ne per daug susiaurintas proto vaidmuo pažinime, ir ar tokiu būdu nekuriamas naujas irracionalizmas, iškeliantis naują mokslo ir tikėjimo konfliktą? Ar religija nebus sujausminama ir atrišama nuo protavimo? Antra, ar giliai jausmą vertinančios įžvalgos užtikrina dorinį žmonijos gyvenimą? Ar per ryškūs jausmai nepaskandina žmogaus beviltiškuose juslingumo sūkuriuose? Į tokius klausimus atsakyti ir pilniau Milašiaus filosofiją suvokti bei vertinti gali tik gilesnės studijos.

•    Iki kaklui paralyžiuota Judy Gilliom leidžia laikraštį "Hearing and Speech Action", išeinantį Vašingtone, D.C., ir turintį 13.000 skaitytojų. Pati negalėdama rašyti, naudoja diktofoną.

•    JAV Katalikų šalpos tarnyba nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo Rumunijos žmonėms nusiuntė 20.000 dol. paramos.