D. BINDOKIENĖ

     Jeigu kada svečių būryje įsiviešpatautų nejaukios tylos minutės, ir šeimininkai pradėtų nervingai sukti galvas, ieškodami parankių temų, kurios vėl sumegztų visus į vieningą, šiltą pokalbį, užtektų tik nekaltai numesti klausimėlį: "Ar, jūsų nuomone, moterys galėtų būti kunigais?" — ir reikalai bematant pasitaisytų.

     Tai klausimas ir tema, kur beveik kiekvienas turi susidaręs griežtą nuomonę, dažnai nepajudinamą, nepakeičiamą jokių argumentų.

     Nuomones apie moterų kunigystę būtų galima suskirstyti į tris grupes.

     Pirmajai grupei priklauso tie asmenys, kuriems moters kunigystė yra visiškai neįsivaizduojama, nepriimtina. Net ir mintis apie tai yra kažkokia šventvagiška. Griežčiausias šios grupės argumentas? Kristus savo apaštalais nepasirinko nė vienos moters, vadinasi, moteris šiam darbui netinka. Moterys klausėsi Kristaus pamokslų. Jam tarnavo. Jį mylėjo, bet Jo mokslą toliau skelbė tik vyrai.

     Po šiuo gana paviršutinišku teigimu slepiasi senovinė ir, deja, dar labai tradicinė pažiūra į moterį kaip į žemesnį-antrinį žmogų. Pranašiausias Dievo kūrinys yra vyras, o pati garbingiausia vieta, galima užimti šioje žemėje, yra dvasininko luomas. Net tie, kurie kunigams ir dvasininkijai nepagaili kritikos ar neapykantos, širdies gilumoje vis tiek jaučia slaptą pagarbą visiems, tarnaujantiems prie Viešpaties altoriaus. Juk amžių amžiais tarpininkai tarp dangaus ir žemės buvo kunigai, kurių maldas išklausė dievai, kurie galėjo išmelsti ir pas Dievą malonių. Juos gaubė kažkokia mistika, paslaptis, jėga ar galios, kėlusios žmonėse pagarbą ir net savotišką baimę. Beveik visose tautose ir kultūrose visais laikais kunigyste didžiavosi vyrai. Moterims buvo leista kurstyti šventąją ugnį, šluoti šventyklos grindis, neprieinant per arti švenčiausiosios vietos, jos ir kitokiais būdais tarnaudavo prie šventyklų, tačiau kunigo pareigas eidavo tik vyrai. Moteris neturėjo teisės nė svajoti apie kunigystės luomą.

     Nežiūrint, kad moters vieta pasaulyje paskutinį šimtmetį, o dar labiau — paskutinį dešimtmetį gerokai pasikeitė, daugelis vyrų, o taip pat ir moterų, dar pakankamai nesubrendo, kad galėtų pripažint visišką lygybę abiem lytim. Net Katalikų Bažnyčia, iškėlusi moterį — Mergelę Mariją — į altoriaus garbę, į moterį žvelgė kaip į menkesnį, nuodėmingesnį sutvėrimą. Argi ne Ieva sugundė pirmąjį žmogų? Argi ne jos nuopelnas, kad žmogus buvo išmestas iš rojaus? Dar ne viena moteris prisimena, kad Lietuvoje (o gal ir kituose kraštuose?) moterims nebuvo leista maišytis už grotelių prie altoriaus, jos negalėjo plauti kai kurių mišioms vartojamų altoriaus reikmenų, moteris negalėjo eiti į bažnyčią vienplaukė, nes tai nepadoru. Motina, pagimdžiusi kūdikį, turėjo būti "įvedama" į bažnyčią su tam tikromis apeigomis, tik po tam tikro laiko. Dažnai motina negalėjo dalyvauti net savo kūdikio krikšto apeigose, nes buvo mada vaikus krikštyti greitai, o nebuvo pakankamai laiko praėję po gimdymo, ir ji tebebuvo "nešvari". Jokia mergaitė, nors būtų labai pamaldi, tvarkinga, pareiginga ir gabi, negalėjo patarnauti kunigui mišių metu. Ši privilegija tik berniukams. Galėtume priskaičiuoti devynias galybes tokių subtilių, moterį žeminančių tradicijų, kurios dar mūsų vyresniųjų mamų ir močiučių atminime buvo praktikuojamos Lietuvos bažnyčiose, ypač provincijose.

     Nors dabar daugelyje katalikų bažnyčių moterys yra jau lektorės ir net dalija šv. Komuniją, iki kunigystės joms dar toli. Gal būt, ateinančių kartų vyrai jau nebeturės to klaidingo nusistatymo, kad moteris stovi kažkur, keliomis pakopomis žemiau, ir todėl nėra tinkama kunigystei.

     Galima sakyti, kad šiai griežtai priešingų moters kunigystei nuomonių grupei, priklauso daugiausia vyrai. Jie dažnai vyresniosios kartos, nelabai tikį savo vyriškumu arba aplamai vyriškumo pranašumu, ir moters lygybė jiems pavojinga, galinti lengvai sutrikdyti jų vyriškumo pusiausvyrą. Tikrais vyrais jie gali jaustis tik tada, kai moteris yra "savo vietoje", t.y. stovi už juos žemiau. Tačiau yra pakankamai ir moterų, nusistačiusių prieš moters kunigystę. Tai taip pat mūsų vyresnioji karta, išauklėta senosiose tradicijose, įsitikinusi, kad moteriškoji giminė tikrai kažkaip netinkamesnė ir žemesnė už vyrų.

     Antrosios grupės atstovai garsiai ir linksmai teigia, kad jie stovi moters kunigystės pusėje visu šimtu nuošimčių! Jeigu moteris, ypač graži, jauna ir patraukli, būtų kunigas (gal kunige?), tai jie kasdien eitų išpažinties, šnibždėtų jai į ausį visokių saldžių nuodėmių virtines. Jeigu tokia moteris sukiotųsi apie altorių, jie labai susikaupę sektų apeigas, tik vargiai apie Dievą mąstytų... Pas gražią moterį jie eitų klausti patarimų, pritarimų, visas savo slapčiausias mintis išklotų, jų iš bažnyčios tiesiog išvaryti nebūtų galima. Žinoma, kuri moteriškė mokės išlaikyti išpažinties paslaptis? Visiems aišku, kad moters ausis ir burna yra sujungtos tiesioginiu kanalu — kas pro ausį įeina, pro burną bematant iškrinta. Bet ir su tuo būtų galima apsiprasti, nes išpažintis moteriai būtų greičiau žaidimas, o ne sakramentas.

     Tačiau po tuo patetišku juokavimu slepiasi pirmosios grupės argumentai — moters kunigystė yra tarytum prastas anekdotas: pasijuokei ir užtenka. Rimtai apie tai kalbėti neverta, nes toks dalykas visai neįmanomas.

     Trečiąją grupę sudaro karingai nusiteikusios moterys. Jos daug daug kartų girdėjusios pirmųjų dviejų grupių argumentus ne tik moters kunigystės, bet ir moters lygybės klausimais, todėl nebeturi kantrybės ginčytis, aiškinti, įrodinėti. "O kodėl moteris negali būti kunigu? Ar moterys prastesnės už vyrus? Gana moterims vergystės! Jos vertos lygių teisių, nes yra aiškiai pranašesnės už visus vyrus".

     Tai ta pati daina, tik iš kito galo (anot A. Gustaičio)...

     Moters kunigystės klausimas turėtų būti "kodėl ne"? Kodėl moteris negalėtų būti Viešpaties altoriaus tarnyboje? Jeigu galima pripažinti, kad abiejų lyčių asmenys yra lygiateisiai (čia nekalbama apie vyrų ar moterų pranašumą, tik apie teisę stovėti pasaulyje greta vieni kitų, kaip lygių teisių piliečiai), jeigu pripažįstame faktą, kad kunigystės pašaukimai mažėja, kad kunigų trūkumas jau jaučiamas kai kuriose vietovėse, ir ateityje gali pasidaryti tikrai žalinga spraga (šia tema buvo skelbtas "L.L." konkursas 1976 m.), tai kodėl tos spragos negalėtų užpildyti moterys?

     Pasaulio įvykiai ir žmonių pažiūros keičiasi jau ne šimtmečiais, bet dešimtmečiais ar net mėnesiais. Dar daugelis prisimena, kokią sensaciją sukėlė Dariaus ir Girėno skridimas per Atlantą tuo naujuoju išradimu — lėktuvu, o dabar jau ir žmogaus pasivaikščiojimas Mėnulyje yra pasenęs dalykas. Keičiasi papročiai, pažiūros, tradicijos. Pasikeitė apeigos bažnyčioje, pasikeitė bažnytinė kalba. Daug kas pradžioje atrodė keista, neįprasta, net nemalonu, bet beveik visi pagaliau su naujovėmis apsiprato.

     Pasikeitė ir moters vieta bažnyčioje. Ji ne tik buvo įsileista už grotelių (pvz. moterystės sakramentui), bet turi teisę aktyviai dalyvauti šv. mišių aukoje kaip lektorė, kaip kunigo asistentė, dalijant šv. Komuniją. Ir kas gali būti natūraliau, kaip moteris — motina, žemiškosios duonos šeimai dalintoja, šeimos maitintoja, dalijanti Dangiškąją Duoną? Moteris, būdama jautresnės sielos, jausmingesnė ir pamaldesnė, įneštų daugiau nuoširdumo į bažnytines apeigas. Argi būtų taip nenatūralu klausti patarimo, pasisakyti savo rūpesčius ir nuklydimus moteriai, juk esame pratę bėgti su jais pas moterį: motiną, žmoną, seserį, draugę...

     Ne kiekvienas vyras tinka dvasininko luomui ir ne kiekviena moteris. Nežiūrint, kad moterų lygių teisių sąjūdis jau yra padaręs daug naudos, bet tuo pačiu iššaukęs ir nemaža pajuokos ar prieštaravimų. Jeigu moteris veržiasi į kunigystę, tik norėdama įrodyti savo lygias teises, tada ji padarys daugiau žalos negu naudos. Kilnusis tikslas tada sugretinamas su reikalavimu, kad moterims būtų leista naudotis vyrų prausykla restorane arba jos būtų priimamos į kurį vyrų klubą...