JONAS MIŠKINIS
Vilnius — Lietuvos politinis ir kultūrinis centras. Net ir po Jogailos personalinės unijos su Lenkija Vilniuje posėdžiavo senatas ir rinkdavosi seimai. Didysis kunigaikštis Aleksandras, nors tapęs Lenkijos karalium, gyveno Vilniuje. Taip pat Vilnius buvo centras Lietuvos didikų, kurie čia statė rūmus, bažnyčias, vienuolynus. Vilnius davė šventąjį Kazimierą. 1570 m. jėzuitai įsteigė aukštąją mokyklą, vėliau, 1579 metais, tapusią garsiuoju Vilniaus universitetu.
Vilnius buvo meno centras ir labai imponavo savo architektūra — bažnyčiomis, rūmais, gotiniais, renesansiniais, barokiniais ir klasikiniais. Aplamai Vilniaus menas buvo europinis. Rytų bizantiškieji, rusiškieji elementai Vilniuje nežymūs ir nepadarė jo menui jokios įtakos. Nors XIV -XVI amžiuje stačiatikių gaivalas buvo stiprus ir su didoku skaičiumi mažų cerkvių, bet istorinių aplinkybių įtakoje stačiatikių menas Vilniuje negalėjo vystytis ir pagaliau visiškai išnyko.
Tačiau nuo rusų okupacijos — 1794 metų Vilnius nebeteko sostinės vardo. Jis tapo tik administraciniu centru — vienu iš 6 visoje Rusijoje. Po 1831 metų sukilimo rusai įsiutę uždarė Vilniaus universitetą, palikdami tik teologijos ir medicinos akademijas, bet po 10 metų pirmąją perkėlė į Petrapilį, o antrąją visai likvidavo.
Taigi Vilnius buvo švietimo, mokslo ir meno židinys. Jis sukoncentravo savyje rinktines jėgas. Nors vyraujamąjį vaidmenį anuomet Vilniuje vaidino nelietuviai, tačiau lietuviška idėja kažkaip savaime kilo. Patsai gi Vilnius buvo dažnai minimas ir garbinamas kaip Lietuvos sostinė. Atsirado vis daugiau ir daugiau Vilniaus garbintojų. Iškilo eilė lenkiškai rašančių lietuviškos kilmės rašytojų, pavyzdžiui: Adomas Mickevičius, Kondratavičius ir kiti. Juodu padarė Vilnių Lietuvos Meka, kurios Aušros Vartuose šviečia Stebuklingoji Mergelė Marija. 1858 m. Kondratavičius, garbindamas Aušros Vartų Mariją, rašė taip:
Marija, Motina Dievo,
Kenčiančių vargšų Motute,
Kuri sargyboj Jogailos
Sostinės vartuose stojai,
Žvilgterk į klūpančią minią.
Prie šių sujaudintų vartų:
Motin! Nusižeminę šaukiamės
Tavo apgynimo...
Šalia lenkiškųjų kūrėjų atsistojo žemaičiai. Jųjų priešaky stovėjo Stanevičius, S. Daukantas, vysk. M. Valančius. Stanevičius sukūrė ekspresingą "Žemaičių šlovę", kupiną tautinės dinamikos, primenančią A. Mickevičiaus "Jaunystės Odę". Čia poetas piešia šviesiomis spalvomis bundančią Lietuvą, pasikliovusią prikelti visus Lietuvos didvyrius nuo Rimgaudo iki Kęstučio laikų. Stanevičius poezijoj rašė:
Mačiau Vilnių, šaunų miestą,
Seną mokslų gyvenimą,
Nuo žemaičių beapsėstą
Ir jų tikrą sutarimą.
Šlovė kožną privadino
Gera tėviškei daryti.
Ir ką amžiai pagadino,
Čėsas yra sutaisyti...
Ši romantiška giesmė atitiko lietuvių tautos renesanso laikotarpį — "Aušros" laikus.
Daugeliui yra žinoma, kad pašauktiesiems romantikams, aušrininkams Vilnius buvo didelis įkvėpimas jų ryžtinguose darbuose. Todėl Vilniaus vardas visada buvo "Aušros" skiltyse linksniuojamas.
Tų romantikų prieky atsistojo Lietuvos patriarchas dr. Jonas Basanavičius, kuris prieš 50 metų mirė Vilniuje. Jis 1923 m. paskelbė savo studiją apie Vilnių dainose. Jis nustatė, kad lietuvių liaudies dainos skelbia Vilnių Lietuvos kovų centru. Jis taip rašė: "Anot dainų liudijimo, lietuvių Vilniuje gyventa, ne tik Vilniaus krašte, lygiai ir visos Lietuvos gyventojų su savo sostine Vilniumi Įvairių santykių turėta; lietuvių bernelių pačiame Vilniaus mieste ir jo apygardoje į Lietuvos kariuomenę stoja, karuose ir kovose dalyvauja, rodos, ne kartą už savo šalelės laisvę ir nepriklausomybę galvas guldant. Yra daug dainų, kurios šitą liudija. Vienos jų kilę karų laikais su kryžiuočiais - maskoliais. Yra visa eilė dainų, kurių žinomi net 33 variantai — visuose Lietuvos kraštuose paplitusių ir todėl labai populiarių dar iš senovės lietuvių karo epikos, kuriose apdainuojama kovos Vilniuje, jo apygardoje lietuvių kareivių bernelių žuvimas, jų laidojimas..
Šiemet vasario 16 sukako 50 metų, kai mirė Vilniuje tautiško atgimimo tėvas dr. Jonas Basanavičius. Jis buvo "Aušros" laikų vienas iš žymiausių to laikotarpio lietuvių veikėjų.
Anais carų priespaudos laikais dr. J. Basanavičius, gyvendamas toli nuo gimtojo krašto, vis tiek be pertraukos sielojosi lietuvių tautos laisve, visu ryžtumu nepavargstamai dirbo ir rūpinosi Lietuvos prisikėlimu. Mat, jis buvo pasiryžęs pirma pasitaikiusia proga sugrįžti į savo gimtąjį kraštą ir jam aukotis. Ir kaip tik palengvėjo aplinkybės, jis nieko nebelaukė ir tuoj sugrįžo tėvynėn. Tačiau pirmasis tikslas, kur nukrypsta dr. J. Basanavičius, buvo Vilnius. Pasak jo, čia yra Lietuvos sostinė, čia yra Gedimino sukurtas miestas, čia yra buvęs lietuvių kultūros centras. Taigi čionai ir buvo tas svarbiausias taškas, kuriame daugiausia dirbo. Vėliau jis tai dar labiau išryškino, nes tiktai Vilniuje sukūrė, sutelkė, surinko daugelį lietuvių tautos brangenybių. Tos brangenybės — tautos turtas, toks buvo didelis, kuris aiškiai kalbėjo, kad tikrai prašvis Lietuvos dvasia.
Dr. J. Basanavičius rūpinosi, kad tautos dvasios kūrybiniai turtai būtų apsaugoti nuo pražuvimo. Todėl jis dar tyrinėjo Lietuvos praeitį ir surašė daugybę senovės pasakų bei dainų. Jis išleido dvi storas knygas: "Ožkabalio dainų" ir 5 tokias pat knygas "Lietuviškų pasakų". Be šių darbų jis dar parašė ir kitokių veikalų. Daugiausia apie lietuvių tautos praeitį. Tai yra didelis lobynas mūsų tautos praeičiai bei kalbai pažinti. Jis yra buvęs vienas iš pirmųjų steigėjų Lietuvos Mokslo Draugijos, kuri buvo įkurta 1907 metais Vilniuje. Ši draugija labai plačiai varė savo garbingą darbą.
Gyvendamas Vilniuje, dirbo su dideliu pasiryžimu ir atsidavimu. Be jo neapsiėjo joks svarbus darbas. Jis politikas, publicistas, mokslininkas, gydytojas. Dr. J. Basanavičius buvo pirmasis iniciatorius, siekiant lietuvių tautai politinės ir kultūrinės autonomijos. Jo pastangomis 1905 metais sušaukiamas lietuvių tautos didysis seimas. O 1918 m. vasario mėn. 16 dieną jis pirmas pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.
Vilniuje jis gyveno iki pat mirties. Turėjo nedidelį kambarėlį, kuriame užsidaręs, kaip koks vienuolis, dirbdavo. Net ir tada, kai lenkai užgrobė Vilnių. Jis Vilniaus neapleido ir neišvažiavo į laisvąją Lietuvą. Vilniuje likęs, dar aktyviau dirbo ir plėtė lietuvybę tarp sulenkėjusių lietuvių.
Pažymėtina, kad dr. J. Basanavičiui teko 25 metai gyventi ne Lietuvoje, bet kur tik jis buvo, kur gyveno, visur buvo žinomas kaip patriotas lietuvis, kaip aukštos dorovės ir didelės tolerancijos bei geros širdies žmogus.
Tas didis ir garbingas Lietuvos patriarchas, sulaukęs žilos senatvės, mirė 1927 m. vasario 16 d. Vilniuje. Jis palaidotas Vilniaus miesto (Rasų) kapinėse.
Dr. J. Basanavičius prieš 50 metų mirė, bet jo idėjos gyvos ir po jo mirties. Jis liko lietuvių tautai apgaubtas kilnumo simboliu. Jis buvo ir bus gyvas mūsų tautoje. O jo didvyriški darbai amžiais bus minimi laisvę mylinčių lietuvių.
• Lenkijos kardinolas Wojtyla pamoksle Wavelio katedroje pabrėžė, kad kiekvienam žmogui priklauso neliečiama teisė siekti tiesos, kuri veda j Dievą ir suteikia žmogaus gyvenimui tikrąją prasmę.
• Vienos universiteto teologijos fakultetą praėjusiais mokslo metais lankė daugiau kaip tūkstantis studentų.