Stasys Santvaras
1.
Verda melo pragarai prie žemės irstančių krantų.
Despotai apsikarstė bombom ir blevyzgom lig dantų.
Laisvė — cinikų ir niekšų apšmeižta Pelenė.
Žmogau, kokiam žvėry dabar atgimsi tu?
2.
Minioj randi tik nerimą ir spūstį.
Vienatvėj, kaip nuskintas žiedas — džiūsti.
Dangau, kur dingo mano ieškomi veidai?
Nejaugi teks ir man vilčių ugnis užpūsti?
3.
Lyg šviną, ant kojų, tu krauni daiktą prie daikto,
Tarsi niekuomet nebus gana to godulio prakeikto.
Ir tu žinai, kad visa tai pradings, kaip dūmai vėtroj ...
Ar žmogaus makaulėj, kaip vagių apgrobtame laive, nestinga sraigto?
4.
Tikiu, tu griši vėl. Ir griši ne viena:
Melai ir įtarimai bus man tavo dovana!
O, kaip norėčia bėgt ir aš i tą pajūrio pušynėlį,
Kur meilė, rodos, buvo ir tikra, ir amžina ...
5.
Mudu žaidžiam dailų, tokį mėlyną žaidimą.
Net varnos, tai matydamos, kvatoti ima:
Tu dar nardai vasaros vilionių vandeny,
O aš veržiuosi į beprotišką pavasario degimą.
6.
Seniai tu atgulei į žemę, mano saulių saule!
Pradingo tavo pėdsakai buvimo pievų piaule.
Ar su vėlėm tu neateisi pažiūrėt, kaip aš čia gyvenu,
Dar vis tikėdamas svajonių ir sapnų apgaule?..
7.
Norėčia aš, o Tėve, pakalbėti su Tavim rimtai:
Man rūpi šio gyvenimo prasti ir irūs pamatai.
Bet Tu vargų ir rūpesčių turi su saulėm ir planetom ...
Kaip klaidžioja ir triūsia skruzdėlė — kažin, ar Tu matai.
8.
O milžine, kokiom audrom liepsnoji tu!
Kiek savo gelmėje slepi žiaurumo ir klastų! ..
Kas atsitiktų vabalam, ir kurmiam, ir žmonių kvailybėm,
Jei tu išbėgtum iš plačių ir neaprėpiamų krantų?..
9.
Kartais, kai užgaulių siela kupina, žmogus pakliedi.
Kartais pats matai, kad į pakalnę kaip akmuo jau riedi.
Bet ir vėl sužvilga saulėje nenuoramos sapnai —
Žmogų į gyvenimą Tu atvedi kaip laisvą girios briedį.
10.
Būtis ir nebūtis. Kokia sena ir nusibodusi daina!
Būtis — gal paukščio lėksena, o gal nuskurdus samana.
Mes plušame ir medų kraunam, geliam tarsi angys,
O štai ir nebūtis — tamsa klaiki ir amžina.
RUBAJATAS (lietuviškai — ketureilis) — sena poezijos forma. XI a. po Kr. rubajato formą ištobulino persų mokslininkas ir poetas Omaras Chajamas (Omar Khayiam), gimęs apie 1034 m., miręs 1123 m. Chajamo rubajatam būdingas intelektualinis skepticizmas, panteistinė mistika, epikūriškas fatalizmas (raginimas džiaugtis trumpalaikėm gyvenimo gėrybėm ir grožybėm), melancholija. Stambų pluoštą Omaro Chajamo rubajatų į lietuvių kalbą išvertė Linas Broga. Lietuvoje jie išleisti atskira knyga.
Rubajatai turi būti rašomi tam tikra griežtai nustatyta forma. Trys eilutės yra rimuotos, o viena (trečioji) nerimuota (a,a,b,a). Rimas yra vyriškas, kai paskutinis skiemuo yra kirčiuotas, moteriškas — kai paskutinis skiemuo nekirčiuotas. Paprastai, jeigu rimuotos eilutės yra vyriškos, tai nerimuotoji turi būti moteriška ir atvirkščiai.
Iš lietuvių poetų rubajatus mėgino rašyti tik Kleopas Jurgelionis. Jis taip pat išvertė ir keletą Omaro Chajamo rubajatų. Labiausiai dabar šią poezijos formą yra pamėgęs mūsų poetas Stasys Santvaras. Jis jau yra parašęs nemaža rubajatų. Čia su kai kuriais jų supažindiname mūsų skaitytojus.