KO NEGALIMA IMTI, NUIMTI, NUSIIMTI
Duoda — imk, muša — bėk. Taip mums pataria liaudies išmintis. Daug ką galima imti ir be davėjo: javus nuo lauko, medų iš avilio, kepurę nuo galvos. Vyras ima žmoną, valstybė ima naujokus į kariuomenę. Sakoma taip pat, kad peilis, žirklės gerai ima, drabužis dulkes ima, o mus — juokai ar miegas ima. Tų "ėmimų" — be galo!
Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (V., 1972) veiksmažodis imti, tik santraukiškai pateiktas, turi 14 reikšmių, o didžiajame akademiniame "Lietuvių kalbos žodyne" — šio veiksmažodžio reikšmės siekia arti pusšimčio.
Nors daug ką mes galime imti ir imame, tačiau bendrinės lietuvių kalbos dėsniai reikalauja nuo tam tikrų "ėmimų" susilaikyti.
Kai susirinkime ar posėdyje svarstomi kokie svarbūs dalykai, apibendrindamas kalbėjusiųjų nuomones, pirmininkas ar jo paprašytas kitas asmuo supažindina visus dalyvius su nutarimo projektu. Neretai girdime sakant: Šį projektą siūlome imti (priimti) už pagrindą. Čia tas "ėmimas" neblogas, tiktai jo "draugystė" su kitais žodžiais peiktina. Prielinksninę konstrukciją už pagrindą reikia pakeisti įnagininku: priimti pagrindu. Dar geriau tinka čia veiksmažodis laikyti: Šį projektą siūlome laikyti pagrindu.
Veiksmažodis imti neleistinas vartoti junginiuose imti dėmesin (domėn): Mokėme, barėme, bet sūnus mūsų žodžių neėmė dėmesin ( = į musų žodžius nekreipė dėmesio, neatsižvelgė, jų neįsidėmėjo, jais nesidomėjo).
Priešdėlinės šio veiksmažodžio formos nuimti negalima vartoti reikšme "pašalinti, atleisti iš darbo, iš pareigų", pvz.: Už girtavimą jį nuėmė nuo fermos vedėjo ( = atleido iš fermos vedėjo pareigų). Taip pat ir pačiam vedėjui negalima nusiimti nuo pareigų. Reikia sakyti: Fermos vedėjas pats pasitraukė iš darbo, atsisakė pareigų.
Kai ilgas susirinkimas išvargina sėdinčius, vienas kitas jo dalyvis, sprukdamas pro duris, kartais pasako: aš nusiimu. Ar pagalvojame, ką sakome? Kaip gali žmogus pats save "nusiimti" ir nuo ko?! Jeigu tu sprunki pro duris, bėgi, pasišalini, išeini, tai taip ir sakyk, be jokių "nusiėmimų".
Žmonės, sergantys tuberkulioze, reumatu, vėžiu ar kitomis sunkiai gydomomis ligomis, įrašomi į poliklinikos įskaitą. O kai sveikata pagerėja, ligoniai džiaugiasi, kad juos jau nuėmė nuo įskaitos. Kaip galima nuimti, jeigu niekas jų neužkėlė, neuždėjo?! Taisyklingai sakome: Mane jau išbraukė, išregistravo iš įskaitos (o į įskaitą reikia į-traukti, įrašyti, o ne paimti!).
Kai ilgiau vartojame kokius vaistus, ir gydytojas pataria toliau jų nebevartoti, kartais pasakome: Gydytojas tuos vaistus jau nuėmė. Reikia sakyti: gydytojas patarė tuos vaistus nutraukti, liautis juos vartojus (laikinai ar visiškai), tų vaistų nebevartoti.
O jeigu nuo kokių vaistų mums liaujasi skausmai, mes kartais pasidžiaugiame, sakydami: Tie vaistai skausmus nuima. Toks pasakymas taip pat peiktinas. Taisyklingai lietuviškai sakome: Tie vaistai sustabdo, slopina, malšina, mažina skausmus.
Peiktini ir pasakymai nuimti bausmę, karantiną. Čia tinka vartoti panaikinti. Bausmę galima ne tik panaikinti, bet ir atleisti nuo bausmės. Nuo karantino atleidimai nelabai praktikuojami. Paprastai karantinas panaikinamas arba atšaukiamas.
Siuvyklose ir šiaip buitinėje šnekamojoje kalboje dažnai girdime sakant nuimti mierą. Čia ne tik veiksmažodis nuimti vartojamas netaisyklingai, bet ir svetimybė miera neleistina bendrinėje kalboje. Visiškai tiksliai tą pačią sąvoką galima išreikšti lietuvišku veiksmažodžiu pamatuoti: siuvėjas pamatavo kliento figūrą. O kai drabužis bus sukirptas ir sudaigstytas, klientas ateis prisimatuoti (pažiūrėti, ar siuvamas drabužis pritaikytas jo figūrai).
Bene dažniausiai veiksmažodis nuimti (ir sangrąžinė jo forma nusiimti) netaisyklingai vartojamas, kalbant apie aprangą. Grįžusiam iš darželio vaikui motina primena: Nuimk batus. Reikia sakyti nusimauk batus arba tiesiog nusiauk. Palto, švarko, suknelės. .. taip pat negalima nusiimti, juos reikia nusivilkti. Ir kelnių, kojinių, pirštinių neįmanoma nuimti ar nusiimti (jų niekas neuždėjo!). Kelnes, kojines, pirštines mes maunamės, nusimauname, kaip ir žiedą nuo piršto. Tiktai kepurę nuo galvos, naštą nuo pečių, na ir akinius nuo nosies — tai jau drąsiai galima nusiimti. Juk juos ir uždedame! Antanė Kučinskaitė
REDAKCIJOS PASTABA
Kai mūsų išeiviai nuvažiuoja į Lietuvą, tai jiems dažnai prikišama, kad jų tartis jau kitokia, kad pastebima anglų kalbos įtaka. Gal būt. Bet lygiai tą pat galima pasakyti ir apie Lietuvos gyventojus — jų tartis (žinoma, ne visų) jau yra paveikta rusų kalbos. Taip pat į lietuvių kalbą ten braute braunasi visokie rusicizmai. Kalbininkai su tomis blogybėmis uoliai kovoja. Jau yra ten gana daug jaunų kalbininkų, bet yra ir senesnės kartos. Viena iš tokių jau šiek tiek vyresnio amžiaus kalbininkių yra Antanė Kučinskaitė. Ji yra gimusi 1915 m. Biržų apskrityje. 1933 m. baigė Kauno mokytojų seminariją, o 1940 m. — Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Dabar daug rašo kalbos klausimais tenykštėje spaudoje. Čia perspausdinome jos straipsnį iš "Tar. moters" apie veiksmažodžio imti vartoseną.
Gal čia mums, gyvenantiems išeivijoje, ne visi straipsnyje paduoti netinkamos šio veiksmažodžio vartosenos pavyzdžiai yra aktualūs, bet kai kurias minėtas klaidas darome ir mes. Turime prisiminti, kad mes, gyvenantieji angliškai kalbančiuose kraštuose, šį veiksmažodį netaisyklingai vartojame, versdami pažodžiui anglų kalbos posakį "takes time", pvz.: Šiam darbui atlikti ims laiko ( = reikės daug laiko).
"LAIŠKŲ LIETUVIAMS" KONKURSAS
Dvidešimtojo "Laiškų lietuviams" konkurso tema: Geras draugas — retas paukštis. Straipsnis turi būti ne ilgesnis kai 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus atskirame vokelyje savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki 1979 m. vasario mėn. 1 dienos. Galima rašyti ir beletristine forma.
Skiriame keturias premijas. I — 150 dol. (mecenatas dr. Leonas Kriaučeliūnas), II — 100 dol. (mecenatai Bronė ir Jonas Veselkai), III — 75 dol. (mecenatai: 50 dol. Bronė ir Pranas Vitai, 25 dol. Vincas Kuliešius), IV — 50 dol. (mecenatė Stefanija Rudokienė).
Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami "Laiškuose lietuviams".
Konkurso vertinimo komisija: T. Jonas Borevičius, S.J., Dalia Kučėnienė, Ilona Laučienė, Aleksandra Likanderienė, dr. Zigmas Smilga.
Laimėtojams premijos bus įteiktos "Laiškų lietuviams" koncerte 1979 m. kovo mėn. 10 d. 7 val. vak. Jaunimo Centre.
• Kun. Pedro Arrupe, jėzuitų generalinis vadovas, Vengrijoje turėjo pasitarimus su Religijos reikalų tarybos pirmininku Imre Miklos, dalyvaujant vengrų kardinolui Lekai ir Vengrijos viceministryi Aczel. Tikimasi, kad susidarys galimybės jėzuitams darbuotis sielovadoje. Ligi šiol tik nedaugeliui tai buvo leidžiama.
• Paulius VI savo testamente pažymėjo: "Nusprendžiau mirti neturtingas, ir tai suprastins mano palikimo reikalą. Kai dėl kapo, tai noriu būti palaidotas žemėje su kukliu ženklu, nurodančiu vietą ir meldžiančiu krikščioniško pasigailėjimo. Nereikia man paminklo".