Juozas Vaišnys, S.J.
Šiais metais nuo rugpiūčio 6 iki 20 d. jau penktą kartą buvo suruoštas Lituanistikos seminaras jaunimui. -Kasmet jį ruošia Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos Ryšių centras. Šiais metais dalyvavo 34 studentai ir 8 lektoriai. Buvo dėstomi šie dalykai:
Linksniai ir prielinksniai — mokyt. Stasys Barzdukas.
Bendrinės lietuvių kalbos rašyba bei skyryba ir kalbos kultūra — kun. Juozas Vaišnys, S.J.
Lietuvių kalbos kirčiavimas — prof. Antanas Klimas.
Žodyno turtinimas — prof. Antanas Klimas.
Dailusis skaitymas — aktorius Henrikas Kačinskas.
Pokario Lietuvos poezija — prof. Rimvydas Šilbajoris.
Lietuvių drama — prof. Ilona Maziliauskienė.
Lietuvių literatūros analizė — prof. Rimvydas Šilbajoris.
Lietuvos istorija 1772-1918 m. — prof. Romualdas Misiūnas.
Lietuvos istorija 1918-1940 m. — prof. Benediktas Mačiuika.
Lietuvos istorija nuo 1940 m. — prof. Benediktas Mačiuika.
Kiekvienas studentas turi imti bent keturis kursus, bet daugumas ėmė šešis ar net septynis. Visuomet čia kalbama tik lietuviškai. Studentai artimai bendrauja su lektoriais, vyksta įvairios diskusijos, pasikalbėjimai, vakarinės programos. Tenka stebėtis, kad per tas dvi savaites studentai labai daug išmoksta. Čia leisime jiems patiems pasisakyti. Rašybos kurse pradžioje jiems buvo duota tema parašyti, kokiu tikslu jie čia atvyko, ko jie iš kursų tikisi, o kursų pabaigoje reikėjo duoti jų įvertinimą — ar pasiekta tai, ko tikėtasi.
DĖL KO AŠ ČIA ATVAŽIAVAU, KO TIKIUOSI
Rasa Šoliūnaitė: Lietuvybė yra kaip liga, kuria reikia apsikrėsti. Kiekvienas sąmoningas lietuvis bando nuo pat mažens savo vaikams įkvėpti tautos meilę. Tėvai mums duoda lietuviškumo pagrindą. Kai jaunuolis subręsta, tai tik jis pats gali apsispręsti už savo lietuvišką ateitį.
Jaunuolis ar jaunuolė prieina prie tam tikros lietuviškumo kryžkelės. Vienas takelis — aktyvaus, veiklaus lietuvio kelias, o kitas — pasyvaus, neveiklaus lietuvio plentas. Tik pats jaunuolis gali nutarti, kuriuo keliu jis pasiryžęs eiti.
Veiklaus lietuvio kelias nėra lengvas, yra nemaža pavojų: gali būti išrinktas kokios nors organizacijos pirmininku, pakviestas mokytojauti šeštadieninėje mokykloje ar net paprašytas prabilti lietuvių visuomenei kokia nors svarbia proga. Nors šis kelias yra žymiai sunkesnis, bet jis yra taip pat ir žymiai įdomesnis.
Aš, turėdama nepaprastai daug energijos, nutariau kaip galima giliau įsivelti į lietuvišką veiklą. Dirbdama mokykloje, stovyklose, tautinių šokių grupėse, pradėjau ir pati užsikrėsti ta "lietuvybės liga". Man pradėjo vis labiau aiškėti tėvų jausmai gimtinei ir noras išlikti lietuviais. Bet gal dar svarbiau — lietuviškumas pasidarė mano gyvenimo dalis. Nutariau ir toliau dirbti.
Bedirbant pradėjo kilti kai kurie klausimai: koks dabar gyvenimas Lietuvoje? ką reiškia dainos ir tautiniai šokiai? kuo lietuviai skiriasi nuo kitų etninių grupių? kaip reikia kirčiuoti žodį "mokykla"? Pajutau tam tikrų žinių stoką.
Būdama labai smalsi, nutariau savo klausimams rasti atsakymus. Lankiau įvairius šokių kursus, studijavau Pedagoginiame lituanistikos institute, landžiojau po visus pasaulio kampus, rinkdama žinias. Daug sužinojau, daug pramokau, bet vis dėlto jaučiu tam tikrą trūkumą. Mano lietuvių kalba bei rašyba labai skylėta. Nutariau kaip nors užpildyti tas spragas. Šiam tikslui ir atkeliavau į šiuos kursus. Esu pasiruošusi rimtam darbui ir tikiuosi, kad parsivešiu namo daug naujų žinių, nustebinsiu mamą su praplėstu žodynu ir pagerėjusia kalba.
Dovas Šaulys: Nežiūrint to, kad lietuvių kalba yra mano gimtoji kalba (ją pirmiausia išmokau), nemaža rašybos taisyklių ir įvairių gramatikos dėsnių esu pamiršęs. Vienintelis būdas laisvajame pasaulyje pakelti šį nuosmukį yra dalyvavimas šiuose kursuose (jau dalyvauju ne pirmą kartą). Sėkmingas sakinių išnagrinėjimas kursantą paveikia retu malonumu. Panašios intelektualinės mankštos net ir universitete sunku patirti. Taip pat ir bendravimas tarp kursantų bei lektorių yra savotiškai įdomus. Susirinkus iš įvairių tolimų vietovių, visuomet galima rasti bendros ir dažnai linksmos kalbos.
Rima Sidrienė: Atvažiavau į šį lituanistikos seminarą, norėdama paversti tikrove vieną iš mano gyvenimo svajonių — nors trumpą laiką pagyventi toje "platoniškoje" akademinėje nuotaikoje. Tokiose idealiose sąlygose, kaip čia, gal pirmą kartą gyvenime turėsiu galimybę pasidalinti studijų įspūdžiais su kitais studentais ir profesoriais. Manau, kad ypač yra gražu tai, jog čia atvažiavome patobulinti savo lietuvių kalbą ir daugiau išmokti lietuvių literatūros bei istorijos, paaukodami bent porą savaičių tėvynės labui!
Linas Sidrys: Kiekvienam išeivijoje augančiam lietuviui gyvenimas kelia šį klausimą: kokį vaidmenį turės lietuvybė tavo asmeniniam gyvenime? Pirmuosius lietuviškosios kultūros lobius gavome iš savo tėvų. Ruošdamiesi profesijai, gyvenome svetimoje aplinkoje. Lietuvių kalbos žodynas pamažu blėso. Atvykau į šiuos kursus apšlifuoti savo lietuvių kalbą ir daugiau įsigilinti į lietuvių kultūros lobius.
Vita Musonytė: Pagrindinis mano atvykimo tikslas — praplėsti lietuvių kalbos, literatūros ir istorijos žinias. Džiaugiuosi, kad čia bus proga kalbėti tik lietuviškai. Mokiausi Lietuvos istorijos ir Aukštesniojoje lituanistinėje mokykloje, ir Pedagoginiame lituanistikos institute, bet jaučiau, kad toji istorija ten buvo pagražinta. Daug svarbių detalių būdavo išleista, nutylėta. Niekas neužsimindavo pokarinės Lietuvos istorijos, nekalbėdavo apie dabartinę jos padėtį, lyg mums tos žinios būtų neįdomios ar pavojingos. Čia tikiuosi užpildyti tas spragas. Mums būtina susipažinti su dabartine Lietuvos padėtimi, kad galėtume geriau tam kraštui padėti.
Pranas Pranckevičius: Šią vasarą baigęs studijas universitete, pajutau, kad atėjo laikas patobulinti savo kasdien silpnėjantį lietuvių kalbos vartojimą. Taip pat norėčiau labiau įprasti skaityti lietuvišką spaudą, nes iki šiol tik kartais tepaskaitydavau "Draugo" skyrių "Aplink mus". Be to, man yra labai įdomi pokarinės Lietuvos istorija.
Irena Pranckevičiūtė: Rimtai pagalvojus, atvažiavau į šiuos kursus patobulinti savo lietuvių kalbą. Man pasidarė baisu, kad aš, būdama lietuvaitė, visai nesistengiu lietuviškai kalbėti. Manau, kad šiuose kursuose bus geriausia proga atitolti nuo amerikiečių ir labiau pasijusti lietuvaite.
Jonas Juozevičius: Nutariau registruotis seminarui, kai pradėjau dėstyti visuomenės mokslą Čikagos Aukštesniojoje lituanistinėje mokykloje. Pamačiau, kad man trūksta daug žinių, ypač iš dabartinės Lietuvos gyvenimo. Taip pat pajutau žodžių trūkumą ir gramatikos silpnumą. Tikiuosi, kad čia, dvi savaites kalbant tik lietuviškai, mano kalba sustiprės.
Kristina Sabalytė: Jau pirmiau du kartu esu dalyvavusi šiuose kursuose. Pernai nedalyvavau, nes vasarą praleidau Illinois valstijos pietuose, kur tarp kitko buvau užsiėmusi ir lietuvių teatro studijomis. Darbą magistrės laipsniui rašiau apie lietuvių teatrą. Padėjau ruošti pabaltiečių dramos bibliografiją ir verčiau lietuvių dramas į anglų kalbą. Pamačiau, kaip šiam tikslui yra reikalinga gerai mokėti lietuvių kalbą ir būti susipažinusiai su lietuvių kultūra. Norėdama Įsigyti daugiau šios srities žinių, ir šiais metais atvažiavau į lituanistinį seminarą, nes žinau, kad čia yra pati geriausia vieta pasitobulinti lituanistikos srityje.
* * *
Čia paminėjome tik kai kurių studentų pasisakymus. Jų buvo daug daugiau, bet nenorėjome kartoti tų pačių minčių. Dabar duosime keletą ištraukų iš studentų rašinių, baigiantis seminarui, kai jie turėjo jį įvertinti ir pažvelgti, ar išsipildė jų svajonės.
LITUANISTIKOS SEMINARO ĮVERTINIMAS
Rasa Šoliūnaitė: Ką aš iš šių kursų gavau? Esu įsitikinusi, kad kiekvienas iš jų gavo tiek, kiek norėjo gauti. Lengva yra ribotis darbo minimumu, snausti per paskaitas, apgraibomis atlikti namų darbus, neprisidėti prie bendros stovyklos nuotaikos.
Būdama pirmametė, nežinojau, ko iš jų laukti. Buvau girdėjusi apie "nesibaigiančias" paskaitas ir apie be galo sunkius namų darbus. Atvažiuodama truputį bijojau. Bet peržiūrėjus praėjusias savaites, nutariau, kad visai nebaisu. Iš tikrųjų laikas greit prabėgo, ir per greit viskas pasibaigė.
Pasidarėme lyg viena šeima, kuriai rūpi lietuviška ateitis.
Pagrindinė kursų struktūra man patiko. Privati, jauki šių namų atmosfera tikrai buvo palanki mokymuisi. Paskaitos buvo įdomios ir naudingos. Lektoriai buvo puikūs — visi pajėgūs ir gerai pasiruošę savo dėstomajam dalykui. Man ypač patiko jų nesibaigiantis entuziazmas ir noras perduoti kaip galima daugiau žinių.
Esu jau seniai galvojus, kad šitokio pobūdžio kursų mums būtinai reikia. Baigus aukštesniąją lituanistinę mokyklą, nėra kur pasitobulinti lietuvių kalbos, literatūros, istorijos srityse. Iš dalies tai atlieka Pedagoginis Lituanistikos institutas, bet vis tiek institute yra visai kitokia dvasia: studentai nepakankamai rimtai čia žiūri į mokslą, vėluoja į pamokas, neatlieka užduotų darbų, nuolat pešasi su vadovybe. Šiuose kursuose studentai yra daug daugiau susipratę. Žinome, kad viskas turi savo numatytą laiką: yra laikas mokytis, yra laikas pasilinksminti, o taip pat ir "pakvailioti".
Visos paskaitos mus skatino įsimylėti lietuvių kalbą. Tiesiog smagu pasidaro, kai išmoksti naują žodį, taisyklingą kirčiavimą. Šiam tikslui labai daug padeda ne tik paskaitos, bet ir visa lietuviška aplinka. Bus keista po dviejų savaičių grįžti į amerikietiškąjį gyvenimą. Čia kalbame lietuviškai, nesibijodami, kad kas nors mus pajuoks ar pamėgdžios. Gaunam patarimų, pataisymų, bet visuomet iš geros širdies. Gali laisvai lietuviškai kalbėtis su draugais — niekas nekreips į tai dėmesio. Niekas nežiūri kreivai į tave, lyg būtum iš kitos planetos. Stovyklose paprastai kalbamės lietuviškai su stovyklautojais, bet kai vieni vadovai sueina kartu, tai vyrauja anglų kalba. Gaila. Dabar suprantu, kaip daug mes prarandame taip darydami.
Tikrai manau kitais metais grįžti. Kursai man sukėlė didelį smalsumą: noriu daugiau sužinoti apie lietuvių kalbą, jos struktūrą, taisyklingą vartoseną. Noriu pagilinti taip pat istorijos ir literatūros žinias. Tikrai pirmiau niekad nemaniau, kad aš kada nors taip sakyčiau.
Jeigu galėčiau ką nors patarti, tai siūlyčiau įvesti du rašybos kursus: vieną žemesnio lygio, o kitą aukštesnio. Daugeliui būtų naudinga daugiau gilintis į skyrybą, kalbos struktūrą, kompoziciją.
Sigutė Lenkauskaitė: Na, tai jau paskutinė diena. Sunku tikėti. Dvi savaitės prabėgo akimirkos greitumu. Gal jūs paklausit: "Ar buvo verta? Ar tikrai ką nors išmokai?" Taip, buvo verta. Bet jūs to nesuprasit. Nematėt p. Barzduko šypsenos, išgirdus kursanto tobulą atsakymą į patikrinamąjį klausimą. Nepastebėjot, kaip dr. Šilbajorio akys žibėjo, kai jis klausė, "Ar suprantat?", kalbėdamas apie eilėraštį. Ir nebuvote užburti, klausydamiesi aktoriaus H. Kačinsko balso. Ne. Yra neįmanoma jums suprasti. Jūs nedalyvavote seminare, nejautėte to nuovargio kartu su tikru noru išnaudoti visas progas, viską išmokti.
O ką studentas iš šių kursų parsiveš į kasdieninį gyvenimą? Parsiveš švaresnę, gražesnę lietuvių kalbą, turtingesnį žodyną, didesnį istorijos ir literatūros supratimą ir naujai pradėtas draugystes.
Parsiveš ir įspūdžių. Daug, daug visokių įspūdžių. Koks gražus saulėtekis čia, net jei žmogus jį netyčia pamatė — mokėsi ištisą naktį, ir tik brėkštant aušra atkreipė dėmesį į per greitai prabėgusį laiką.
Daug puikių žmonių čia susirinko — visi pasiruošę pagelbėti, nors ir patys turi daug darbo. Kaip lengva čia priimti visokias pastabas, kritikas, pataisas... Čia klaidos yra taisomos nuoširdžiai, be pajuokimo ar savęs išaukštinimo. Ir nenuostabu, kaip gerai gali viską išmokti, kai yra tokių puikių lektorių, kurie net prieš šv. Mišias sukirčiuoja skaitymo tekstą, kurie praleis laisvalaikį dar paaiškindami, ko nespėjo užbaigti paskaitos metu, kurie stabtelėja tarpdury pasiklausti, kaip jautiesi, kuriems tu tikrai rūpi, kurie taip nori pasidalinti savo mintimis ir patirtimi.
Čia daugumas yra "užsikrėtę" lietuviškumu. Suėjus kartu, visiems tas jausmas sustiprėja. Ir auga. Taip. Yra naudingas šis seminaras ir viskas, ką gali jame išmokti. Gaila, kad ne visi tai supranta.
Rima Sidrienė: Šios dvi savaitės lituanistikos seminare buvo vienos iš idealiausių mano gyvenimo dienų. Čia ne tiktai buvo atostogos nuo kasdieninių darbų ir rūpesčių, bet buvo rimtas susikaupimas mokslui. Čia buvo šviežia, rami gamta, drausmė ir tvarka, koplytėlė ir malda. Čia sutikau naujų pažįstamų, mokslo entuziastų iš Argentinos ir Vokietijos, iš Los Angeles ir Toronto ir iš kitų vietovių. Turėjau progos susipažinti su lietuviais mokslininkais, kurie tokie skirtingi savo būdu ir stiliumi, kad kiekviena jų klasė buvo kaip kitas pasaulis. Bet visi, ir profesoriai, ir studentai, turėjome tos pačios lietuviškos šilimos.
Gal visa tai per saldžiai skamba, bet nemanykite, kad buvo labai lengva. Kartais nedrįsdavome eiti į p. Barzduko "Linksnių ir prielinksnių" klasę 9 val. ryto, pusiau mieguisti ir pusiau perskaitę jo užrašus. Eidavome į klasę ant galų pirštų, nes jis juk buvo žinomas iš anksčiau kaip "teroristas" (jo paties žodžiais) dėl nieko!! Kas gali pamiršti jo griežtumą ir gudrumą su "mokiniais tinginiais" ir jo klasišką humorą. Tai labai retas derinys. Bet be tokio mokymo metodo mes tikrai nieko nebūtume išmokę. O jeigu kada ir užmiršime, kad "jeigu derinamasis žodis eina su vardine tarinio dalimi, jis visados derinamas su veiksniu", bet niekada neužmiršime p. Barzduko. Jis yra mūsų lietuviškasis "Mr. Chips".
Kun. Vaišnio klasė buvo visai skirtinga tuo, kad jis mokė (ne: mokino) mus ne tiek teoretiškai, kiek praktiškai rašybos ir kalbos kultūros (ne: kas liečia rašybą...). Jo metodas yra "instant Lithuanian", t.y. "akimirksninis lietuvių kalbos mokymas". Mes kasdien nagrinėdavome sakinius, o kun. Vaišnys paaiškindavo ne tiktai kaip tiksliau ar švariau išsireikšti, bet, svarbiausia, kodėl koks nors žodis ar posakis nėra vartotinas. Kun. Vaišnys paveikė mūsų jautrumą tokiems barbarizmams kaip "šešiolikto vasario", "daleiskim", "neužilgo" ir t.t. Jis būtų labai laimingas, jeigu girdint tokius žodžius ne tik mums skaudėtų ausis, bet ir mūsų sąžinė neleistų nepadarius žmonėms pastabos. Taigi, mielieji tėvai ir vyresnieji, nesistebėkit ir neužsigaukit, jeigu mes, jaunieji studentai, jūsų kalbos klaidas taisysime!
Penktojo Lituanistikos seminaro studentai ir lektoriai
Prof. Mačiuika dėstė Lietuvos istoriją. Jo stilius man buvo labai panašus į amerikietišką stilių, t.y. jis davė mums tikrą Lietuvos vaizdą, ne žiūrėdamas per rožių spalvos akinius ir ne su asmenišku šališkumu. Mes išmokome žiūrėti į Lietuvos įvykius moksliškai ir šaltai. Jo filosofija buvo: "Nedėkime Lietuvos ant piedestalo, mokykimės ir iš buvusių klaidų". Vis dėlto, nors gavome objektyvų nepriklausomos Lietuvos vaizdą, be jokių pagražinimų, negalėjome atsistebėti, kaip ištvermingai, nežiūrint jokių kliūčių, Lietuva žengė pirmyn.
O prof. Šilbajorio klasėje, kurioje dalyvavo beveik visi trisdešimt su viršum kursantų, radome raktą į mūsų pokarinių poetų kalbą. Jis aiškino, kad kiekvienas poetas turi savo kalbą, kurioje mes turime surasti taisykles ir reikšmę. Šių laikų poetai taip sudėtingai ir mistiškai rašo, reikalaudami labai daug iš skaitytojo, kad be profesoriaus įžvalgumo ir moksliško tyrinėjimo tik su kompiuteriu galėtume išnagrinėti ir išlukštenti jų mintis ir įvaizdžius. Prof. Šilbajoris mums įkalė, kad ne tik rašyti poeziją yra menas, bet menas yra ir ją skaityti.
Apie kitus profesorius, kurių paskaitų aš nelankiau, tiek galiu pasakyti, kad visi buvo prieinami ir draugiški. Ypač prisimenu prof. Klimą, kuris ne tik apšvietė studentus apie kirčiavimą ir kalbotyros mokslą, bet pasižymėjo šeimyniškumu ir šilima.
Labai žaviuos mūsų vadovais, kurie visai "nevadovaudami" sugebėjo palaikyti drausmę ir darbo nuotaiką — tai Emilija ir Romas Sakadolskiai ir Linas Rimkus. Be jokių pretenzijų jie sklandžiai tvarkė seminaro eigą. Dažnai juos matydavome atliekant juodžiausius darbus ir dirbant iki vidunakčio. Iš ryto jie visus pažadindavo iš miego, patys nedaug temiegoję.
Važiuodama į šį seminarą, tikėjau, kad čia susirinks žmonės, pasiryžę rimtai gilinti savo kalbos, literatūros ir istorijos žinias. Visa tai aš čia ir suradau. Visi dirbome, kalbėdami ir galvodami tik lietuviškai. Dirbome ne tik mokslo meilei, bet ir tėvynės labui!
Juozas Venckus: Prieš dvejus metus atvykęs į lituanistikos seminarą, pamačiau, kad čia yra idealios sąlygos patobulinti savo lietuvių kalbos, literatūros ir istorijos žinias. Šiais metais užsiregistravau bendrinės lietuvių kalbos rašybos kursui, dėstomam kun. J. Vaišnio, S.J., ir žodyno turtinimo kursui, kurį dėstė prof. A. Klimas. Rašybos kursas susidėjo iš kai kurių rašybos taisyklių pakartojimo, taisyklingų žodžių vartojimo ir aplamai buvo kreipiamas dėmesys į dažniausiai daromas klaidas, nagrinėjant šiam tikslui specialiai paruoštus sakinius. Žodyno turtinimo kurse susipažinau su žodžių daryba ir su tarmine frazeologija. Išmokau tiksliai vartoti žodžius ir kaip padaryti kalbą spalvingesnę bei įdomesnę.
Literatūros kurse, kurį dėstė prof. R. Šilbajoris, studijavome pokarinius Lietuvos poetus. Prof. Šilbajoris mus mokė, kaip skaityti ir analizuoti šių poetų mintis. Labai įdomios buvo nepriklausomos ir pokarinės Lietuvos istorija, dėstoma prof. B. Mačiuikos, ir 1772-1918 m. Lietuvos istorija, kurią dėstė prof. R. Misiūnas.
Šis seminaras duoda progą net ir tiems, kurie jau daug studijavę, pajusti, kiek daug dar jie nežino lituanistinėje srityje.
Lionė Bradūnaitė: Seminaras man labai daug padėjo ne tik žinių įsigijimo, bet ir dvasiniu bei psichologiniu atžvilgiu. Daug visko pasisėmiau, bet gal svarbiausia tai, kad turėjau daug laiko pagalvoti apie pačią lietuviškumo reikšmę — ar ji man tikrai yra svarbi? Galite atspėti mano atsakymą ir apsisprendimą. Pradėjau gailėtis mūsų jaunimo, likusio mieste. Mūsų kartos lietuviškumas silpsta, ir jei nieko nedarysim, visai išnyks.
Nenusivyliau nei lektoriais, nei paskaitomis. Turėjau progos pakutenti smegenis įvairiose lietuvybės srityse: kalbos, literatūros, istorijos. Paskaitos buvo sumaniai paruoštos, lektoriai buvo savo srities specialistai. Darbo pakako, nebuvo laiko nuobodžiauti. Nors vakarinių programų nebuvo daug, bet jos man be galo patiko, ypač dr. Maziliauskienės "Keturios variacijos".
Mano manymu, seminaro tikslas buvo dvigubas: akademinis ir socialinis. Turėjome progos pabendrauti su kitais, kuriems labai rūpi lietuvybė. Retai kur galima surasti tokį būrį jaunimo, kalbantį tik lietuviškai ir pašventusį dvi atostogų savaites lituanistiniam išsilavinimui. Naudojant vieno seminaro dalyvio žodžius, galima pasakyti: "Čia susirinko busimieji PLB pirmininkai".
Andrius Kazlauskas: Atvykau čia, norėdamas pabėgti nuo kasdienybės ir praturtinti lietuviškąjį akiratį. Gavau tai, ko tikėjausi, ir dar žymiai daugiau. Su draugais ir profesoriais suėjome į tą patį socialinį luomą ir visi kartu puolėme į lietuviškąjį mikrokosmą. Jeigu kiekvienas, grįžęs namo, galėtų išlaikyti čia atrastus individualybės bruožus, būtų idealu.
Kursais esu labai patenkintas ir laimingas. Pasisėmiau daug žinių iš intelektualinių ir kultūrinių šaltinių. Ypač esu sužavėtas šių kursų lietuviška dvasia. Iki šiol nebuvau dalyvavęs nė vienoje stovykloje, kurioje ne tik teoretiškai, bet realiai vyrauja lietuvių kalba.
Turėčiau tik vieną nusiskundimą: laisvalaikiu nebuvo kas veikti. Gal reikėtų pakeisti kursų vietą, kur būtų sporto ir žaidimo priemonių.
Irena Pranckevičiūtė: Kursuose pasisėmiau labai daug žinių, bet turiu tik vieną nusiskundimą: reikėtų paieškoti kitos vietos, kur būtų teniso aikštė, maudymosi baseinas, kad būtų galima naudingai sunaudoti laisvalaikį.
Vita Musonytė: Vykdama į lituanistikos kursus, tikėjausi daug išmokti. Dabar, jiems baigiantis, galiu nuoširdžiai sakyti, kad nebuvau apvilta. Kun. Vaišnio kalbos kultūros kursas buvo man gera proga pakartoti visas taisykles, kurias buvau primiršusi nuo to laiko, kai baigiau Pedagoginį lituanistikos institutą. Mokytojo Barzduko tvarkingas dėstymo būdas labai padėjo išmokti linksniavimo pagrindus, o dr. Klimas taip gražiai sugebėjo parodyti, kad kirčiavimas, nors labai sudėtingas mokslas, nėra jau toks baisus.
Su malonumu dalyvavau pokarinės poezijos kurse. Jau seniai mėgstu skaityti lietuvių poeziją, ypač Degutytės, bet dažnai tų eilėraščių nesuprasdavau. Dr. Šilbajorio diskusinis nagrinėjimo būdas padėjo geriau suprasti poetų vartojamus įvaizdžius. Gerai, kad ir kiti profesoriai dalyvavo diskusijose, nes jų komentarai parodė daugiau interpretavimo galimybių.
Dr. Mačiuika gyvai ir įdomiai išdėstė nepriklausomybės metų ir pokarinio laikotarpio Lietuvos istoriją. Jo aukšto lygio paskaitos buvo turiningos. Daug kas, kas pirmiau man buvo neaišku, dabar išryškėjo.
Aplamai, šiuose kursuose vyravo jauki, draugiška nuotaika. Buvo galima pajusti lektorių nuoširdų norą padėti mums kuo daugiau išmokti, o kursų dalyvius jungė gražus, darbingas lietuviškas nusiteikimas.
* * *
Iš šių pasisakymų kiekvienas galės susidaryti vaizdą, kas tuose kursuose vyksta ir kas pasiekiama. Pasiekiama, kaip patys kursantai sako, labai daug. Ypač visus žavi ta šeimyniška dvasia ir lietuviškas užsidegimas kaip galima daugiau išmokti. Pirmą kartą atvykę naujokai kartais iš pradžių nesusiorientuoja, kur patekę, nes gal jie manė, kad čia bus tokia jaunimo stovykla, kaip daugelis kitų, bet po poros dienų apsipranta ir įsijungia į darbą.
Loyola of the Lakes rūmai
Čia nedėjome visų studentų pasisakymų, nes ir taip jau buvo pasikartojimų, bet ir kiti rašė labai panašiai. Visi buvo patenkinti ne tik ta draugiška lietuviška dvasia, bet ir aplinka. Loyola of the Lakes — jėzuitų rekolekcijų namai yra labai graži vieta, toli nuo miestų triukšmo, tarp žaliuojančių medžių ir kalvų. Šiais metais maistas buvo ypatingai geras. Vienintelis kai kurių studentų nusiskundimas — sporto aikščių ir maudymosi baseino trūkumas. Tačiau kai kurie studentai, net ir sporto entuziastai, sako, kad tai nebūtina. Tas dvi savaites galima pakentėti. Sporto malonumus čia pakeičia kitokie malonumai, apie kuriuos jau pakankamai patys studentai yra pasisakę. Kai kurie mano, kad sporto aikštės ir baseinai per daug išblaškytų ir kliudytų ilgiau išlikti tai darbo nuotaikai, kuri šiems kursams charakteringa.