(Etnologinė-teologinė studija)

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

     Kai kam gal keistai atrodys, kad teologija čia yra jungiama su etnologinėmis studijomis. Taip gali atrodyti ypač dėl to, kad į tautų legendas linkstama žiūrėti kaip į nereikšmingas fantazijas ar, geriausiu atveju, kaip į laisvą kūrybą. Tačiau etnologai šia medžiaga rimtai susidomėjo jau prieš šimtą metų. Šiais laikais ja domisi ir teologai, ir filosofai. Iš teologų galima paminėti Avery Dulles, SJ. (Myth, Biblical Revelation and Christ, Corpus Books, Washington & Cleveland, 1939) ir Andrew M. Greeley (Unsecular Man, The persistence of religion, Schoken Books, New York, 1972). Iš filosofų paminėtinas Antanas Maceina, kuris neseniai išėjusioje knygoje žiūri į tautosaką kaip į praėjusių laikų filosofijos palikimą (Filosofijos kilmė ir prasmė, 45 psl.).

     Žinoma, ir tautosaką, kaip ir kiekvieną žmogišką kūrybą, reikia sutikti kritiškai. Tai mokėjo padaryti pirmųjų krikščionijos amžių teologas šv. Augustinas. Jis sugebėjo tiesos ieškoti ne tik Šv. Rašte, bet ir tautų tradicijose. Augustinas net laikė galimu dalyku, kad kitų tautų, ne tik žydų, tradicijose gali būti pranašysčių apie būsimą dievišką žmonijos gelbėtoją (plg. City of God, 18 knyga, 47 perskyrimas).

     Mes čia nemanome įrodinėti, kad lietuviškasis Perkūnas yra Kristaus pranašystė, tik norime ramiai pažvelgti į lietuviškojo Perkūno legendas ir patyrinėti, ką šis religinis simbolis nori pasakyti, kas jame yra išreikšta ir ko nėra.

     Paprastai bet kurio tautosakinio kultūrinio reiškinio prasmę sunku įvertinti, apsiribojant tik viena tradicija. Bet kuris tautosakinis personažas pasidaro daug iškalbingesnis, kai jį palygini su kitų kultūrų tuo pačiu personažu. Dėl to čia lietuviškasis Perkūnas yra palyginamas su Kinijos, Afrikos ir vienos indėnų religijos Perkūno samprata.

1. PLATI PERKŪNO TEMA

     Dievo Perkūno tema tokia plati, kad nesiduoda suvedama nė į vieną tautą ar kultūrą. Taip pat ji nesiduoda suvedama į kurį vieną žmonijos gyvenimo laikotarpį. Tačiau atskiro laikotarpio ar atskiros kultūros Perkūno samprata yra vertingas įnašas geriau suvokti šį turtingą religinį simbolį.

     Niujorko miesto knygyne radau Perkūno studiją, parašytą vieno kiniečio aštuntame šimtmetyje po Kr., o medžiagą jis jai ėmė iš ankstesnių užrašų. Pasidariau jos atspaudą. Šiame Perkūno apibūdinime, padarytame tokioje tolimoje ir skirtingoje kultūroje ir tokiais senais laikais, yra pora bruožų, kurie yra tos pačios prigimties, kaip mūsų Perkūno vaizdavimai, surinkti Basanavičiaus. Kad galėtume įvertinti Kinijos tradicijos naudą mūsų Perkūno studijoms, pirmiau susipažinkime su lietuviškaisiais Perkūno bruožais. Pradžiai paimkime 23-čią varjantą iš Ožkabalių:

     "Girios arba šilo velnius vadina 'šilo vo-kietėliais' arba 'šiliniais' ir 'bukiais'. Vienas medinčius, eidamas paupeliu, pamatęs buki, vandenyje besimaudantį. Atsiminė jisai turįs sidabrinį guziką savo mandieroje, nes tik sidabru, sako, galima velnią nušauti. Tuojaus jis tą guziką išpjovęs, sulenkė biskį, kad lįstų į muškietą ir — kaip plumters! — bukutis dingte dingo, net smala išsiliejo. Eina sau medinčius tolyn, susitinka su dailiu augalotu vyru su ruda barzda, taipogi medinčium.

     — Ačiū tau labai žemai, — sako rudabarzdis, o tai buvęs Perkūnas, — kad tu man tą velniūkštį nušovei. Aš jau devintas metas jį vaikau ir negalėjau sugriebti.

     Perkūnas davė tam žmogui kulkų, šmotų ir parako. Tas žmogus paskui šaudė, šaudė ir niekad nepabaigė" (Lietuviškos pasakos, I, 1898, Shenandoah, Pa., nr. 23, p. 25-27).

     Kitas varijantas pasakoja apie tai, kad vokietukas, išlindęs iš po akmens, rodė debesiui užpakalį. Tuo tarpu griovė ir žaibavo. Medžiotojas sidabrine kulka nušovė vokietpalaikį — tik smala teškėdama pasiliejo. Perūnas, žalia mundiera apsivilkęs, labai dėkojo žmogui, kad šis nušovė jo priešininką (nr. 24, p. 27).

     Pasakojime nr. 22 žmogus mato, kaip vokietukas slapstosi nuo medžiotojo ir įlenda į supuvusios šakos skylutę. Medžiotojas skundžiasi žmogui, kad negali jo pagauti. Jis prašo žmogaus užkalti skylutę "atbulu vagiu". Žmogus tai padaro. Po valandėlės žmogus girdi trenksmą, medis suskyla ir iš jo pasilieja smala.

     Į šią pasiliejusią smalą, kovojant Perkūnui su velniu, mes nekreiptume daug dėmesio, jeigu jos atitikmens nesutiktume minėtame 8-tojo šimtmečio dokumente. Jį išvertė B. Belpaire ir apie jį pateikė pranešimą 20-tame orientalistų kongrese Briuselyje 1938 m. Tiek pranešimas, tiek kinietiškos studijos vertimas buvo išleista Le Museon 52-tame tome 1939 m. Luvene (161-172 psl.). Šiame sename rašinyje yra aprašomas Perkūnas, kaip dieviškas veiksnys, pasireiškiąs įvairiais būdais vienoje Kinijos provincijoje, kurioje perkūnavimai buvo dažnas reiškinys.

     Šio dokumento autorius Chen-Ki-Tsi rašo: "Kiekvieną kartą, kai žaibai pasirodo laukuose, lietui praėjus, randami apvalūs ar keturkampiai Kinijos rašalo gabalai, vadinami Lei Kong (taip kinų kalba vadinamas Perkūnas). Prašymų rašytojai savo raštams mėgsta maišyti paprastą rašalą su Perkūno rašalu, nes tai neša laimę" (168 p.).

     Iš kitos vietos, kurioje buvo Perkūno šventykla, Chen-Ki-Tsi praneša, kad "praėjus didelei audrai, dažnai laukuose randama Kinijos akmens rašalo, vadinamo Ley Kong (Perkūno) vardu. Jis sutrenktas sprogsta kaip parakas ir spindi, panašiai kaip lakas". Toliau jis pakartoja, kad ši medžiaga yra naudojama daryti rašalui, kuriuo rašomi prašymai, nes ji nešanti laimę (ten pat, 170 psl.).

     Nėra galimybės išsiaiškinti, kas yra buvusi ta medžiaga, kuri šitaip reaguoja į perkūno trenkimą, kad iš jos pasidaro rašalas ar parakas. Bet turime nepraleisti iš akių to lygiagretumo su lietuviškomis legendomis, kur, nušovus velnią, Perkūno persekiojamą, pasilieka juodos medžiagos. Taip pat mums gali paaiškėti, kodėl lietuviškasis Perkūnas aprūpina žmogų šaunamąja medžiaga: paraku ar kulka. Kinietiškoji tradicija turi bent fizinį šių abiejų reiškinių išaiškinimą, ko lietuviškoji tradicija neturi. Pas mus juoda medžiaga yra pavirtusi tik pragaro smala ir neįtikina kulkos ir parako dovana medžiotojui, o kinietiškoji yra natūralus parakas.

     Atkreipę dėmesį į šių varijantų panašumą, neturime praleisti iš akių ir jų skirtingumo. Kinijoje pats Perkūnas palieka juodo rašalo pėdsaką, o Lietuvoje tai yra nušauto velnio palaikai. Taip pat Kinijoje nėra jokio pėdsako, kad Perkūnas kovotų su velniu. Ten jo trenksmas net gąsdina žmogų ir kenkia derliui. Tuo tarpu lietuviškoje tradicijoje galime pastebėti tris didelius skirtingumus. Pirmas, čia Perkūnas yra velnio priešas. Antra, čia jis nėra toks galingas, kaip Kinijoje, ir pats vienas velnio neįveikia. Trečia, šioje kovoje jam padeda žmogus, suvaidindamas pagrindinį vaidmenį nugalint velnią. Tai yra reikšmingi skirtumai, kurie liudija gerokai pasikeitusią Perkūno religijos prigimtį.

2. LIETUVIŠKASIS IR KINIETIŠKASIS PERKŪNAS

     Kai kas gali nusijuokti, kad aštuntojo šimtmečio dokumentas kalba apie paraką. Mes jame skaitėme, kad, sutrenkus perkūno rašalą, jis sprogsta kaip parakas. Iš tikrųjų tai būtų neįtikimas sumaišymas, jeigu nepagalvotume, kad Kinijoje parakas buvo žinomas daug anksčiau, negu europiečiai išrado šautuvą. Britaniškoji enciklopedija rašo, kad "yra duomenų, jog kiniečiai parako efektus žinojo keletą šimtmečių prieš Kr." (11 tomas, 3 psl.).

     Iš šių legendų atrodo, kad perkūno trenkimas į kai kuriuos akmenis sukelia tokią reakciją, dėl kurios gaunama kažkas panašu į paraką. Turint tai prieš akis, galima manyti, kad toks anachronizmas lietuviškose pasakose, kaip šautuvas, galėjo atsirasti kaip tik dėl to, kad tuose pasakojimuose, pirma negu čia atsirado šautuvas, jau buvo parakas. Kad šitoks galvojimas yra galimas, tai liudija vienas lietuviškas pasakojimas, kuriame nėra šautuvo, bet yra šovimas, kurio kilmė yra iš Perkūno.

     25 nr. varijantas pasakoja, kad kartą, labai lyjant ir griaudžiant, vienas medžiotojas, sustojęs po medžiu, pamatė iš drevės lendantį katiną, kurį jis nušovė. "Tuoj griaustiniui apsistojus, oras išsiblaivė, ir medinčius einąs namo. Beeidamas sutikęs tokį senuką, tas jam sakąs:

     — Tai dėkui, kad tu tą mano neprietelių nušovei; aš jį atsivijau iš trečios karalystės, o vis negalėjau prisitaikyt užmušti. Tai dabar aš tau duosiu tris kulkas, tai tu su tom, kad ir kažin kas būtų stipriausias, didžiausias, pasidėk ant savo delno, papūsk ir tuoj to nebeliks.

     Tas medinčius taip tuoj išmėginęs: buvęs labai didelis aržuolas, tai šis, pasidėjęs ant delno vieną kulipką, papūtęs, ir medis išėjęs į mažiausias plaskotes — sudraskytas tapęs. O tiedvi kulipki jis pasidėjęs kažin kur kokioj bažnyčioje dėl apsigynimo" (Basanavičius. Liet. pasakos, I knyga, 27 -28 psl.).

     Pastebėkime, kad šiame pasakojime šaudoma ir be šautuvo. Užtenka tik kulką padėti ant delno ir papūsti, kad būtų sprogimas. Kulka juk nėra papučiamas daiktas. Kas kita yra su paraku. Jį galima papūsti. Šio pasakojimo autorius, norėdamas pasakyti, kad sprogimas yra galimas ir be šautuvo ir kitokio sprogimo supratimo neturėdamas, vietoj parako minėjo kulką. Nėra abejonės, kad kulka čia yra kinietiško parako pakaitalas.

     Kad šautuvas šiuose pasakojimuose yra kaip ir nereikalingas dalykas pasakojimo eigai, matome iš 24 varijanto pabaigos. Dėkodamas už vokietuko nušovimą, Perkūnas kažką paslaptinga įdeda į žmogaus šautuvą. Nuo to laiko šiam žmogui "muškietos nereikėjo nė provyt. Būdavo į ką užsimanys šauti, tas ir krisdavo ant žemės. Taip dar per ilgą laiką nusibodę jam nepažiūrėjus į muškietą; pažiūrės į vidų — randa tik žiupsnį suodžių..."

     Šiame Ožkabalių varijante sutinkame paslaptingus suodžius, nuo kurių priklauso paslaptingas šovimas. Pats šautuvas yra visai nereikšmingas dalykas šios pasakos logikoje.

     Šie epizodai gana glaudžiai jungia mūsų Perkūno legendas su kinietiškomis. Taip pat šis sugretinimas mums padeda geriau suprasti lietuviškąsias legendas.

     Perkūno studijose yra reikšmingas klausimas, kokiam žmonijos kultūros klodui Perkūnas, kaip religinis simbolis, priklauso. Ar jis yra iš pačios žmonijos prokultūrės, ar iš daržininkiškos ir ūkininkiškos kultūros, ar iš gyvulių augintojų kultūros. Šiuo klausimu kinietiškojo Perkūno sugretinimas su lietuviškuoju duoda atsakymą, nors gal ir negalutinį. Perkūnas yra susijęs su arimo kultūra.

     Aštuntojo šimtmečio Kinijos dokumente yra toks aprašymas: "Apie labai tamsią ir ūkanotą naktį šios apylinkės žmonės sakydavo, kad tai Perkūno darbo laikas. Ryto metą jie eidavo į lauką, ar neras norago pėdsakų žemėje. Jie reiškia pasisekimą ir turtą" (Le Museon, 168 psl.).

     Ožkabaliuose buvęs toks pasakojimas: "Pirmą kartą einant pavasarį į laukus artų, nereikia vagos per kiemą varyti, nes jeigu atgalios velėna užsiverčia, tai po ja velnias ir palenda, slėpdamasis nuo Perkūno. Šis dabar, jeigu norėdamas ir trenktų į velniapalaikį, bet jį po velėna esantį nutrenkti negali" (Basanavičius, I, 12 nr., 25 psl.).

     Lietuviškoji legenda tebeturi išlaikiusi Perkūno kovos su velniu pobūdį, bet jį pasakoja arimo proga. Apie Perkūno arimo kultūrą liudija ir šis pasakymas: "Iš Perkūno įtrenkto medžio reikia padaryti palyčio, apart lauką, tai usnės prapuola" (Basan., I, 9 nr.).

     Turint šiuos pavyzdžius prieš akis, tenka sakyti, kad lietuviškosios tradicijos Perkūnas, kaip ir kinietiškosios, yra žemdirbiškos kultūros religinis simbolis.

3. PERKŪNO KONFLIKTO PAGRINDŲ BEIEŠKANT

     Perkūnas, kovojąs su kita dvasine būtybe, yra aiškiai paliudytas lietuvių tautosakoje. Tačiau joje negalima užčiuopti, koks yra to konflikto pagrindas. Kodėl Perkūnas velnią laiko savo priešu ir kodėl jis yra toks draugiškas žmogui, kodėl žmogus yra pasidaręs jo kovos su velniu sąjungininku? Ieškant atsakymo į šį klausimą, gana daug šviesos galime rasti Kinijos Perkūno tradicijoje. Šiam tikslui susipažinkime su Kinijos legenda iš to paties šaltinio.

     "Tchang-Keou iš Wu-hing vietovės, ravėdamas žoles savo laukuose, maistą turėdavo pasidėjęs prie krūmo. Kiekvieną vakarą, kai jis ateidavo valgyti, maistas būdavo dingęs. Panašiai atsitiko ne vieną kartą. Pagaliau jis pasekė ir pastebėjo didelį žaltį, kuris vogė jo maistą. Keou puolė jį su šake, norėdamas prismeigti prie žemės, bet žaltys pabėgo. Keou vijosi jį, iki šis pasislėpė viename plyšyje. Keou išgirdo tik jo dejonę ir žiuos žodžius: 'Jis mane perpiovė ir sužeidė'. Ir žaltys kreipėsi į Perkūną, prašydamas, kad žaibas nutrenktų Keou.

     Tuojau virš Keou galvos pradėjo formuotis audringi debesys. Keou užšoko ant grėzdų kraiko ir pradėjo karštai melstis: "Dangus mane padarė vargšu žmogumi, kuris savo jėgomis dirbtų žemę. Žaltys atėjęs pagrobė mano maistą, taigi jis yra kaltas, ir būtų iškreipimas teisingumo mane žudyti. Perkūnas yra suklaidintas. Perkūne, jei tu šitaip darytum, man patiktų savo šake perdurti tau pilvą'. Staiga audra pradėjo praeiti, bet griausmas, pakeitęs kryptį į žalčio urvą, užmušė daugiau negu dešimt žalčių" (169 psl.).

     Norėdami pasinaudoti šia legenda atsakyti į klausimą, kodėl lietuviškasis 'Perkūnas kovoja su velniu, šiek tiek pasigilinkime į kinietiškos legendos atstovaujamą religinę kultūrą.

     Senoji priešbudistinė Kinijos religija yra būdinga Dievo sąvoka, kuri reiškia pilnaprasmį Dievą. Dėl to vargšas žmogus, nuskriaustas žalčio, pagalbos prašydamas, pirmiausia kreipiasi ne į Perkūną, bet į Dangų. Ta pačia proga jis išpažįsta, kad Dangus yra jį padaręs. Tai yra vienas vertingiausių pilnaprasmio Dievo išpažinimų. Be to, jis turi ir žmogaus asmens pilnaprasmę sąvoką, nes reikalauja sau teisingumo, asmeniui priklausančios dalies. Jeigu jis tokios žmogaus sampratos neturėtų, jo teisingumo reikalavimas, sujungtas net su grasinimu, būtų tik įžūlumas. Taigi šioje legendoje matome seną Dievo ir žmogaus santykių fazę, kurioje Dievas ir žmogus santykiauja ant teisingumo pagrindo. Žaltys, žmogaus kenkėjas, primena biblinį rojaus kaltės epizodą.

     Kita aplinkybė verta dėmesio šiame pasakojime yra įdomi daugiau lituanistiniu požiūriu. Čia sakoma, kad žmogus, užšokęs ant grėzdų kraiko, meldžiasi. Atrodo, kad kraikas Kinijoje yra buvęs, jei ne šventovė, tai bent tokia vieta, kurioje paprastai meldžiamasi. Apie tai, kad kraikas Lietuvos kryžių kilmės tradicijoje buvo suprantamas kaip šventovė ir dėl to atitinkamai puošiamas, esu rašęs savo studijoje apie stogastulpį (žr. Lituanistikos suvažiavimo darbai, 1971 m., 166-168 psl.).

     Šioje legendoje įvykiai prasideda tokia Dievo ir žmonių santykių situacija, kurioje dieviškieji veiksniai. Perkūnas ir Žaltys, dar nėra persiskyrę. Žaltys nėra konflikte su Perkūnu. Perkūnas yra palankus Žalčiui, nes klauso jo, prašydamas bausti nusikaltusį žmogų. Perkūnas yra klusnus ir Dangui, nes, žmogui pasimeldus į Dangų, jis pakeičia savo palankumą Žalčiui ir, užuot baudęs žmogų, trenkia į Žalčio urvą. Atkreipkime dėmesį į tai, kad žmogaus tragikos priežastis taip krikščioniškoje-žydiškoje tradicijoje, taip kinietiškoje yra išreikšta to paties žalčio simbolio.

     Visa tai apžvelgiant, galima manyti, kad kinietiškoje legendoje yra vadinamoji dievų konflikto priežastis ir pradžia. Jeigu krikščioniškoje-žydiškoje tradicijoje to konflikto giliai paliestas yra ir žmogus, t.y. žalčiu jį įtraukiant į konfliktą su Dievu, tai kinietiškoje tradicijoje žmogus išoriniai pasilieka to konflikto nepaliestas, nėra nusikaltęs, bet kaip tik dėl žmogaus šis dievų konfliktas yra prasidėjęs. Lietuviškose legendose matome jau toli pasistūmėjusį dievų konfliktą. Žmogus ir lietuviškoje tradicijoje, ne taip kaip krikščioniškoje-žydiškoje, išorinai šio konflikto nėra paliestas, t.y. niekam nenusikaltęs. Jis, kaip nepriklausomas veiksnys, jungiasi į Perkūno kovą su velniu.

     Šioje vietoje verta prisiminti vieną lietuvišką legendą apie žmogaus sukūrimą, iš kurios aiškėja, kad Kūrėjo konfliktas su kitu dvasiniu veiksniu kyla kaip tik dėl žmogaus. Toje legendoje veikia ne Perkūnas, bet Dievas, o tas kitas veiksnys yra pavadintas neaiškios prasmės Libro vardu.

     "Dievas, nulipdęs Adomą, parodė jį Librui ir liepė jam pasiklonioti. 'O kam aš turiu kloniotis', atsakė Libras. 'Tu jį nusilipinai, tu ir kloniokis'. Tada Dievas papūtęs, ir Adomas pradėjęs kvėpuoti, šnekėti ir vaikščioti" (Basan., I, 6 nr., 8 psl.).

     Ši legenda, nors savo veiksnių pavadinimais yra artima krikščioniškai-žydiškai tradicijai, tačiau savo filosofija yra artima kinietiškajai, nes žmogaus į dievų konfliktą neįjungia.

     Tačiau galų gale kinietiškasis žmogus neišlieka dievų konflikto išorinai nepaliestas. Susipažinkime su legenda apie kiniečio konfliktą su Perkūnu, nors jo atitikmens lietuviškoje tautosakoje nerandame.

     "Dar yra pasakojama apie vieną Perkūno pilietį, kuriam vieną audringą vakarą, žaibams kertant, pasirodė būtybė, kuri turėjo kiaulės galvą, žvyniuotą kūną ir baisiai išrodė. Žmogus pasigalando peilį, ją dūrė, ir pabaisa krito ant žemės, jos kraujas pasiliejo ant kelio. Griausmas pasidarė dvigubai stipresnis, ir tą pačią naktį sužeista pabaisa nuėjo, perskrosdama orą. Dėl to to žmogaus namai keletą kartų buvo ištikti dangaus ugnies. Nepaisant to, kad jis pabėgo, žaibai vis tiek kirto. Jo tėvai ir broliai išvarė jį iš namų. Jis pasistatė sau užeigą prie kalno, kur galėtų prisiglausti. Bet dangaus ugnis ir čia jį persekiojo. Pagaliau jis slėpėsi urve. Tokiu būdu nelaimė buvo nulemta. Yra tokių, kurie sako, kad jo peilis tebėra.

     Perkūno piliečiai, kai jie vaizduoja Perkūną, kad aukotų jo atvaizdui, jie jį vaizduoja su kiaulės galva ir plaukuotu kūnu" (Le Museon, 1-88 psl.).

     Iš šios legendos matome, kad kinietis suėjo į konfliktą su Perkūnu, pasikėsindamas prieš jį. Tačiau ne visi žmonės juo pasekė. Jo paties šeimos nariai jo išsižadėjo. Kad ne visi žmonės nusikreipė nuo Perkūno, liudija pabaigos pastaba, kad buvo žmonių, kurie jam aukojo ir darė jo atvaizdus. Lietuviškoje tradicijoje žmogaus, kaip Perkūno priešo, nesutinkame. Bet nesutinkame taip pat nė aukojimo jam.

4. PERKŪNO PAVIDALAI

     Su šia kinietiška legenda iškyla klausimas, kaip lietuviškos legendos vaizduoja Perkūną. Kinijoje, kaip matėme, jis vaizduojamas su kiaulės galva. Lietuvoje Perkūnas su kiaule nejungiamas, nors yra pėdsakų, kad kiaulė taip pat yra turėjusi religinės prasmės. Lietuvoje Perkūnas labiau yra siejamas su jaučiais, bet jis pats jaučiu nėra vaizduojamas. Su jaučiais lietuviškasis Perkūnas siejasi kaip arimo globėjas. Viena legenda sako, kad "jeigu kokio nors kaimo laukus apvaro su dviem juodais dvyniais jaučiais, tai toks apvagojimas apgina laukus nuo perkūnijų, ledų, visokių ligų ir kitų nelaimių" (Basan., Liet. pasakos, I, 11 nr., 25 psl.).

     Taigi šiame pasakojime yra susiję dvyniai jaučiai, ūkininkiška kultūra ir Perkūnas. Dvynių išryškinimas šiame pasakojime turi savitą religijų istorijos kalbą. Ji čia nėra atsitiktinė, nes ne tik jaučiai turi būti dvyniai, bet ir artojas dvynys. Žinomiausias dievas dvynys yra Mezopotamijos Mardukas. Jis yra slibino Tiamatos nugalėtojas ir apibūdinamas kaip mėtąs ugnis iš savo nasrų. Tai jį lyg jungtų su Perkūnu. Franz M. Th. de Liagre Boehl sako, kad Marduko pavidale yra susijungusios dvi dievybės. Panašių dievybių susijungimą galima išskaityti Kinijos legendoje, prieš susipykstant Perkūnui su Žalčiu. Dievas dvynys yra žinomas ir senųjų meksikiečių religijoje. Jis ten turi šuns galvą ir yra žaibų dievas. Jis yra nenusisekusio gimimo Saulės palydovas (Encycl. of Rel. and Ethics, II tomas, 484 skyr.).

     Lietuviškoje tradicijoje Perkūnas yra žmogiškos išvaizdos. "Perkūnas, sako, esąs senukas su kūju; jis, padangėmis ant debesų ugnies ratais važinėdamas, žiūri, ką žmonės ant žemės veikia; ant ko supykęs, pradeda šmarkščiai važiuoti ir dundinti" (Basan., I, 1 nr.). "Kiti sako. Perkūnas esąs baisaus veido vyras su ruda barzda" (ten pat, 2 nr.). "Kiti sako, esą devyni perkūnai: aštuoni vyrai, o devinta merga. Kiekvienas turįs paskirtą sau metą, o tas metas, kurį valdo Perkūniūtė, esąs baisiausias, su didžiausiais griausmais" (3 nr.). Kartais jis yra "rudabarzdis vyras su muškieta ant peties" (22 nr.). Arba jis yra "dailus augalotas vyras su šautuvu" (23 nr.).

     Iš to, kad, perkūnui įtrenkus namą, jį galima užgesinti ožkos pienu, tenka manyti, kad ožkos pavidalas nėra svetimas lietuviškajam Perkūnui.

     Gretinant lietuviškojo Perkūno pavidalus su kinietiškaisiais, galima pastebėti, kad kinietiškasis Perkūnas neturi kūjo, o lietuviškasis turi. Ryšium su Perkūno kūju iškyla vadinamasis Perkūno kirvuko klausimas. Archeologiniai radiniai, vadinami Perkūno kirvukais, yra plačiai randami Lietuvoje. Tie kirvukai sudaro nemaža galvosūkių archeologams. Jie yra akmeniniai, bet per daug kruopščiai nušlifuoti, kad būtų iš akmens amžiaus. Kai kas mano, kad jie visai nėra akmens kultūros kilmės, bet greičiau priklauso metalo amžiams, nes savo forma jie atitinka pirmuosius iš metalo nulietus kirvukus. Lietuvoje jie yra tobulai nušlifuoti iš akmens. Tai galėjo atsitikti tik tuo atveju, jei geležies kultūros žmonės atvyko į kraštą, kuriame nebuvo geležies rūdos, tai jie, norėdami turėti sau pažįstamus kirvukus kulto reikalams, juos gaminosi iš akmens, bet metalo formos.

     Nuostabu, kad Kinijos aštuntojo šimtmečio dokumentas mini tokius kirvukus, juos sieja su Perkūnu ir aprašo panašiai, kaip jie atrodo Lietuvoje. Tekste skaitome, kad vaikai žaidė namie, kai juos ištiko perkūno trenksmas. "Žmonės, įsitikinę, kad vaikas bus buvęs labai išgąsdintas, skubinosi jo ieškoti. Tačiau jis žaidė toje pačioje vietoje, kaip ir anksčiau, tiesiai atsisėdęs, nesudarydamas įspūdžio, kad būtų išsigandęs. Jis rankoje turėjo kirvį, trijų colių ilgio, nei iš geležies, nei iš akmens; jo viduryje buvo skylė, tačiau rankenos nebuvo, už kurios dievas Perkūnas jį turėjo laikyti savo rankoje ir per neapsižiūrėjimą bus numetęs ant žemės. Visi žmonės, vienas po kito, jį apžiūrinėjo iki Hoang jį pasiėmė ir paslėpė. Griaustinis grįžo prarasto daikto atsiimti, bet negalėjo jo rasti. Tuoj po to išsigiedrijo" (172 psl.).

     Šis epizodas yra įdomus tuo, kad jis kirvuką aprašo panašiai, kaip jį randame Lietuvoje, o toji aplinkybė, kad jis siejamas su Perkūnu, liudija, jog į šiuos kirvukus reikia žiūrėti ne kaip į paprastus įrankius, bet kaip į kulto reikmenis. Pasakymas, kad kirvukas buvo pagamintas "nei iš geležies, nei iš akmens", kelia klausimą, iš ko jis galėjo būti padarytas. Kinijoje buvo žinomi kirvukai iš nekietos medžiagos. Kitu atveju pasakojama, kad "kai žaibas trenkia kurion vieton, ar į žemę, ar į medį, ten randama daiktas, panašus į kirvį. Jį vadina Perkūno kirvuku. Maži vaikai jį nešioja apsisaugojimui nuo blogų lėmimų, o nėščios moterys jį sutrina į miltus ir naudoja kaip sėkmingą priemonę palengvinti gimdymui" (171 psl.).

     Vežimu Perkūnas naudojasi ir Kinijos pasakojimuose. Ten yra kalbama apie tai, kad jam yra reikalingas audros vežimas. Iš to seka, kad ši Perkūno simbolika buvo įmanoma tik po to, kai buvo išrastas vežimas.    (b.d.)