STASYS YLA
Kartais žmogui būna taip sunku ir nyku, baisu ir kažko ilgu. Norėtum tada nieko negalvoti ir nieko negirdėti, norėtum užmiršti gyvenąs. Besiblaškanti tavo dvasia reikalauja kažko. Savo padėties tu negali išsakyti. Tu nerandi žodžių net sau. Tu daraisi ypač jautrus kitų pastaboms ar net nuotaikoms. Tave erzina net smulkmenos. Tu daraisi irzlus ir surūgęs. Kaltini save ir nežinai net pats kodėl. Tu nori eiti, bet nežinai kur. Tu kalbi, bet galvoji ką kita. Tu dirbi, bet tavo dvasia ne čia, prie darbo, bet kažkur kitur.
Tokios tatai būties prisigyvena dabarties žmogus. Šita būtis yra kankinanti ir žudanti. Jei ji ilgai tvertų, žmogus gal jos neperneštų. Laimė, kad ji dažnai praeina. Praeina nors tam tikram laikui.
Bet ir tos trumpos nykaus dvasios stovio valandos būna žmogui baisios. Jis norėtų tada pabėgti iš savęs paties, norėtų apsvaigti ir savęs nebejausti, norėtų lėkti žirgu, ekspresu, lėktuvu ir pro savo akis leisti keistis vis naujiems vaizdams. Norėtų atsidurti audros sukūry ir perkūnijos siautėjime.
Argi ne todėl taip daug žmonių — besikankinančių dabarties žmonių — veržte veržiasi į kinus, įvairias lenktynes, kavines, griebiasi alkoholio, nikotino, morfijaus, kokaino? Žmonės, kurie turi daug susitelkusio vidaus skausmo ir liūdesio, žmonės, kuriuos visa nyki dabarties būtis slegia, tarsi kokiu vožtuvu, šitie visi žmonės ieško vaisto, nusiraminimo. Ir retas kuris iš jų eis tuomet į tylius Dievo namus ten išsidejuoti, išsiaikčioti, gal net pasiskųsti Dievui. Dievo namų tyla atrodo tada baisi, kankinanti, žudanti.
"Nenoriu tylos, kad neišgirsčiau,
Kaip man krūtinėj skausmai nauji sprogsta,
Nenoriu šviesos, kad neišvysčiau
Begriūvantį mano saulėtąjį rytą".
(J. Augustaitytė-Vaičiūnienė)
Bet... ar ne paradoksas? Žmogus reikalingas rimties, o jis jos bijo. Žmogų blaško audra, o jis dar labiau į ją metasi. Jo dvasia verda, o jis dar pila į ją naujos alyvos. Savo vidaus skausmo balsą jis nori užmušti išoriniu triukšmu, savo vidaus ugnį jis nori sunaikinti degančiu narkotiku. Argi nuostabu, kad žmogus taip ilgai nesuranda tikrosios ramybės. Taip, juo labiau jis nori išbėgti iš savęs, juo labiau jis bando dirbtinai užmiršti kankinančią savo buitį, juo labiau jis ją jaučia.
Ne, tikroji rimtis yra, matyt, kur kitur. Bet kurgi ji yra? Kas yra tas, kurs gali ją duoti? "Ramybę duodu jums!" — pasakė kitados Kristus. "Duodu jums ramybę, kokios pasaulis negali duoti" (Jo 14,27). Taip, pasaulis negali duoti ramybės. Įprastinis būdas, kurį turi sukurti pasaulis rimčiai žmoguje, yra nesėkmingas. Tai mes matom ir daug kartų patys įsitikinom. Tikrosios ramybės nešėjas yra Kristus. Ne be reikalo Jis vadinamas Taikos Kunigaikščiu. Šitai užtenka tik teigti, nereikia to įrodinėti. Tai pataria instinktyviai pati žmogaus prigimtis.
Argi ne todėl Kristus yra didžiausio žmonijos ilgesio centras? Išvarginti vidaus kovos žmonės visais laikais ieškojo tikrosios rimties ir iš tikrųjų jie ieškojo Kristaus. Ieškojo Jo net nepažindami ir apie Jį nieko nežinodami. Ieškojo Kristaus dar prieš Jo atėjimą, nes jautė, kad Jis — Taikos Nešėjas — turi ateiti. Gražiai sako Giovanni Papini: "Visi reikalingi Tavęs, Kristau, net tie, kurie to patys nejunta. Alkanasis mano reikalingas duonos, tačiau jis reikalingas Tavęs. Trokštantysis tariasi trokštąs vandens, o iš tikrųjų jis trokšta Tavęs. Ligonis galvoja, kad jam reikia sveikatos, o visa jo liga yra tai, kad Tu nesi čia. Kas ieško pasaulyje grožio, ieško, net pats nepastebėdamas. Tavęs, kurs esi tobulas Grožis. Kas visas savo mintis kreipia į tiesą, kreipia jas, pats nenorėdamas, į Tave, kurs esi vienintelė tiesa, kurią pažinti negaila ir didžiausio vargo. Kas ilgisi taikos, ilgisi Tavęs, kuriame viename gali nurimti ir neramiausia širdis. Jie šaukia Tave, net nežinodami, kad jie į Tave kreipiasi. Ir jų šauksmas į Tave yra neapsakomai labiau skausmingas, nei mūsų šauksmas" (Lebensgeschichte Christi, 506).
Taigi pati žmogaus prigimtis šaukiasi Kristaus. Tertulijonas neklydo sakydamas, kad žmogaus dvasia iš prigimties yra krikščioniška ir todėl, kad niekur kitur ji negali nurimti, kaip tik Kristuje ir Dieve. "Nerami mano siela, — sako Augustinas, — ir nenurims tol, kol neatsilsės Tavyje, Dieve!" Taigi krikščioniškas mūsų instinktas veda į Kristų, ir mes tol kankinamės ir nenurimstame, kol šitas instinkto balsas nebūna visiškai patenkintas.
Ir vieną dieną, tarsi po audringos žiemos, po ilgai kankinusio speigo, ima ir padvelkia pavasaris. Mes imame jausti tarsi naujo oro srovę, paliečiančią mūsų veidą. Mūsų dvasią nužeria nauji saulės spinduliai. Ir tai, ko mes, gal būt, netikėjom — netikėjom, kad kada nors dar ateitų giedra — štai ji jau ir ateina. Mes regim naują šviesą ir netikim, girdim sieloj naujus balsus ir abejojame. Nejau tai būtų Jis — Kristus, mūsų dvasios saulė, mūsų sielos pavasaris?
Šitą sielos stovį meistriškai išreiškia B. Brazdžionis. Argi jis nesako
"jaučiąs veidan dvelkimą vėjo švelnų
ir balsą Jo nuo plakančių krantų —
ne vėjas ten ir ne upelis krintantis nuo kalno,
O, Viešpatie, nejau tai būtum Tu?"
Tai, nejau tai būtum Tu, Viešpatie, nejau tai Tu ateitum, it gaivinanti vėjo srovė, it ryto rasa, it gaivus vandens upelis? Nejau tai būtum Tu, kurs patenkini visas mano viltis, visą elgesį? Ir jei tai Tu, Viešpatie, — galime toliau tęsti Brazdžionio posmus:
"Jei Tu esi tas upelis, tekantis per kalnus,
kurs neša baltą gulbės plunksną,
eglės spyglį, laivelius ir žuveles,
mes būsim lengvos plunksnos, spygliai,
žuvys ir laiveliai, ak, mes nebūsim žmonės,
tik nepalik čia mūsų, nusinešk, tik nusinešk!
Jei Tu esi švelnus dvelkimas vėjo,
kurs migdo tulpę vakaro varpų maldoj,
nuvesk ir mus ten, kur procesija nuėjo,
neduok, kad verktų žemė, žvaigždės ir žiedai".
Taip, nuvesk ir mane į tą buitį, kurioje džiaugsmas nesibaigia ir laimė nebėga nuo mūsų, į buitį, kurioje išsipildo visi kilniausieji mūsų troškimai ir pasotinamos visos viltys.
Štai kokia susidaro dvasios nuotaika, sielos stovis, kai žmogus pasijunta atradęs Dievą, atradęs netikėtai, po ilgo ir gal net nesąmoningo Jo ieškojimo. Pajunta Jį savyje, savo veide, kaip pajuntamas naujo, gaivinančio pavasariško vėjo dvelkimas. Taip pažįstame mes savyje Dievą, tarsi gaivinantį gegužį. Argi ne taip sako Santvaras, kai jis prisipažįsta:
"Aš pažinau Tave, gaivinantis geguži,
man tavo veidas toks tyras, skaistus...
Aš pažinau Tave ir vasarą, ir rudenį vėlyvą,
ir per daubas ateinanti naktis man nebaisi...
Aš pažinau Tave, vidunakčio gaivi ugnele,
negesi niekad Tu manoj širdy...
Aš pažinau Tave kančioj ir drožiny Smūtkelio —
esi Šviesa, kuri nerims, kuri nesens..."
Taip pažįstame mes Dievą, ir tai yra Jojo atėjimas — adventas, atėjimas į mūsų sielą, į visą mūsų buitį.
Bet šitas Dievo atėjimas į atskiro žmogaus buitį dar nėra viskas. Dievo atėjimo reikalingas ne tik žmogus, bet ir visa žmonija, kaip bendruomenė. Ji buvo reikalinga jau tuomet, kai jos geriausiųjų vaikų lūpose skambėjo šie pranašų žodžiai: "O užtekanti Šviesa, amžinosios šviesos Atspindy ir teisybės Saule, ateik ir apšviesk sėdinčius tamsybėje ir mirties ūksmėje" (Ps 106). O gelbėtojau, mūsų Karaliau ir Įstatymdavy, tautų laukime ir Išganytojau, ateik gelbėk mus. Viešpatie, mūsų Dieve (I Moz 49). Rasokite dangūs iš aukštybių ir tegul debesys išlyja Teisųjį, tegul atsiveria žemė ir teišduoda Gelbėtoją!" (Iz 45).
Šio liūdno ir ilgesingo žmonijos balso negalėjo neišgirsti Tas, kurs yra Gyvasis, kurs yra Asmuo. Ir mes žinom, kad Jis išgirdo. Gelbėtojas žmonijai buvo atsiųstas. Jis atėjo į žemę kaip asmuo, kaip dieviškai-žmogiška buitis. Jis nužengia iš dangaus it rasa ir suvilgo žemę.
Atėjo Jis kartą, bet ne paskutinį, ne vienintelį. Jis žadėjo dar kartą ateiti, ateiti tuomet, kai žmoniją ištiks naujas baisus sukrėtimas, kai ji bus priėjusi liepto galą. Argi ne per šitą antrą atėjimą — adventą — ir jojo ženklus kalba Kristus Evangelijose (Lk 21,26-33)?
Taip, kiekvieną kartą, kai tik žmogus ir žmonija prieina paskutiniąją, kai, rodos, yra tik akimirksnis prieš prarają, — išsitiesia iš aukštybių geroji Dievo ranka ir išveda juos į laimingesnę buitį. Bet ir žmogus bei žmonija tik paskutiniosios prisigyvenę, o ne anksčiau, siekia šitos Dievo rankos ir duodasi josios vedami. Taip įvyksta Dievo ir žmonių valios susitaikinimas. Per skausmus ir kančias žmogus ir žmonija eina į Dievą, į Kristų, ir Dievas per Kristaus kančią ateina į žmogų ir žmoniją. Taigi palaiminti, kurie kenčia ir nenusimena, kurie kenčia ir viliasi, nes jie bus suraminti, suraminti tuo, kad Dievas ateis į jų širdį. Galime baigti su Maironiu:
"Kad širdį tau skausmas kaip peiliais suspaus,
kad žmonės pabėgs ir tavęs neužstos,
pakelk tada širdį nuo žemės aukščiau,
o bus tau be žodžių kentėti lengviau".