Spausdinti

    "Koks gražus mažytis mūsų kraštas, — kaip lašelis tyro gintaro..— skamba daugelio mūsų ausyse gal nuo vaikystės laikų į atmintį įsirėžę eilėraščio žodžiai. Iš tikrųjų, mūsų kraštas — tai tik lašelis pasaulio tautų jūroje...

    Sunku pasakyti, ar tas krašto mažumas, ar kurios kitos aplinkybės lėmė, kad lietuvių kalboje yra atsiradę tiek daug ir taip įvairių mažybinių formų. Ne vienas filologas yra atkreipęs dėmesį į šį lietuvių kalbos savitumą, į mažybinių formų vartojimo ir darybos polinkius.

    Mažybinėmis formomis išreiškiame ne tik mažumą, bet ir malonumą, pasigėrėjimą ar kokius kitokius jausmus, nuotaikas, savo požiūrį į daiktus ir reiškinius. Pavyzdžiui, motina, išleidusi sūnų eiti mokslo toliau nuo namų, savo ilgesį ir troškimą pasimatyti išreiškia liaudišku pasakymu: Kad primanyčiau, paukšteliu nuskrisčiau. Visai kitokį įspūdį sukeltų pasakymas: paukščiu nuskrisčiau.

    Eilėraštyje vadinant mūsų kraštą ne mažu, bet mažyčiu, lyginant jį ne su gintaro lašu, bet lašeliu, tokiais, rodos, paprastučiais žodžiais sugebėta taip puikiai atskleisti gimtosios kalbos ir gimtojo krašto grožį, meilę, sukeliant žavingą lyrinę nuotaiką.

    Pasigėrėjimo jausmą sukelia ir Ant. Baranausko "Anykščių Šilelio" mažybinės formos, pvz.: Minkštučiukai samanų patalai ištiesti... Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę, linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi. Užtektų tik pakeisti paprastosiomis formomis minkšti samanų patalai, linksmos ūmėdės — ir sugadintume visą poetinį įspūdį.

    O kas gi beliktų iš Maironio eilėraščio frazės: Oi Kastyti baltalyti, kam žuvytes man vilioji, — jeigu žuvytes pakeistume žuvimis!

    Gal nerasime nė vieno poeto ar šiaip rašytojo, kuris savo raštuose nemėgtų vartoti mažybinių formų. Vieni jų vartoja daugiau, kiti mažiau, bet visi junta stilistinę jų vertę.

    Kaip liaudies šnekamojoje kalboje, taip ir raštuose savo gausumu išsiskiria mažybiniai daiktavardžiai. Apstu jų ir rašytojų kūriniuose. Pvz.:

    Bet menkas mažmožis, menka klaidelė, mažas akmeniukas kryptelėjo vežimą į šoną, ir lipk, žmogau, žemėn. (A. Vienuolis).

    Saulužė žeme ritinėjasi, šienelis kvepia (Lazdynų Pelėda).

    Stirnelė nabagėlė šen šmėkš, ten šmėkš, sukasi kaip gyva žuvelė puode (Lazdynų Pelėda).

    Vaikiūkštėlis našlaitėlis ramus kaip angelėlis; o klusnus, o lipšnus (Vaižgantas).

    Netgi ir abstraktūs būdvardinės ar veiksmažodinės kilmės daiktavardžiai, pavartoti su mažybinėmis priesagomis, tarytum atgyja iš sustingio, suspindi gyvybe, nuotaikingumu. Pvz.:

    Gardumėlis rūgšties! Kaip tu taip ir padarei?! (Vaižgantas).

    Ne kiek mažiau už daiktavardžius rašytojai mėgsta vartoti ir mažybinius būdvardžius. Pvz.:

    Pilkos dūminės mažutytės pirkelės, pilkos mažutės klėtelės, pilki ir kiti trobesiai (Vaižgantas).

    Ant didelio vyriško delno nešės menkutytį gyvulėlį (Vaižgantas).

    O ką bekalbėti apie liaudies dainų mažybines formas! Čia saulelė, brolelis, mergelė, bernelis, dukrelė, sūnelis ir dar "mažybiškesni'' su dviem priesagom: sesytėlė, brolužėlis ir netgi su keliomis "pakopomis": sesytužėlė, brolytužėlis. Liaudies dainose kartais pasitaiko tokių neįprastų, keistos darybos mažybinių formų, kokių mes nerasime nei šnekamojoje kalboje, nei raštuose, pvz.: kumelytis pernykštytis, mergytės kiauragalvytės, liepytužėlė vienstypužėlė, karvelė būbuolėlė, pasiaubuolėlė, padaužuolėlė; netgi karvelė melžiamėlė. Dėl rimo dainose kartais atsiranda ir visai negirdėtų, neregėtų, nuostabą keliančių mažybinių formų, pvz.: Eikiv namučio pasibardamučio. Tokios mažybinės formos, žinoma, negali būti laikomos literatūrinės kalbos norma. Bet liaudies poezijoje jos nėra beprasmiškos. Lakios liaudies vaizduotės sukurtos neįprastos mažybinės formos suteikia dainai didesnį įtaigumą, sustiprina emocinį įspūdį, atskleidžia tyrą nuoširdumą.

    Nemaža neįprastų mažybinių formų motinos yra sukūrusios senovėje, supdamos lopšyje kūdikį. Monotoniškas lopšio lingavimas, miegančio kūdikio ramybė savaime atitraukia motinos vaizduotę nuo visų rūpesčių, sudaro sąlygas ateities svajonėms.

    Supamą kūdikį motina vadina gražiausiais vardais, švelniausiais epitetais, kokius tik kūrybinga meilė tegali išgalvoti. Jos Jo-niukėlis — ir auksuolėlis, ir ulbuonėlis, ir čiauškutukas, ir pyplytis, ir linažiedžiukas, ir puputis, ir lyliutis. Aikštingą, mėgstantį daug verkti kūdikį kartais motina ir "piktesniu" žodeliu pavadina: gaištuvėlis, nemigėliukas, piktaragiukas, ašartukas...

    Nurimusi prie kūdikio lopšio, motina savo mintimis nuklysta į ateitį — svajoja, kas išaugs iš jos kūdikio. Ji džiaugiasi, kad jos sūnelis bus šienpiovėlis, rugiakirtėlis, artojukas, linabraukėlis — tėvelio užvadukas; dukrelė bus mamytės paramstėlė, melžėjėlė, darželio laistytojėlė, linarovėjėlė...

    Lopšius jau seniai užmiršome, pamažu dyla iš atminties lopšinės, retokai begirdimos ir šiaip liaudies dainelės. Kitoks šių dienų tempas, kitokios motinos svajonės (tiesą sakant, ir svajoti nebėra kada!), kiek kitokie gal ir žodeliai. Pasigirsta netgi balsų, kad reikią vyti iš vaikų pasaulio mažybines formas. Kam, girdi, rankytė, kojytė, kam veidukas, kam pienelis, duonytė, mėsytė, sriubutė? Esą, vaikas iš pat mažens turįs girdėti tikruosius daiktų pavadinimus, pažinti gyvenimą tokį, koks jis yra, — be sušvelninimo, be maloninės priedangos...

    Bet argi tokias mintis keliantis Jonas ar Petras nėra pats buvęs Jonukas ar Petrukas, argi jie nėra sėdėję ant mamytės kelių, klausęsi zuikelio pasakėlių?!...

    Praeina pasakėlių amžius, pamažu traukiasi iš vaiko aplinkos ir mažybinės formos. Sulaukęs mokyklinio amžiaus, Giedriukas jau pats nebenori būti vadinamas -uku ar -eliu, būtinai tik Giedrium, Aušrelė nori būti tik Aušra. Tie vaikų norai pagrįsti. Reikia pasakyti, kad daugelis motinų ir tėvų perdeda, per ilgai užvilkindami mažybinį vaiko amžių. Juokingai atrodo, kai kelintus metus studijuojantis aukštas kaip žardas sūnus vadinamas dar, pavyzdžiui, Andriuku ir siūloma jam valgyti kiaušiniukų su lašiniukais (tie lašiniukai iš mamyčių lūpų kartais ir į kulinarijos knygas įlenda — kepsnius siūloma smaigstyti lašiniukaisl).

    Bet kol dar kūdikis mažytis, nesibijokime ir mes pasidaryti maži, kasdien su juo čiauškėkime, kasdien jį užliūliuokime!

    Auk didutis.

        Būk gerutis,

            Mamytės sūnaitėli!

    Antanė Kučinskaitė