Spausdinti

Neringos Peseckaitės nuotrauka

KUN. STASYS YLA

     Laiko ratas vis sukasi pirmyn. Nuo jo neatsiliekame nė mes. Ir mūsų gyvenime kiekvieni metai įspaudžia, įbrėžia šį tą nauja.

     Bet ką visa tai turi bendra su mūsų krikščioniškuoju gyvenimu? Juk šitas gyvenimas toks, rodos, pastovus, įstatytas į tokias pastovias formas. Ką čia naujo gali įnešti naujas laikas, nauji metai?

     Taip mes paprastai nustatome santykį tarp nuolat kintančio laiko ir pastovių religinių vertybių. Kristus mums atrodo, kartą gimęs laike, toliau su laiku jau neturįs nieko bendra. Tad galėtų atrodyti, kad juo toliau, juo labiau jis nueina į istoriją ir juo labiau nutolsta nuo realaus ir modernaus mūsų gyvenimo. Galėtų atrodyti, kad kiekvieni metai Kristų mums daro vis labiau tolimą ir svetimą.

     O vis dėlto taip nėra. Kristus įsikūnijo laike ne vieną kartą. Jo įsikūnijimas vyksta nuolat. Juk nuolat tęsiamas ir žmonijos išganymo procesas, t.y. sakramentinio žmogaus sudievinimo vyksmas. Kristus gimsta dvasiniu būdu iš laikų į laikus, iš metų į metus, kai jo tiesą žmonės iš naujo pažįsta, kai jo malonė iš naujo paliečia žmonių širdis. Taigi Kristus gimė ne tik vieną kartą laike, istorijoj, bet jis gimsta nuolat. Gimsta,   jei tik žmonės nori jo gimimo. Ir nėra tokių blogų laikų, kurių Kristus nenorėtų paženklinti savo atėjimo ženklais.

     Štai dėl ko mums kiekvienas laikas, kiekvieni metai turėtų būti geri. Nėra laikų, kurie nebūtų iš Dievo ir kurie į Dievą nevestų. Net sunkiausiais laikais skamba Kristaus tiesa, stiprina jo malonė, apvalomos sielos nuo blogio ir pažadinamas geresnių dalykų ilgesys.

     Su šia naujųjų metų diena šimtmečių laikrodžio strėlė pašoko pirmyn dar vieną minutę. Taip, tik minute! Juk ką gi reiškia vieni metai šimtmečių eigoje? Tačiau ta minutė žmogui kartais būna pernelyg ilga ir sunki. Per tą vieną minutę daug kas įvyksta ir pasikeičia. Pasikeičia fiziškai ir dvasiškai. Per metus galima daug ko netekti ir labai daug ką įsigyti. Galima netekti turto ir dar brangesnių dalykų negu turtas. Galima įsigyti turtų ir tai, kas daug brangiau negu turtas. Evangelija kalba apie perlus, kuriuos perka žmogus, pardavęs visą savo turtą. Šitais perlais Evangelija vadina dangaus karalystę. Taip, galima prarasti visus turtus, kurie buvo krauti per ilgus metus; galima prarasti tą padėtį, kurios ilgą laiką buvo siekta, bet visa to vietoje galima įsigyti perlų — nepalyginamai brangesnių vertybių už anas.

     Tokie pasikeitimai galimi. Įvairūs įvykiai, pražudę vienus dalykus, kartais padeda laimėti kitus, nepalyginamai vertingesnius. Tokie įvykiai kaip tik atveria žmogui akis, jį lyg iš miego išbudina. Jis atgauna tai, ką buvo praradęs, atgauna savimonę, grįžta į save patį ir pasidaro laimingas net nelaimėje. Laimingas dėl to, kad dvasiniai turtai, dvasiniai laimėjimai, atgauta vidujinė ramybė yra taip vertingi dalykai, kad su jais nebaisi jokia fizinė nelaimė.

     Taigi nauji metai vienu atžvilgiu gali būti nelaimingi, bet kitu — kaip tik labai laimingi. Ir gal mūsų buityje kaip tik laimingesni yra tie metai, kurie mums atnešė dvasinį atgimimą, padėjo atrasti ilgai ieškotą tiesą, pašalino iš sąžinės ilgai tūnojusį dyglį, negu tie, kurie pakėlė mūsų kategoriją, prisegė naują žymenį, pataisė mūsų biudžetą.

     Tad tokiu, o ne kitokiu požiūriu galime žvelgti į praėjusius ir ateinančius metus. Šitaip turime juos vertinti. Bet jeigu taip, tai ko čia per daug sielotis dėl praėjusių metų materialinių nuostolių, jeigu jų būtume turėję, arba ko baimintis dėl nedidelių medžiaginių perspektyvų ateinančiais metais? Svarbu, kad be nuostolių būtų buvęs subalansuotas dvasinis mūsų biudžetas ir gerų dvasinių laimėjimų galėtume tikėtis naujaisiais metais. Tai juk svarbiausia. Ži-noma, ne be reikšmės ir medžiaginės vertybės, bet argi Kristus nesako — siekite visų pirma Dievo karalystės, o visa kita bus jums pridėta?

     Jei save klaustume, kas lemia naujųjų metų laimingumą ar nelaimingumą, tai atsakymas būtų toks: lemia Dievas ir žmogus. Tai dvi asmenybės, dvi laisvos valios. Dievo planų mes nežinome. Galime žinoti tik tai, kad, leisdamas gera ar bloga. Dievas siekia tik gero tikslo. Tuo, kas gera. Dievas mus guodžia, o tuo, kas bloga, — baudžia ir taiso. Panašiai ir su žmogum. Darydamas gera, jis praturtina save, bet gali pasimokyti ir iš to, kas bloga. Dažnai, eidamas blogu keliu, jis pasiilgsta gėrio. Tad galima sakyti, jog nėra to blogio, kuris nevestų į gėrį, jeigu tik žmogus laiku atveria akis.

     Tad mes turime eiti į geresnę ateitį. Turime ir galime eiti į gėrį net ir per blogį, nebent būtume taip sugedę ir ištižę, pasidarę tokie bevaliai, kad iš blogio jokiu būdu nepajėgtume pakilti į gėrį. Gėrio keliu mums padeda eiti pats aukščiausias Gėris — Dievas per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Šv. Paulius gražiai pastebi: "Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo" (Tit 2,11-13).

     Taigi Kristaus vardu ir jo malonės lydimi drąsiai ženkime į naujuosius metus!