Spausdinti

]. VENCKUS, S.],

     Moterys pina dangiškas rožes
     į žemiškąjį gyvenimą.

     Schiller

     Moteris visados buvo ir yra brangi: motina vaikams, žmona vyrui, sesutė broliams. O kaip gražiai mūsų liaudies yra apdainuota ta mergužėlė lelijėlė su rūtų vainikėliu, kuri dieną vaizduojasi, naktį sapnuojasi baltam dobilėliui, kuris atjos pas ją ant bėro žirgelio. Ir poetai moterį apdainavo skambančiomis eilėmis. Be abejo, gražiausią poeziją moteriai yra sukūręs Šv. Raštas "Giesmių giesmės" knygoje: "Tu graži, mano drauge! Tavo akys kaip balandėlės". O mergaite atsako: "Tu gražus ir žavus, mano mylimasis". Mergaitė žino savo vertę ir gieda: "Aš lauko gėlė ir slėnių lelija".

     Šileris gražiai apdainavo moterį, nes ji pina švelniomis rankomis meilės, užuojautos, pasigailėjimo ir didelio pasišventimo rožes į šį žemiškąjį gyvenimą, kuris be tų moters rožių būtų šaltas, liūdnas ir neįdomus.

     Heine taip pat parašė gražių eilėraščių apie moterį. Jie yra išversti į įvairias kalbas. Kompozitoriai jiems sukomponavo skambių melodijų. Pora eilučių anglų kalba taip skamba:

     You are like a flower
     So sweet and pure and fair.

     Tos gražiosios ir skaisčiosios mergaitės idealas yra įkūnytas Romos vestalėse ir mūsų tautos vaidilutėse, kurios tarnaudavo šventyklose ir saugodavo amžinąją ugnį. Jos buvo tarpininkės tarp Dievo ir žmonių.

ŠV. RAŠTAS IR MOTERYS

     Tiesa, moterys žino, jog žydai dėkodavo Dievui, kad jų nesutvėrė moterimis, bet vyrais. Toji malda yra Talmude, o ne Šv. Rašte. Šv. Rašte rasime daug pagarbos moteriai. Ten yra aprašyta daug garbingų moterų. Pirmosios yra minimos patriarchų žmonos: Sara — Abraomo žmona, Rebeka — Izaoko, Rakelė — Jokūbo. Rakelė mirė gimdydama. Jai Jokūbas pastatė mauzoliejų, kuris ir šiandien tebėra netoli Jeruzalės. Šv. Raštas pamini, kad jos buvusios ne tik labai geros, bet ir labai gražios. Būti pripažintai gražiai yra didžiausia moters ambicija.

     Yra dvi Šv. Rašto knygos, Juditos ir Esteros, kuriose aprašytos tos dvi moterys, išgelbėjusios žydų tautą iš didelių nelaimių. Žydai buvo Asirų užpulti ir apsupti, atkirsti nuo vandens. Atrodė, kad nebuvo jokios vilties išsigelbėti. Tada Judita, kuri buvo labai graži, pasipuošė gražiausiais drabužiais, pasitepė kvepalais, kad būtų dar gražesnė ir žavingesnė, nuėjo slapta į Asirų stovyklą ir paprašė, kad ją nuvestų į karo vado Holofemo palapinę. Judita buvo ne tik graži, bet ir drąsi. Ji nužudė Haloferną, tą didžiausią žydų tautos priešą. Žuvus vadui, kariuomenė pakriko, ir žydai ją lengvai nugalėjo.

     Kitas atsitikimas. Žydai tada gyveno Persijoje. Vienas karaliaus padėjėjas, supykęs ant žydų, nutaria juos užpulti ir sunaikinti. Karalienė Estera, Kserkso žmona, žydė, perkalba karalių Kserksą, kad tokį baisų planą sutrukdytų. Karalius užstoja žydus ir išleidžia dekretą nužudyti tuos, kurie ruošė tas baisias žydų žudynes. Žydai ir šiandien su džiaugsmu švenčia tą išgelbėjimo šventę, vadinamą Purim. Judita ir Estera yra laikomos Izraelio herojėmis. Tos garbingos ir drąsios moterys žydų tautai padarė tai, ko gal nebūtų galėjęs padaryti joks vyras.

     Dar yra kita moteris, kurią Šv. Raštas gražiai ir idiliškai aprašo. Tai moteriai paskirta net ištisa knyga — tai Rūtos knyga (hebraiškai Ruth). Rūta nebuvo žydų kilmės, bet ištekėjo už žydo ir pasidarė labai lojali žydų tautai. Iš tos poros po kelių kartų gimė karalius Dovydas, iš kurio giminės kilo Kristus. Tad Dovydas nebuvo gryno kraujo žydas. Šv. Raštas labai iškelia Rūtos lojalumą, prisirišimą prie šeimos, išskaičiuodamas beveik visas moters dorybes.

KRISTUS IR MOTERYS

     Nors Šv. Rašte yra pagarbiai aprašyta keletas moterų, bet vis dėlto tais Senojo Testamento laikais moteris buvo laikoma žemesne už vyrą. Tik su Kristumi atėjo visiškas moters išlaisvinimas ir jai priklausoma pagarba. Naujajame Testamente yra daug vietų, kur aprašyta Kristaus susitikimas su moterimis ir jo palankumas joms. Taip pat ir moterys gerbė Kristų. Naujajame Testamente nėra nė vienos vietos, kur būtų minima, kad kuri nors moteris būtų padariusi Kristui kokį nors nemalonumą. O vyrai Kristų kankino, niekino ir pagaliau nukryžiavo. Moters intuicija jautė, kad Kristus nėra toks, kaip daugelis kitų vyrų — jis yra vyro idealas. Kristus su moterimis buvo nuoširdus, rezervuotas, joms reiškė pagarbą. Joms jis yra labai daug gero padaręs. Paminėsime keletą pavyzdžių.

     Daugeliu atvejų Kristus stebuklingai pagydo moteris. Jis išgydo Petro uošvę (Mk 1, 30-31). Ji gulėjo karščiuodama. Kristus priėjęs pakėlė ją už rankos. Karštis liovėsi, ir ji galėjo jiems patarnauti. Mato evangelijoje (9,20-23) aprašoma, kaip Kristus pagydė moterį, sirgusią 12 metų kraujoplūdžiu. Ji sau kalbėjo: "Jei tik palytėsiu jo drabužį, išgysiu". Kristus, atsigręžęs ir ją pamatęs, tarė: "Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave". Tą pačią akimirką moteris pasveiko. Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį į svečius. Ji turėjo seserį Mariją. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių. Morta buvo susirūpinusi svečių vaišinimu. Tarp tų dviejų moterų kilo nuomonių skirtumas. Morta priekaištavo Marijai, kad ji jai nepadedanti. Kristus atsakė: "Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta". Morta yra namų šeimininkės tipas — ji daug ir gal per daug triūsia, o Marija gal yra vienuolės tipas, kuri turi laiko ir pasimelsti, ir ligonius lankyti, ir namų ruošos darbus atlikti.

     Štai įvykis prie garsaus Jokūbo šulinio. "Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį" (Jn 4,3). Ateina samarietė pasisemti vandens. Ji pamatė, kad tas prie šulinio sėdįs vyriškis yra žydas. Ji nesitikėjo su juo jokio rimto pasikalbėjimo, nes žydai samariečių nekentė. Kristus pradeda pasikalbėjimą, prašydamas duoti atsigerti. Samarietė nustemba: "Kaip tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, duot atsigerti?" Kristus jai kalba apie vandenį iš kito šaltinio, trykštančio į amžinąjį gyvenimą. Samarietė susidomi tuo "dvasiniu vandeniu", ir tarp jųdviejų užsimezga religinis pasikalbėjimas. Apaštalai parėję stebisi, kad Kristus kalbasi su moteria.

     Gražų įvykį aprašo Lukas (7,12). Kristus su apaštalais prisiartino prie miesto vartų ir pamatė nešamą laidoti jaunuolį, vienintelį našlės motinos sūnų. Viešpačiui pagailo motinos ir jis tarė: "Neverk!" Priėjęs palietė neštuvus ir įsakė jaunuoliui: "Jaunuoli, sakau tau — kelkis!" Jaunuolis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus jį atidavė motinai. Jėzus parodė tokią užuojautą tai moteriai, ištardamas tą vieną žodį — neverk. Moters ašaros visada graudina ir veikia žmogaus širdį. Žydų priežodis sako: "Vyre, neversk moters verkti, nes Dievas skaito jos ašaras".

     Ir štai paskutiniai mirštančio Kristaus žodžiai moteriai. Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina (Jn 19,25). Pamatęs stovinčią motiną ir mylimąjį mokinį Joną, Kristus tarė motinai: "Moterie, štai tavo sūnus!" Paskui tarė Jonui: "Štai tavo motina!" Nuo tos valandos mokinys ją pasiėmė pas save. Tais žodžiais Kristus pavedė savo motinai ne tik mylimąjį apaštalą, bet ir visą Bažnyčią.

    Jeigu Kristus buvo toks palankus moterims, kai gyveno šioje žemėje, jis, be abejo, palankus joms ir būdamas danguje, jeigu tik jos į jį įvairiais reikalais kreipiasi.