ANTANAS SAULAITIS, S]

KAIP MELDŽIASI, TAIP TIKI

     Bažnyčios liturgija — bendrosios viešos apeigos ir sakramentai — visados buvo ir bus šaltinis, iš kurio suvokiamas žmonių tikėjimas. Kaip ir ką susirinkusi tikinčiųjų šeima meldžiasi, taip ir tiki. Liturgija yra viena iš apčiuopiamiausių Bažnyčios apraiškų. Kai liturgija keičiasi ir keičiama, ji paliečia ne tik išorę, bet ir patį tikėjimą. Kai Bažnyčios nariai pradeda "tikėti" ką kita, keičiasi ir liturgija. Kai prisimena liturginių apeigų, ženklo, žodžių prasmę, ieško būdo šiuolaikinia forma tai išreikšti.

NUOLATINIS ĮVAIRUMAS

     Lietuviai, kai kuriuose kraštuose jaučiantys, kad Bažnyčios vadovybėje vyrauja vienos tautybės pažiūrų asmenys, dar atkakliau kovoja už lietuvių parapijų, pamaldų ir lietuviškos religinės veiklos teises, nenorėdami priimti vieno masto sau ir visiems. Tos laikysenos ne visada pritaikomos kitiems: Kristaus Bažnyčią sulygina su Vakarų arba Lotynų apeigų Bažnyčios dalimi. Šiame šimtmetyje, prieš Vatikano II susirinkimą, Bažnyčioje buvo 14 skirtingų apeigų ir 21 kalba. Šio skaičiaus Vakarų ar Lotynų apeigos ir lotynų kalba buvo tik vienas iš 14 ir vienas iš 21. Tarp žinomesnių apeigų yra graikų arba stačiatikių, melchitų, kaldėjų, koptų, malabarų. Tarp dažnesnių kalbų — arabų, aramėjų, senoji slavų bažnytinė.

     Vakarų Bažnyčia, įvesdama vietines kalbas, išgąsdino kai kuriuos asmenis, kurie manė, kad visa Bažnyčia liturgijoje naudoja tik vieną kalbą ir tas pačias apeigas. Pripratusiems Dievo žodį girdėti lotyniškai, atrodė keista, kad štai Dievo žodis gali būti išreikštas kiekviena kalba. Lietuvių tarpe, kaip ir kitur Vakarų Bažnyčioje, esama tikinčiųjų, kurie mano, kad ši Bažnyčios dalis turėtų sugrįžti prie lotynų kalbos ir prie priešvatikaninių apeigų. Jeigu tikime, kad Dievo tiesa nekintama ir pastovi, tai ir Kristaus Bažnyčia tokia turi būti — nelanksti ir tvirta kaip Petro uola.

     Vakarų liturgija buvo suvienodyta šešioliktame amžiuje, ir tai liko įvairios apeigos vienuolijoms, tautoms ar vyskupijoms.

     Jeigu kalbama apie grįžimą į priešvatikaninius laikus, paprastai galvojama apie XIX šimtmečio liturgiją ir lotynų kalbą. Jeigu toks troškimas yra noras pasiekti autentišką Kristaus Bažnyčią, ar nereikėtų grįžti į pirmųjų keturių šimtmečių graikų kalbą arba į Jėzaus gimtąją aramajų kalbą, šiandien užsilikusią tik vienose apeigose? O pačios apeigos, ar jos turėtų būti irgi anų laikų, kuriems liudija šv. Paulius savo laiškuose (arba Justinas kankinys, šv. Ignacas antiokietis, pirmojo šimtmečio leidinys Didachė ir kiti), kur mišios vykdavo vakarienės metu privačiuose namuose, kai dar bažnyčių nebuvo, ir žmonės Komuniją nešdavosi namo? Arba Susitaikymo sakramento forma — ar vengti 1977 metais įvestos formos (pasirinkimą tarp akivaizdinės ir klausykimės išpažinties) ir sugrįžti į viduramžių būdą, kur atgaila, vietoj ligšiolinių Tėve mūsų ar Sveika Marija, buvo vieša, apsivilkus ašutine metams ar ilgiau šventoriuje? Kai už nuodėmę atgaila galėjo būti ir vedusiems susilaikyti nuo santykių dešimt ar daugiau metų?

PIRMASIS PAKEITIMŲ LAIPSNIS

     Galima manyti, kad liturginis sąjūdis, prasidėjęs šio šimtmečio pradžioje ir pražydęs Vatikano II metu, jau pasiekė savo uždavinį Vakarų Bažnyčioje — atnaujinti esamą liturgiją. Šv. Tėvo parinktos komisijos apsvarstė apeigas, skaitymus, maldas ir pagal svarstybų ir liturgistų bei teologų pastabas tą liturgiją atnaujino. Visi apie pakeitimus žino ir kiekvienas savaip į juos atsiliepė. Nelengva buvo (ir tebėra) kunigams, išsilavinusiems pagal "seną" tvarką, atsisakyti tų apraiškų, kurias per metų metus pamilo, ir priimti naujas. Širdyje abejodami, ne visada sugebėjo tikintiesiems paaiškinti pakeitimų esmę, priežastis. Tikintieji ir liko abejingi, ypač jeigu nesekė plačiau už vieną kitą straipsnelį tų pakeitimų eigos.

     Pirmasis pakeitimų laipsnis ar žingsnis buvo atnaujinti dabartinę Lotynų apeigų liturgiją. Atsinaujinti nebuvo lengva. Dabar seks antrasis laipsnis, daug gilesnis ir "sunkesnis".

KIEKVIENOS TAUTOS SENASIS TESTAMENTAS

     Per šimtmečius skleisdami krikščionybę šimtams tautų, Kristaus žodžio nešėjai elgėsi žmogiškai (kryžiuočių atveju Lietuvoje ir Prūsuose gal nežmoniškai), kartu su Evangelijos Gerąja Naujiena skleisdami vakarietišką kultūrą. Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos ir įvairių nevakarietiškų tautų krikščionys liturgiškai, jei ne visa tikybos ir religinės kultūros prasme, yra vakarų europiečiai. Misijonierius nešė kolonistų kultūrą vietiniams, kad ir nesąmoningai. Vakarietiška kultūra galėjo tautą atskirti nuo jos savitų kultūrinių šaknų, kai svarbi kultūros dalis — tikėjimas ir religija — pavirto svetimos kultūros plotme.

     Šis klausimas, kiek tautai reikia su tikėjimu Kristumi priimti kitos tautos kultūrą, nėra naujas. Jis užrašytas Apaštalų darbų knygoje, ir dėl jo smarkiai susikirto du brangūs apaštalai, kurių šventę šiandien minime tą pačią dieną. Šv. Lukas rašo, kad klausimas buvo, ar pagonims reikalinga pirma tapti žydais, kad galėtų tapti krikščionimis. Jokūbas ir Jeruzalės Bažnyčia su Petru palaikė šią pusę, o Paulius su Barnabu (taip pat vadinamu apaštalu) antrąją. Jeruzalės susirinkimo nuosprendis buvo toks: kitų tautų ir kultūrų asmenys, priimdami Kristų savo Išganytoju ir įsijungdami į matomąją Bendruomenę, neturi būti priversti tapti žydų kultūros nariais. Ta kultūra, kaip ir visos, rišasi su religiniu paveldėjimu, religiniais papročiais, religinėmis pažiūromis. Iki šių dienų įvairiose rytiečių apeigose užsiliko Jeruzalės nutarimo dvasia. Ekonomiškai, politiškai ir visaip daugiau išsivysčiusiai Europos kultūrai tikėjimo skleidimas rėmėsi daugiausia vakariečių pastangomis, ir europietiška kultūra žygiavo kartu su kariais, mokslininkais, politikais, teise ir misijonieriais, prekybininkais ir valdžia, menu ir įvairiomis kultūrinėmis vertybėmis. Kai misijonieriai, kaip Matas Ricci Kinijoje ar jėzuitai guarani indėnų misijose Pietų Amerikoje, stengėsi perduoti "tyrą" Kristaus sekimą be vakarų Europos priemaišų, jų pastangos buvo sutramdytos.

     Kai šiandien su indėnais P. Amerikoje misijonieriai nori taip pat elgtis, kiti juos kaltina nenorinčiais evangelizuoti "laukinių".

     Galima prileisti, kad Izraelio tautai Senasis Įstatymas buvo būdas, kuriuo Dievas tą ypatingą tautą ruošė Kristaus atėjimui. O kitų tautų Dievas neruošė per šimtmečius ir tūkstančius metų? Ar nebūtų galima manyti, kad kiekvienos kultūros vertybės, legendos, mitai, papročiai, pergyvenimai ir istorija yra tos tautos Senasis Testamentas, kuriuo Dievas ją ruošia Naujajam? Kodėl ne? Ar kiekvieno žmogaus istorija nėra kelias, kuriuo Dievas jį veda į save? Ar asmuo bei tauta neturi teisės savo ypatingoje istorijoje įžiūrėti Dievo veikimą lygiai tiek pat, kiek Izraelio tauta savojoje?

ANTRASIS PAKEITIMŲ LAIPSNIS

     Jeigu apaštalai Jeruzalėje nutarė, kad nauji krikščionys neturi tapti pirma žydais, paskui Kristaus sekėjais, tai būtų suprantama, kad šiandien iš nevakarietiškų kultūrų tautų nereikėtų reikalauti, kad jie pirma taptų europiečiais, tada Kristaus sekėjais. Ir iš vakarietiškų kraštų bei tautų gal nereikėtų reikalauti kultūrinio vienodumo Bažnyčioje, nes ir taip kiekviena tauta turi savo skirtingą atspalvį. Pagal tokį dėsnį, Bažnyčios liturgija taptų dar įvairesnė -— kiek kultūrų, tiek ir "liturgijų". Ir tas pats vienas Kristus, kaip sako šv. Paulius.

     Antrasis pakeitimų žingsnis yra šis: išstudijuoti dabartinės liturgijos šaknis ir sužinoti, ką apeigos, žodžiai, maldos, papročiai reiškė tada tiems, kurie jas kūrė, įgyvendino. Pirmiesiems krikščionims (arba ir vėliau kitiems) šios apeigos reiškė tai ar ką kitą. Tada antrasis klausimas: kaip šią esminę reikšmę išreikšti šios kultūros apraiškose? Tokių klausimų jau yra buvę daug ir pirmajame liturginio atsinaujinimo laikotarpyje. Vienas žinomiausių būtų kunigo gestas mišių pradžioje ir pabaigoje — pabučiuoti altorių. Indijoje viešai bučiuotis yra šlykštu (ir keturis šimtus metų jų bažnyčiose taip buvo), tad šiandien Indijos kunigai pagarbiai kakta paliečia altorių. Pagarba išreiškiama tos kultūros būdu. Prasmė ta pati. Vakarų Bažnyčioje tikintieji žegnojasi vienaip, atidarytu delnu, kartais žvairuodami į rytiečius, kurie suglaudžia tris ir du pirštus (sakoma, triasmenio Dievo ir dviejų Kristaus prigimčių ženklan) ir žegnojasi "atvirkščiai". Ligi XI a. visi taip žegnodavosi, įskaitant ir vakarų Europoje.

     Jėzus plovė savo mokinių kojas paskutiniosios Vakarienės metu. Šiandien tai kartojame mūsų bažnyčiose. Kokia buvo šio elgesio esminė reikšmė aukštutiniame kambaryje? Kaip šiandien geriausia Kristaus tarnystę išreikšti? Ar irgi plauti kojas Niujorke, Toronte ar Limoje? Jeigu vakarų Bažnyčia šiandien vartoja neraugintą kvietinę duoną Eucharistijai, kaip ji atsisakė per ilgus amžius vartotos raugintos duonos ir (greičiausia paties Jėzaus Vakarienės) miežinės? Ar tai reikštų, kad, atnaujinant arba kuriant esminę liturgiją pagal kiekvieną kultūrą, kiniečiai vartotų ryžius ir savo ypatingą kasdienį gėrimą vietoj vyno? Kokia yra Eucharistinių simbolių esmė?

     Čia paskubomis surašyti pavyzdžiai liečia paviršutiniškesnius dalykus. Studijuodami krikščioniškųjų apeigų šaltinius ir kiekvieną kultūrą, liturgistai įžiūri ir įžiūrės, kaip esminiai dalykai parodomi joje, pavyzdžiui, pagarba. Dievo artumas. Dievo skirtingumas, nuplovimas, valgymas, patepimas, stiprinimas. Antrojo liturginio atsinaujinimo metu galime tikėtis dar didesnio įvairumo. Kaip ir tautiniuose šokiuose įžiūrime panašumų, nors tautos būtų labai skirtingos, taip ir šitokiame liturginiame pasaulyje tarp visų skirtumų tebesugebėsime įžiūrėti esmę.

     Lietuviams jaukiau, jeigu kunigas vietoj bet kokios stulos užsideda lietuviškų raštų stulą. Afrikoje užsideda tų tautų raštų arnotą ar tuniką. Bet kaip su kai kurių Filipinų salų gyventojais, kurie, išbuvę dabartinėse (vakarų Europos kultūros) mišiose, nesijaučia pasimeldę? Jie iš bažnyčios išeina ir šventoriuje dvi valandas šoka, ir tik tada jaučia, kad šlovino Dievą. Ar lietuvis piktinsis jų kultūros krikščioniškąja liturgija, kai dabartinėse pamaldose nedrįsta net rankos ištiesti šalia stovinčiajam taikos pasveikinimo metu?

    Dabartinėse pirmuoju laipsniu atnaujintose apeigose kartais pasigendama mistikos, kurios aplinką sukurdavo svetimoji lotynų kalba, smilkalai. Tikroji misterija, mistika ar paslaptis, atrodo, nėra ta, o kad Dievas gali žmogų pasiekti, jam kalbėti, o žmogus — atsiliepti. Antrajame tarpsnyje ši Dievo ir žmogaus santykių paslaptis taps dar ryškesnė, kai santykio esmė bus išreikšta savos kultūros būdu, mąstysena, apeigomis.

    Kaip krikščionys nori tikėti, kad Kristus atėjo visų tautų labui, taip ir garbindami Dievą norės pripažinti, kad jis atėjo kiekvienos tautos gerovei.