Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Greičiausiai buvo pavasaris, ir artojas bėrė į dirvą savo sėklą, kai Mokytojas Kristus, rodydamas jį žmonėms, pasakė palyginimą apie Dievo žodžio sėklą ir jos likimą. Dievo žodis, aiškino klausytojams, irgi yra sėkla, kurią jis beria į žmogaus širdies dirvą. Ir šio dieviškojo Artojo grūdai krenta į įvairiopą lauką: viena dalis pakelėje, kur sumindžiojami ir sulesami paukščių, kita dalis ant uolos ir be drėgmės nudžiūsta, treti tarp erškėčių, kurių veikiai nustelbiami. Bet dalis patenka į gerą žemę ir išdygę atneša puikų derlių. Pakelėje, — aiškino vėliau mokiniams, — tai tie, kurie klausosi, bet po to ateina velnias ir atima žodį iš jų širdies. Ant uolos — tai tie, kurie klausydamiesi džiaugsmingai žodį priima, bet neturi šaknų: jie kurį laiką tiki, bet gundymo metu atpuola. Kas krito tarp erškėčių — tai tie, kurie klausosi, bet ilgainiui yra užslopinami rūpesčių, turtų bei gyvenimo malonumų ir nepribrandina derliaus. O geroje žemėje — tai tie, kurie klausosi žodžio tauria ir gera širdimi, jį pasilaiko ir ištvermingai neša vaisių.

     Įvairiais būdais kalba Dievas žmogaus širdžiai. Vienas yra byloti jo sąmonėje tautos balsu, kuris traukia mus prie tėvų žemės, daro brangų jos būdą, kalbą ir praeitį, ragina užstoti ir kovoti už tautos brolius, trumpai — žadina tėvynės meilę. Su tuo tautinėje sąmonėje aidančiu Dievo balsu vyksta tas pat, kaip su kiekviena Dievo žodžio sėkla: ji krenta į įvairiopą dirvą. Visi tą Dievo balsą — mylėti tėvynę — savyje girdi. Bet kaip aname Kristaus palyginime, į vienus ateina velnias ir atima tą žodį iš jų širdies, kartais paversdamas net savo pačių brolių išdavikais ir engėjais. Kiti džiaugdamiesi to balso klausosi ir jam pritaria, bet, atėjus bandymui, kai iš jų pareikalaujama darbo ir aukos, atpuola, nes juose tėvynės meilė neturi giliai suleistų šaknų. Dar kiti iš pradžių stoja į darbą, bet ilgainiui kiti rūpesčiai, svarbiausia turtas ir malonumai, tautinės sąmonės balsą užslopina. Darosi jam kurti, Kudirkos žodžiais, dėl trupinio aukso arba gardaus valgio šaukšto. Pagaliau yra žmonių, kuriuose, tartum geroje dirvoje, ta Dievo balso sėkla išdygusi auga ir neša gausų derlių, kaip yra parodę šviesūs mūsų tautos pavyzdžiai, kurių atsiranda ir šiandien.

Burtininko lazdelė   Arvydas Algminas 

     Kieno širdyje ši Dievo balso sėkla randa gerą žemę, neturėtų prarasti drąsos. Kai bendradarbių maža, kritikų daug, aplinkui apatiška masė, o darbo kalnai, ima labai didelė pagunda nuleisti rankas. Stiprybės kovoti su šia pagunda galime pasisemti iš savo praeities, kaip ir skatina mūsų tautos himnas. Paimkime tik vieną pavyzdį — garsųjį "Aušros" laikraštį. Kiek jis pirmaisiais metais turėjo prenumeratorių? Septyniasdešimt keturis. Maža buvo skaitytojų. Ėjo ne visiškai ketverius metus, o redaktorių per tą laiką pasikeitė net penki: Basanavičius, Šliūpas, Mikšas, Jankus, Andziulaitis; maža buvo organizavimui žmonių. Kad išpirktų Mauderodės spaustuvei duotus vekselius, Jankus turėjo parduoti pusę savo ūkio gyvulių; maža buvo leidimui lėšų. Bet tas negausus būrelis padarė savo, nes, būdamas didžios dvasios, nenuleido rankų. Kovoje su medžiaga visada yra išėjusi laimėtoja dvasia.

     Kai minima Vasario 16-ji, daugelis tikinčių lietuvių jei ne lūpomis, tai bent širdimi meldžia Dievą paveikti savo malone, kad mumyse būtų kuo mažiausia vietos velniui grobti tą tautinės sąmonės žodį iš mūsų vidaus; kad būtų kuo mažiausia uolos, neleidžiančios tam žodžiui leisti gilesnių šaknų; kad būtų kuo mažiausia erškėčių, kurie jį slopintų ir gniaužtų; kad būtume kuo daugiausia panašūs į gerą žemę, šį Dievo žodį priimtume tauria ir gera širdimi, jį pasilaikytume ir ištvermingai neštume vaisių.