P. Kleinotas, S.J.
Tai įvyko vieną ūkanotą dieną Čikagoje. Važiuoju autobusu Western gatve iš šiaurės į pietų pusę. Autobuse besižvalgant vietos atsisėsti, krito man į akį senyvo amžiaus vyras. Jo veidas sveikai raudonas, praretėję plaukai sniego baltumu žvilgėjo. Iš kairės ir dešinės to senelio du berniukai trepinėjo. Vienas tų berniukų gal tik trečius savo amželio metus teužkliudęs, kitas bene ketvirtus bebaigiąs. Atsisėdau už jų trečiame suole. Kas čia girdisi? Dar klausausi... Ogi tie berniukai su savo seneliu čiauška lietuviškai... Ir dar kaip gražiai, nešvebeldžiuodami, tie lietuvybės pumpurėliai kalba lietuviškai! Mažesnysis santūresnis, ramesnis, o vyresnysis — tikras smalsuolis. Spokso jis pro langą ir senelio klausinėja: "Kokia čia gatvė? Ką toje krautuvėje pardavinėja? Ką tas didelis 'automobilis' veža?" Ir taip toliau, nenurimdamas beria tas vaikaitis savo seneliui gatviškus klausimus, kaip pupas iš maišelio. O senelis mielai ramiai atsakinėja, aiškina.
Man taip miela buvo stebėti tokią lietuvybės "mokyklėlę". Kaip norėjosi tuos vaikučius užkalbinti, pagirti ir net apdovanoti už taip gražų kalbėjimą lietuviškai! Bet negalėjau arčiau jų prislinkti, nepatogu buvo lietuviško čir čir tarp svetimų žmonių sukelti. Išlipo tas senelis su savo vaikaičiais, berods, prie 42-sios gatvės. Mat, tai Brighton Parko, lietuvių ramios kaimynijos, gyventojai. Vienas berniukas savo senelį paėmė už dešinės, antras už kairės rankos ir nusivedė namo. Linksmu žvilgsniu, džiugia šypsena palydėjęs tą trejukę, pagalvojau (lengva būti neklaidingu pranašu): tie berniukai po kelerių metų į lietuvišką mokyklą bėgs pasišokinėdami, nesiraukydami, nesivaipydami, išdidžiai nosį pakėlę: jie lietuviškai kalbės, gal skaityti ir rašyti jau mokės.
Tai va, visiems aišku, kaip per žiūroną veizint, kas šalia sąmoningų tėvų dar gali sėkmingiausiai į mūsų tautos atžalyną lietuvybę skiepyti — močiutės ir tėvukai! Deja, Amerika — ne vysk. M. Valančiaus gadynės Žemaitija... Jaunavedžiai toli bėga nuo tėvų, tėvai nenori globoti ir auklėti "svetimų" vaikų... Tarsi jauni tėvai — nežemiškos būtybės, angelų sparnais plasnoja... O seneliai skuba į šiltus kraštus, kuria ten naujus "lizdus", trokšta atsikvėpti, užsidirbtu poilsiu naudotis, nieko nedarydami dienas praleisti. Laimingos jaunos šeimos, kurios su tėvais tame pačiame mieste gyvena ir nors retkarčiais su savo vaikais ir vaikaičiais pabendrauja.
"Dievas yra meilė", sako mums teologija. Todėl visi Dievo kūriniai, o visų pirma žmogus, yra tosios Dievo meilės atspindys. Tikriausiai dėl to žmogus nuo savo gyvybės pradžios reikalingas meilės, kaip ir maisto. Laimingi vaikai, kuriuos myli ir auklėja tėvai su išmintingų senelių meilės pagalba.
Važiavau kitą kartą autobusu. Įlipo motina su krykštaujančia dukrele ant rankų. Ta linksmuolė mergytė greitai pastebėjo mano juodus akinius: ulbėdama piršteliu mane mamai rodė. Sveiki, mylimi kūdikiai negali būti ramūs, nejudėti, nespurdėti, o paaugę nei minutės ramiai nepasėdi — viskas jų juda, kruta, "dirba", net dūksta; visa to reikia jų augimui.
Pavažiavus keletą blokų, įlipa vyriška žmogysta. Nesenas atrodė — gal tik trečią savo amžiaus dešimtmetį įpusėjęs. Nieko rimta, tėviška jame nesimatė. Bet trimis žingsniais atsilikęs jį atsekė apie 4 metų berniukas. Pilku paltuku, tos pačios spalvos buvo jo kepurytė ir kelnytės. Rankoje tas berniukas laikė beveik tuščią popierinį maišelį. O jo veidas — ne vaiko: rimtas, susimąstęs, tarsi nusivylęs, be šypsnio, be linksmumo atspindžio... Mažo vaiko su tokia veido išraiška nebuvau matęs. Pavažiavus kelis blokus, vėl tas "tėvas" išlipo, o paskui jį ėjo ir berniukas. Niekas tam vargšeliui nepadėjo išlipti iš autobuso, nenusivedė už rankos. .. Tėvas šaligatviu ėjo plačiais žingsniais, o sūnus ristele stengėsi jį pavyti. Stebėjau tą berniuką autobuse, mačiau jį bėgantį šaligatviu paskui tėvą ir mąsčiau: šis vaikas auga be meilės, ir tas meilės trūkumas jau dabar taip ryškiai pastebimas jo veide. Kaip šis vaikas bus išauklėtas? Kas iš jo bus per žmogus? Baugu pagalvoti... Kokia santvarka būtų būtybių, kurios nejaučia viena kitai pagarbos, neturi meilės? Tokios mintys tą dieną kvaršino man galvą toliau važiuojant ir grįžtant autobusu namo.
Tikslumo dėlei, reikia paminėti, kad tos dienos mano bendrakeleiviai, motina su dukrele ir tėvas su sūneliu, buvo juodi. Bet odos spalva nelemia nei žmogaus gerumo, nei blogumo — visokių yra juodų, visokių yra ir baltų.