J. VENCKUS, S.J.
Visi pastebėjo ir visi mato, kad paskutiniuoju dešimtmečiu žmonės rečiau sekmadieniais beina į bažnyčią, visiškai nekalbant apie ėjimą į bažnyčią paprastomis dienomis. Visgi Bažnyčia nieko nepakeitė šitoje srityje, pareiga pasilieka tokia pat, kaip ir visados. Įsakymas yra aiškus. Jeigu žmogus nebūtų egoistas, linkęs į tingumą, į nerangumą ypač religinių pareigų požiūriu, jeigu visados mokėtų nusigalėti ir daryti gerus darbus, mylėti Dievą ir artimą, gal tokio įsakymo ir nereikėtų: žmonės patys su mielu noru, laisva valia būtų geri ir džiugiai eitų į bažnyčią sekmadieniais bei keliomis kitomis įsakytomis šventėmis. Bet, imant žmones tokius, kokie jie paprastai yra, reikia įsakyti, vadinasi įpareigoti. Ką reiškia pareiga? Ji reiškia, kad žmogus jaučiasi atsakingas už savo sekmadienio Mišias. Jeigu jis to nepadaro, tai sąžinė turi jam sakyti, kad didesnę ar mažesnę klaidą padarė, žiūrint į aplinkybes. Kiekvienas įsakymas neša su savimi sankciją, tai yra, tam tikrą bausmę už įsakymo nevykdymą.
Yra skirtumas tarp pasaulinės ir bažnytinės valdžios sankcijų. Pasaulinė valdžia duoda įsakymą nestatyti automobilio ne vietoje. Jeigu pastatei, gavai "tikėtą". Ji nežiūri, ar tu keiksi ją, ar ne; jeigu čia nepaklausysi, nuveš automobilį, bus dar prasčiau. Bažnyčios sankcijos yra kitokios: jos turi būti vykdomos pedagogiškai.
KOKIOS YRA SANKCIJOS AR BAUSMĖS UŽ MIŠIŲ NEKLAUSYMĄ?
Jeigu būdamas katalikas, galėdamas neisi į bažnyčią, tai turėsi tarp katalikų prastą vardą, būsi vadinamas "prastas katalikas", "nepraktikuojantis katalikas". Bažnyčiai darysi didelę negarbę. Angliškai dažnai sakoma: "Don't disgrace your Church". Iš tikrųjų nekatalikai, protestantai yra įsitikinę, kad katalikai klauso savo Bažnyčios ir labiau lanko bažnyčią. Bet jeigu vis daugiau ir daugiau atsiranda katalikų tarpe, kurie neina į bažnyčią, tai pradeda sakyti, kad ir katalikai yra "žmogiški", kad yra nė kiek negeresni už kitus, ir pas juos nėra kitaip: ir pas juos vyksta abortai, priešvedybinis santykiavimas. Iš tiesų, jeigu koks nors katalikas nebeina sekmadieniais į bažnyčią, jis ir pasidaro kaip visi kiti, gal kartais prastesnis. Senieji romėnai turėjo posakį: Corruptio optimi pessima est. Jeigu buvęs geras katalikas sugenda, pasidaro net už pagonį prastesnis.
Bažnyčios įsakymai turi tą ypatybę, kad jie yra Kristaus įsakymai. Kas Bažnyčios neklauso, tas jau paties Dievo nebeklauso. Bažnyčia yra Motina. Yra toks priežodis: Kas savo motinos neklauso, tai nerasi pasaulyje tokio teismo, kuris jį išteisintų.
KAS SEKMADIENIAIS NEINA Į BAŽNYČIA, TAS JA NIEKINA
Jo klaida yra daug gilesnė, jis išsiskiria iš Bažnyčios, nebelaukia iš jos nė jokių patarnavimų, nebent kokių kunigo maldų prie jo lavono, prie karsto. Visiškai be nieko laidoti giminėms gėda. Kristus yra pasakęs apaštalams: "Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas mane niekina, niekina tą, kuris yra mane siuntęs (Lk 10,13).
NĖJIMAS Į MIŠIAS REIŠKIA TIKĖJIMO STOKĄ
Jeigu sekmadieniais neini į bažnyčią, tai nieko iš tikėjimo nebegauni. Nuėjęs į bažnyčią, viską turi. Matai — kunigas sėdi klausykloje, tai visiškai lengva ten nueiti; per Mišias yra Komunija, tuojau stoji į eilę ir turi patį Dievą savo širdyje: tuojau jautiesi kitaip ir esi kitoks. Kunigas įlipa į sakyklą ar prieina prie pulpito, daug ką praneša: kas įvyko Dievo tautoje, kas vedė, kas susirgo, kas mirė — tuojau visi pasimeldžia. Gal tokiu pat atveju tavo ir mano pavardę praneš. Niekas nesako, kad pamokslai yra iškalbos ir minties gilumo šedevrai, bet vis tiek yra šis tas naudinga mūsų dvasios gyvenimui pasakyta, ypač jeigu klausaisi. Tad tikras tikėjimas Dievu mus įpareigoja ir ragina nueiti į šventąsias Mišias sekmadieniais. Jeigu gyvenime sekmadieniais mielai nueidavai į bažnyčią, tada senatvėje laiko turėdamas ir kasdien mielai Mišias išklausysi. Vaižgantas sakydavo savo vaizdžiuose pamoksluose: "Mielieji klausytojai, laikykitės tikėjimo, kaip girtas tvoros".
KAIP ŽMONĖS TEISINASI NEIDAMI Į MIŠIAS?
Yra tokių prastų katalikų, kurie daug ko nevertina. Sakoma: prasčiausias kąsnelis— elgetai, menkiausias skatikėlis — bažnyčiai, durniausias vaikelis — Dievui, t.y. leisti į kunigus. Tikras katalikas dažnai pagalvos: "Pirmiau ieškokite Dievo karalystės, o visa kita bus jums pridėta (Lk 12,31).
Yra žmonių, kurie teisinasi neturį šventadieniškų rūbų, esą neturtingi. Į tą grupę įeina visokie "bumai", labai apsileidusios mergaitės.
Yra moterų, kurios dėl kuklumo, būdamos nėščios, drovisi eiti į bažnyčią, ypač jeigu nėštumas yra labai pažengęs. Priešingai, jos gali didžiuotis, nes nešioja būsimus bažnyčios lankytojus ir tikinčiuosius.
Daug katalikų nebeina į bažnyčią, nes visokie garsūs evangelistai per savo pamokslus juos atkalba: "Priimk Kristų (accept the Christ), ir tau visos nuodėmės bus atleistos. Kaip viskas lengva: nereikia eiti į bažnyčią, nereikia klausyti Mišių, priimti sakramentų.
DRAUGYSTĖ SU DIEVU
Po II Vatikano susirinkimo kai kuriose vietose paplito mintis, kad Bažnyčia negali versti žmonių sekmadieniais Mišių klausyti, todėl nėra pareigos. Girdėjau lietuvius besiskundžiant, kad išleido į katalikišką kolegiją vaikus, kurie gražiai lankydavo Mišias, bet sugrįžę iš kolegijos jau nebelankydavo. Mamytė paklausė, kodėl nebeina. Berniukai atsakė, kad, girdi, nėra pareigos. Kolegijoje studentų dvasios vadovai taip pasakę. Bet mes tikrai tikime, kad tai negalėjo būti katalikiškos kolegijos vadovybės mintis. Arkivyskupas Bernardin nurodo, kad katalikas, apleisdamas sekmadieniais Eucharistiją, kuri yra brangiausia katalikui, nustoja draugystės su Kristumi. Draugystė su Dievu yra didžiausias žmogaus turtas. Būdamas draugas Dievui, būsi draugas ir žmonėms, visados turėsi savo artimui šviesų veidą, malonią šypseną, šiltą rankos paspaudimą ir meilų akių žvilgsnį. Tai jau labai atitinka II Vatikano susirinkimo dvasią: ten sakoma, kad didžiausia mūsų nuodėmė yra nemylėti artimo ir didžiausia yda — nemokėti sugyventi su žmonėmis; šitoje srityje labiau reikėtų apsiskųsti ir klausykloje. Reikia mylėti ne tik tuos, kurie mums patinka, bet rimtai stengtis mylėti ir tuos, kurie mums nepatinka, melstis už juos.
Vienas klausimas pradžioje labai stebina. Kokio tikėjimo ar kokios Bažnyčios nariai mažiausiai tuokiasi bažnyčioje? Paprastai niekas nepagalvoja, kad tai yra Kat. Bažnyčioje. Iš tiesų pas mus ne tik katalikai, bet visi, kurie krikščioniškai bet kokioje religijoje buvo vedę, tebegyvenant antrajai pusei, negali tuoktis. Jeigu tuokiasi, turi pereiti į kitą religiją. Taigi mes turime daugiausia, kurie dėl moterystės problemų pasitraukė nuo Kat. Bažnyčios. Jų dabar yra daug, ir daugelis tikrai norėtų susitaikinti. Tokie per rekolekcijas ar misijas ateina į klausyklą. Reikia sakyti, kad atsiskirtų. Kartais tikrai sunku, nes moteris pasakys, kad ji negali išeiti, nes turi kartu namus, visą turtą, pensiją, ji ekonomiškai negali viena gyventi. Galima patarti, kad rimtai susirgęs kviestųsi kunigą: tokiu atveju Bažnyčia viską gali padaryti, kad žmogus sutvarkytų savo sąžinę. Kartais kunigas gali leisti eiti prie sakramentų, jeigu abu sutinka gyventi kaip brolis ir sesuo, tik, žinoma, ne savo parapijoje, kur žmonės žino, kad moterystė netvarkoje, bet Dievas žino, kad gyvena be nuodėmės. Jeigu žmonės yra senyvi, jie su mielu noru sutinka gyventi kaip brolis ir sesuo. Vis tiek žmonėms rūpi gyventi be nuodėmės ir nueiti į dangų.
Bendra išvada yra tokia. Kiekvienas katalikas turi lankyti savo bažnyčią sekmadieniais ir klausyti šv. Mišių. Jeigu kartais ir nusikalsta. Bažnyčia motiniškai atleis, o jeigu turi moterystės problemų, padės išrišti, tik nepasitrauk ir neapleisk jos, bet taip pat būk pasiruošęs klusniai ir nuolankiai aukotis.
Šv. Mišių klausymas sekmadieniais ir įsakytomis dienomis yra pati pagrindinė kataliko pareiga, kurią turi atlikti visada, kada tik gali ir neturi lengvai iš šitos pareigos išsikalbėti.