JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Mūsų katalikiškoje visuomenėje, ypač Čikagoje, vis dar ne mažėja, bet gal didėja nepasitenkinimas ir murmėjimas prieš kai kurias Bažnyčios įvestas reformas, vis pastebima tam tikra kova vienos grupės prieš kitą, ėjimas į kraštutinumus, praktikuojant tam tikras pamaldumo formas. Gal plačiausiai paplitusios diskusijos ir kontroversijos yra apie tą vadinamąjį charizmatinį sąjūdį. Čia įvairių nuomonių yra net ir tarp dvasiškijos. Vieni labai šį sąjūdį giria ir mano, kad tai bus tikrasis Bažnyčios atsinaujinimas, kiti į jį skeptiškai žiūri, treti — jį kritikuoja ir smerkia. Oficialūs Bažnyčios atstovai ir bažnytinė vadovybė šio sąjūdžio nesmerkia, dažnai jį rekomenduoja ir giria, bet drauge primena, kad reikia saugotis pavojingų kraštutinumų, nenukrypti nuo Bažnyčios mokslo. Viena šio sąjūdžio veikli dalyvė kartą išsitarė: "Jeigu mes nuvažiuosime blogais keliais, tai bus kalti kunigai, kurie pas mus neateina, mums nevadovauja ir nesaugo nuo galimų nukrypimų".
"Laiškuose lietuviams" apie šį sąjūdį jau buvo ne kartą rašyta. Taip pat ir šiame numeryje "Atgarsių" skyriuje yra pora pasisakymų, tad čia plačiau apie jį nerašysime. Norime paminėti kitą sąjūdį, kuris labai garbina Mariją, brangina rožančių, populiarina Mėlynąją armiją. Visa tai yra labai gražu, bet būtų negera, jeigu šio sąjūdžio dalyviai nekreiptų daug dėmesio į Kristaus apreiškimą, į pagrindines tikėjimo tiesas, į Bažnyčios mokslą, o pripažintų tik tai, kas kada nors buvo nugirsta privačiuose apsireiškimuose, kartais net tokiuose, kurie nėra Bažnyčios pripažinti.
Algirdo Grigaičio nuotrauka
Kartais net viešai spaudoje skelbiama, kad dabartinis popiežius "masonų kardinolų" yra uždarytas kalėjime, kad sunkiai nusideda tie, kurie laiko mišias ne lotynų kalba ir ne "tridentinėmis" apeigomis, kad visai nepriima Komunijos tie, kurie ją ima į ranką ir tik paskui įsideda į burną. Tai yra nepaklusnumas Bažnyčiai, liguistos fantazijos kliedėjimai ir kažkas panašu į schizmą bei ereziją.
Nors jau "Laiškuose lietuviams" buvo šiek tiek rašyta apie Komunijos davimą į rankas, bet čia dar šį tą pridėsime ir paaiškinsime. Šv. Raštas sako, kad Kristus laimino duoną ir vyną ir davė savo mokiniams. Tie ėmė, valgė ir gėrė. Be abejo, Kristus jiems davė į rankas, o ne tiesiai į burną. Paskui per ilgus amžius buvo taip daroma. Tik kai Bažnyčioje pradėjo atsirasti įvairių klaidingų aiškinimų, įvairių erezijų, kurios neigė, kad Komunijoje yra Kristaus Kūnas ir Kraujas, tada buvo pradėta ieškoti įvairių naujų pagarbos būdų Eucharistijai. Buvo draudžiama dažnai eiti Komunijos. Net vienuolynuose buvo įsakyta ją priimti tik vieną kitą kartą per metus. Žmonės bijojo dažnai priimti Komuniją. Manė, kad tai bus pagarbos stoka. Jie garbino Švč. Sakramentą tik iš tolo, esantį tabernakulyje arba išstatytą monstrancijoje. Buvo paprastiems žmonėms uždrausta paliesti net tą indą, kuriame buvo laikoma Komunija. Kunigas, palietęs ostiją, turėjo laikyti suspaudęs tuos pirštus, kuriais lietė, ir nieko jais negalėjo liesti, kol jų nenusiplovė. Mes tikime, kad kiekvienoje pakonsekruotos duonos dalelėje yra Kristus, bet buvo pradėta manyti, kad Jis turi būti net ir mikroskopinėse dulkelėse, kurių niekas ne tik nevadintų duona, bet net ir nepastebėtų. Dėl to per mišias kunigas, norėdamas surinkti nuo altoriaus tas visas mikroskopines daleles, pradėdavo patena gramdyti korporalą. Ir ko jis ten prigramdydavo? Aišku, įvairių dulkių, krakmolo dalelyčių ir t.t. Dabar jau tokie dalykai nepraktikuojami. Ar tai reiškia, kad sumažėjo pagarba Eucharistijai? Visai ne. Toji pagarba turi būti reiškiama ir yra reiškiama, tik kitokiais natūralesniais ir ne taip keistais būdais.
Kai Pijus X leido net ir mažiems vaikams dažnai eiti Komunijos, tai daugelis tikinčiųjų labai apsidžiaugė, bet, be abejo, ir tada buvo tokių, kurie klausė: "Ar tai jau nereikalinga pagarba Eucharistijai? Ar jau galima imti Komuniją net ir kasdien?" Taip galėjo klausti tik tie, kurie nesuprato, ką reiškia priimti Komuniją.
Su ta pačia pagarba galima priimti Komuniją ir į ranką, ir į burną. Viena moteriškė teisingai kartą pasakė: "Argi mano burna yra būtinai švaresnė negu mano ranka? Juk savo burna, savo liežuviu aš dažnai keikiu, apkalbu kitus..." Ką nors imti į ranką yra visai natūralus būdas. Juk tik mažiems vaikučiams maistas dedamas tiesiai į burną. Taip pat ėmimas Komunijos į ranką ir pačiam įsidėjimas į bumą yra daug higieniškesnis būdas. Pasitaiko daug žmonių, ypač senesnio amžiaus, kurie nemoka priimti Komunijos į burną. Kunigui artinant ostiją prie burnos, jie, lyg norėdami kunigui pagelbėti, griebia lūpomis ostiją, apseilindami kunigui pirštus. Ir tada tais seilėtais pirštais jis turi vėl kitiems duoti Komuniją. .. Žinoma, tie, kurie mokykloje ar per katekizmo pamokas yra išmokyti, kaip reikia tinkamai priimti į burną Komuniją, šių nesklandumų nedaro.
Bažnyčia, labai gerai žinodama, kad "papratimas yra antras prigimimas", neįsako visiems priimti Komuniją vienu ar kitu būdu — palieka laisvę. Jeigu kam labiau patinka ją priimti tiesiai į burną, tegul taip daro. Bet jeigu kas nori paimti į ranką ir pats įsidėti į burną, tai gali be jokių skrupulų daryti, nes Bažnyčia tai leidžia. Kritikuoti tuos, kurie vienaip ar kitaip daro, būtų nesutarimas su Bažnyčios noru, būtų nepaklusnumas Bažnyčios nurodymams.
Jeigu mes būtume protingesni ir nuolankesni, jeigu atsimintume, kad Bažnyčia ką nors keičia ar įsako ne lengvapėdiškai, bet po ilgo svarstymo ir galvojimo, tai tų visokių ginčų ir murmėjimų nebūtų. Sunku suprasti, kaip žmonės, kurie save laiko gerais katalikais, praktiškame savo gyvenime eina prieš Bažnyčios valią bei nuostatus.
• Šiuo metu yra 115 kardinolų, kurie gali balsuoti popiežiaus rinkimuose. Buvo daugiau, bet vieni jų mirė, kiti pasiekė 80 m. amžiaus, nuo kada kardinolas nebedaly-vauja balsavimuose.
• Kard. Frantisek Tomasek pagaliau galėjo oficialiai paimti Prahos, Čekoslovakijoje, arkivyskupijos valdymą. Šis arkivyskupijos sostas buvo vakuojantis per 30 metų, nuo pat kard. J. Beran mirties. Iškilmėse dalyvavo arti 6.000 čekų.