A. Mauragis

     1976 metais pasirodė mūsų literatūroje Icchoko Mero romanas, vardu "Striptizas", atseit — apsinuoginimas. Knygą išleido Ateitis, o premijavo Rašytojų draugija. Taigi knyga neeilinė, verta susidomėjimo. Rašau šį straipsnį ne todėl, kad norėčiau tą knygą recenzuoti, bet kad iškilo rūpestis, kur mes stovime, kad jau nebeatpažįstame savo tikėjimo vertybių ir nebebranginame to, kas mus apsaugoja nuo sugedimo.

     Perskaitęs knygą, nebežinai ką ir begalvoti — nesupranti. Vieni kritikai ją išgyrė, kiti išpeikė, bet man atrodo, kad nei vieni, nei kiti jos nesuprato, nes iš tikrųjų ji ir nėra suprantama. O gal ji gali būti daugiareikšmė, tada autentiško paaiškinimo mes dar neturime, gal dar susilauksime. Jeigu pirmą kartą skaitydamas jos nenumesi į šalį, tai antrą kartą paėmęs į rankas, norėsi išsiaiškinti, apie ką čia yra rašoma, kas norima pasakyti. Nedaug ką gali suprasti ir trečią kartą skaitydamas, nes autorius sąmoningai maskuoja pagrindinę veikalo mintį, kad skaitytojas ilgai turėtų apie ką galvoti, o supratęs, būtų pritrenktas netikėtos išvados.

     Visų pirma veikalas nėra joks romanas, o greičiau tik vizijos, parašytos dienoraščio forma, kur nei laikas, nei vieta, nei veikėjai nėra realūs, nes viskas netikra. Ne tik knygos pavadinimas yra mįslingas, bet ir dalių pavadinimai neturi nieko bendra nei su apreiškimu, nei su pranašyste. Šešios dienoraščio dienos pavadintos giesmėmis, o septintoji — žmoniškoji. Mat, jis tą dieną (spalio 7 d.), prisiminęs savo gimtadienį, baigė gyvenimą savižudžio mirtimi. Tai visas šios giesmės "žmoniškumas". Visas knygos stilius yra religinis: bibliniai vaizdai, raudos, maldos, kančia, ženklai, simboliai, stebuklai. Viskas dvelkia liturgine mintimi bei pamaldumu ir maskuoja tikrąją šio veikalo mintį — ironiją tikėjimui.

     Jeigu į šią knygą pažiūrėtume kaip į romaną, tai jos turinys būtų labai paprastas, fabula nesudėtinga, viskas būtų suprantama. Veikalo herojus yra paryžietis Etjenas Moro, 39 metų amžiaus, viengungis, bendraująs su moterimis tik viešnamiuose, sekso maniakas, valkata, menininkas, beprotis, žmogžudys ir savižudys. Jo paskutiniųjų septynių dienų gyvenimas yra visas šios knygos turinys. Jei ši knyga būtų pavadinta genialaus pamišėlio dienoraščiu arba jo užrašais, tai niekas nepagalvotų, kad čia yra kas nors daugiau, kaip pamišimas. Tačiau ji kitaip sukirpta, nieko bendra su romanu neturinti, jos mintis yra kita ir kitas tikslas, kuriuos skaitytojui tenka atspėti. Toji mintis, anot literatūros kritiko Rimvydo Šilbajorio, yra išreikšta — kaip kilnu yra būti žmogumi. Tos minties ieškodamas, ir aš ėmiau gilintis į šią knygą, deja, greitai nusivyliau, jos neradęs.

     Norint suprasti tikrąją mintį, reikia simbolius atspėti ir tinkamai interpretuoti, o tai nėra lengva. Jau ir knygos kompozicija yra mįslinga: 7 dienos yra pavadintos giesmėmis, tai turėtų reikšti neapibrėžtą laiką, 7 pasikartojantys įvykiai skirtingose vietose. 7 veikėjai yra simboliai, kurių reikšmę reikia atspėti.

     Nors tos knygos vyriausias veikėjas Etjenas Moro turi vardą, bet jis yra toks pat simbolis, kaip ir visi kiti anonimai. Lengva yra suprasti, kad autorius kalba apie žmogų apskritai — be laiko, vietos ir kultūros skirtumo, apie tikintį ir netikintį, mirties bijantį, patogaus gyvenimo siekiantį, visko lengvai dėl jo atsižadantį, kenčiantį, svajojantį, sekso aistrų draskomą, pilną iliuzijų žmogų. Visame jo gyvenime dominuoja kančia, malda ir vienintelis malonumas — lytinis pasitenkinimas. Nėra abejonių, kad visa šita filosofija apie žmogų yra stiprioje S. Freudo libido teorijos įtakoje. Lengva atpažinti, kad čia nėra normalaus žmogaus vaizdas, o tik karikatūra.

     Toliau randame šiame veikale tris moteris: baro merginą, raganą ir pranašo sekretorę, kurios simbolizuoja erotiką, apie kurią sukasi visas žmogaus gyvenimas. Nė viena iš jų nepažįsta idealios meilės nei socialinio moters pašaukimo būti motina. Visa jų gyvenimo prasmė yra seksas.

     Keistą misteriją randame (žinoma, ne be ironijos) sekso, gležnos žmogiškos gyvybės ir kryžiaus kančios pasikartojančiame epizode. Suprantama, kad meilė ir kančia yra seserys ir kad nuodėmė ir šventumas taip pat yra artimi giminaičiai, bet prie ko čia kryžiaus kančia, juk žmogus gimsta nekrikščionis? Tos visos misterijos, kurių čia yra daugiau, reikalingos autentiško paaiškinimo, kitaip — neverta knygos imti į rankas ir gaišinti laiko. Žinoma, tokioje knygoje logikos niekas nereikalauja, bet vis tik reikia žinoti, ką tais ženklais ir misterijomis norima pasakyt. "Mano burną turėjo iškreipti konvulsijos, mano akys turėjo išsprogti, mano lūpos turėjo sudžiūti ir suskeldėti, turėjo sukristi skruostai, iššokti žandikauliai ir grikšėti dantys. Ji norėjo, kad perverčiau vinimis rankas, kad prikalčiau jas prie josios kūno kaip prie kryžiaus" (23-24 psl.). Jei baro mergina savo meile sukelia tokius skaudžius išgyvenimus, tai juos reikia suprasti kaip sadizmo gelmių prasiveržimus, ar dar kitaip?

     Šiame tamsybių pasaulyje ragana yra šviesi, viską žinanti moteris, jos patarnavimai yra reikalingi ir naudingi, o be to, ji moteris — reikalinga tiems patiems malonumams, kaip ir baro mergina.

     Trečioji moteris yra pranašo sekretorė — moteris-nemoteris. Ji bespalvė, bejausmė, simbolizuojanti techniką ir prievartaujanti žmogaus jausmus iki žemiausio išniekinimo. "Jokie jausmai čia nereikalingi", — ji atsako prievartaujančiam vyrui.

     Autorius parodo moters išsigimimą iki žemiausio laipsnio. Tokio žemo moters pavaizdavimo mes iki šiol neturėjome savo literatūroje. Tai ne tikros moterys — tai šlykščiausios karikatūros.

     Keistas simbolis yra nelaimingasis neužauga. Jis niekam nereikalingas dėl savo silpnumo, maišosi visiems po kojų, kol pats galą gauna. "Kuriem velniam tokiam gyventi? Vis vien sutryps jį tokį kada nors. Jei ne šiandien, tai rytoj" (16 psl.). Joks gailestis ar pagalba čia nieko negali padėti. Tokia yra gatvės moralė. Nors tiesos čia daug yra, tačiau žinome, kad tarp stipriųjų gyvena ir silpnieji ir kad vilties žiburėlis niekada neužgęsta mūsų pasaulyje.

     Pasaulis yra reikalingas dvasininkų, ir jiems čia atstovauja kirpėjas, nes jis "apšvarina savo pasišventusiu pašaukimu". Jis žiūri į stebuklingą veidrodį ir mato žmonių sielas. Jis primena apie mirtį ir gyvenimo sąlygą, jis taip kalba apie dvasią: "Nebijok, — tęsė jis, — jeigu tu manim tiki. Savo dvasios, tikrosios dvasios, niekas nepraranda, kol gyvas. Ją galima tik parduoti, tada jos nebeturėsi, taip. Bet šiaip tampysies su ja iki grabo lentos, jeigu, sakau, neparduosi. Ji gali tave nugalabyti, šiaip iš anksto nepranešus, savo malonumui. Tai, matyt, jos tikslas pagaliau" (32 psl.). Šitas "dvasininkas" netiki amžinojo gyvenimo nei amžinosios sielos. Tai skaudi ironija, tai tik dvasininko karikatūra.

     Pagaliau kas yra tas pranašas, kuris viską žino, daro stebuklus ir diktuoja ilgo gyvenimo sąlygas, įsakydamas atsisakyti Dievo, kurio nėra, atsisakyti sielos, kurios nėra, atsisakyti velnio, iliuzijų ir spalvų, kurių nėra? Nesunku suprasti, kad tai yra mokslas, sėdintis aukštai pranašo soste. Tik mokslas gali daryti tokius stebuklus ir kalbėti pranašo autoritetu. Suprantama, kad žmogus gimsta pagoniu, o krikščioniu gali tik pasidaryti, todėl pranašas ir klausia: "Ar pagalvojote kada nors, kodėl esate tuo, kuo esate?" (45 psl.). Vadinas, jūsų pastangos tapti kitokiu yra tuščios, ir visa to, kas yra virš pagonybės, tenka atsisakyti. Tuo būdu mokslas žmogų apnuogina, padaro jį bespalvį. Nesunku suprasti, kad ir mokslas čia paverčiamas karikatūra.

     Trumpai išanalizavę 7 simbolius, 7 šio veikalo veikėjus, matome, kad čia nėra nė vieno gyvo normalaus žmogaus, nė vienos krikščioniškos sielos, o tik biauriai iškreiptos karikatūros. Ir kai tokia žmogaus samprata sujungiama su religiniu idealizmu bei maldomis ir seksas suplakamas su kryžiaus kančia, tai gaunamas žmogaus idealizmo ironizavimas, krikščioniškųjų dorybių išjuokimas.

     Dabar trumpai pažvelkime, kokios tos maldos ir kokiems dievams meldžiamasi. Iš šešių maldų tik viena kreipiamasi į Dievą, o kitos penkios yra perdėm pagoniškos, tad apie jas netenka nė kalbėti. Pirmoji malda, nukreipta į Dievą, pretenduoja būti krikščioniška, bet tai tik žodžiais, o ne dvasia. Gražių pamaldžių žodžių kaskados atsitrenkia stipria srove į nekrikščioniško Dievo sampratą. Maldoje ieškoma stebuklingo vandens šaltinio, kuris atgaivintų, ieškoma spalvoto laimės paukščio, aukso žuvies, kitaip sakant, ieškoma aukso veršio, o nematomas palieka Kristus, gyvasis šaltinis. Krikščionybė be Kristaus yra neįmanomas dalykas. Tikras nesusipratimas šioje maldoje kreiptis į Mariją, prašant jos užtarimo. Kas yra Marija be Kristaus? Paprasta moteris. Jos užtarimas eina tik per Kristų. Bet kam Kristus ne Dievas, tam Marija nieko nereiškianti moteris. Ten taip kreipiamasi į Mariją: "Žmogau ir dieve" (59 psl.). Kitaip šitos vietos negalima suprasti, kaip tik ironiją Marijai.

     Malda kreipiamasi į rūstybės Dievą: "Ir pakibs tuomet virš žmonijos visos tavo negailestingas botagas, ir užsimos tavo visagalinti ranka, ir stos virš pasaulio viso, virš mano brolių ir seserų tamsybė begalinė" (57 psl.). Krikščioniui nebereikalingos yra tos ilgos raudos, tiek dėl nepermaldaujamos neišblaškomos Dievo rūstybės, tiek dėl švento stebuklingo šaltinio suradimo. Mums Dievas yra meilė, o ne rūstybė.

     Reikia stebėtis, kad tokioje maldų pilnoje knygoje taip nerimtai žvelgiama į Dievą. Pamaldusis maldininkas, atsisveikindamas su baro mergina, taip kalba apie Dievą: "Kalbos jokios nebereikalingos, net apie Dievą, koks jis bebūtų — šiltas, šaltas, esantis, nesantis, danguje, pragare ar ant žemės" (25 psl.). Ar čia ne ironija?

     Knyga yra įspūdingai parašyta, giliai žmoniškai išmąstyta, išgyventa, tačiau su tiesa prasilenkta. Sukarikatūrinti simboliai neatstovauja visai tiesai, o tik jos daliai, ir iš to padarytos išvados negali būti teisingos. Man rodos, jei aš teisingai suprantu, autorius šiame veikale nupiešė dvi plotmes: vieną iliuzinę idealistinę tikėjimo plotmę, kitą — realistinę regimybę. Pirmąją pakabino virš žmogaus galvos, o antrąją žemiau kojų. Žmogus kapstosi tarp tų dviejų plotmių, norėdamas gyventi, bet gyventi neįmanoma, jis žūsta, "pabūgęs, kad neišsipildytų pranašo žodžiai — kad, nusiėmęs galvą, neužsidėtų jos vėl" (277 psl.). Mirė ne kad gyventų, bet kad išnyktų. Šiame sakinyje yra visa veikalo mintis, visa pašaipa žmogaus gyvenimui. Nei prasmės, nei vertės pasaulis neturi, kaip ir pats žmogus. Nė su žiburiu čia nerasi minties, kaip yra kilnu būti žmogumi.

     Knyga yra perdėm pagoniška, garbinami svetimi dievai. Joje nerasi nė vieno krikščioniško žmogaus, nė vienos krikščioniškos maldos, nė vienos minties apie Dievą be ironijos. Drįsčiau pasakyti, kad iš esmės ši knyga yra ateistiška.

     Kai praeitais metais Clevelande buvo IX ateitininkų kongresas, buvo galima laukti tam tikro protesto dėl šios knygos išleidimo, tam tikro pareiškimo dėl klaidingų interpretacijų, bet niekas nė puse žodžio neprasitarė. Vadinas, viskas tvarkoje. Ir kodėl taip atsitiko? Ar dėl to, kad katalikai mažai begalvoja apie savo tikėjimą, ar iš viso tikėjimas, koks jis bebūtų, jau nebesvarbu, nes jame jau nebesusigaudome.

Redakcijos prierašas. Įvairūs kritikai įvairiai šią knygą suprato ir įvairiai interpretavo. Čia išspausdinome nuomonę dar vieno žmogaus, kuris ją kelis kartus perskaitė, apmąstė ir stengėsi suprasti. Iš daugelio įvairių nuomonių galima pasidaryti išvadą, kaip didesnė visuomenės dalis apie šią knygą galvoja, kaip ją supranta.