JONAS MIŠKINIS

     Dauguma kitataučių mano, kad Lietuva atbudusi gyvavo 22 nepriklausomybės metus, buvo neprityrusi, maža valstybėlė. Bet taip sakyti ar manyti yra didelė klaida. Lietuva skaito savo nepriklausomybės metus amžiais; tik politinė nelemtis anuomet ir dabar sutrukdė jai savaimingą, nepriklausomą gyvenimą. Pavyzdžiui, Kveglinburgo metraštis mini Lietuvą dar 1009 metais. To pat amžiaus gale mini lietuvių gimines ir rusiškosios kronikos, o nuo XIII a. ir vokiškosios. Įdomu, kad veik visi senieji kronikininkai, lyg susitarę, pabrėžia mūsų prosenelių taikingumą ir žmoniškumą. Jie nemėgdavę klajoti, nemėgdavę ieškoti sau gerovės plėšriaisiais keliais. Iš jų švietusi nepaprasta pagarba tam, kas svetima, didelis darbštumas, pasitikėjimas savomis jėgomis, iškalbinga aukštojo gėrio meilė, tramdanti bet kokiuos žemesnius instinktus, skaistūs papročiai, užkirtę kelią kiekvienam žiaurumui, žmoniškumo niekinimui. Šitokie lietuvių praeities akiračiai tarsi liepia susimąstyti, pagalvoti: atrodo, kad mūsų sentėvių eita savarankišku keliu į tikrąją krikščionybę.

     Atėjo įdomus senovės lietuvių tragiškojo gyvenimo momentas. Taikūs žemdirbiai, ieškoję kelio į kultūrą mintimi ir kruopščiu darbu, turėjo persiorientuoti. Tą persiorientavimą aiškiai pabrėžė XIII a. Mindaugas, paėmęs į savo rankas vyriausią visos Lietuvos karo valdžią. Atskirų sričių valdovai suprato valandos rimtumą ir susiklausė.

     Mindaugas puikiai suprato susidariusią padėtį. Reikėjo pereiti prie naujos tvarkymosi sistemos. Nuo 1248 m. jis išplėtė savo valstybinę veiklą, kurios šūkis buvo: "Nepriklausomas kraštas!" Pasirinkęs centru Kernavę, jis jungia aplink save Tautvilos, Edivido ir žemaičių Vykinto žemes, kad būtų vienas kraštas ir vienas valdovas. Pasinaudodamas Rusijos sąmyšiu, jis prisijungė dar Juodąją Rusiją, stiprindamas savo galią.

     Mindaugui reikėjo veikti įvairiais frontais, ir čia stipri lietuvio dvasia tuojau pasirodė, kokia esanti. 1236 m. žygis yra didelis paminklas nepalaužiamos lietuvio dvasios genijui. Tiesa, nyko kultūringas lietuvis žemdirbys, bet užtai kilo pasiryžėlis karys, tiesiantis sau kelią į tautos nepriklausomybę. Atrodo, kad šituo reiškiniu jaudinosi mūsų istorikas romantikas Teodoras Narbutas. Savo istorijoje jis mini net nuotrupas kažkokios senovės lietuvių giesmės, kurios atpasakotas turinys yra maždaug toks:

     "O tu, nelabasis kare, kas tave atnešė į mūsų kraštą? Tu esi slibinas, kurio iki šiolei nebuvo matę mūsų žmonės. Žmogžudžių gaujos, įsiveržusios į mūsų kraštą, žudė neginkluotus mūsų vaikus. Ir mes išmokome iš jų kraują lieti. Pulkim nesigailėdami krašto žudikus!"

     Du šimtus metų tęsėsi žūtbūtinė kova. Pralieto kraujo potvynyje, sudegintų sodybų pelenuose vyto lietuvių tautos kultūros žiedai. Išmuštas iš įprastinių vėžių, liko tik lietuvis karys ant savo turto griuvėsių. Liko nenugalimas, užgrūdintas.

     Lietuvių tautinei kultūrai buvo padėti stipriausi pagrindai; tuos pagrindus draskė kelis amžius priešų audros. Visa ano meto lietuvių tautos tragedija slypi toje desorientacijoje, į kurią nelemtai buvo patekusi mūsų tauta. Tradicijos buvo iškoneveikiamos, įžeidžiamos.

     Atsirado mūsuose tokių, kurie ėmė ilgėtis kitų paspirties — svetimųjų pagalbos. Ją galėjo gauti tik pragaištingos unijos kaina. Ir kai Vytauto Didžiojo kardas triumfavo Žalgiryje, buvo jau per vėlu: lietuvius ji jungė su lenkais, iš vilkusi mūsų tautą į naujas kančias.

     Lietuvių papročiai, dainos, net ir pati kalba buvo antraeiliai. Šitokioje tvankoje mūsų tauta išbuvo apie 500 metų. Mūsų tautos avangardas, bajoriškoji diduomenė, duso unijoje. Įsigalėjo baudžiava svetimų pavyzdžiu. Atsirado pavergtųjų luomas. Visiškai priešingas lietuvių tautos charakteriui.

     Yra simbolizmo mūsų palikime iš Vytauto Didžiojo. Savo testamentu jis mūsų tautai paliko kryžių. Pakrikštijo tautą, pristatė daug bažnyčių. Ir toji Bažnyčia veikiai pritraukė į save lietuvių tautą, nes naujoje religijoje lietuviai atpažino savo tradicinės kultūros dvasią.

     Tačiau mums, tikrosios krikščionybės adeptams, skaudu nūdien prisiminti, kad tauta, kuri tarpininkavo lietuvių krikščioninimui, tuo pačiu kryžiumi panoro mūsų tautą demoralizuoti. Juk bažnyčia anuomet tapo visai mūsų tautai mitingine vieta, kur stengtasi įtikinti, kad visa, kas buvo susiję su lietuvių tradicijomis ir lietuviška kultūra, tėra pragaro žabangos; jose lietuviai gali pražudyti savo žmogiškąją kilmę.

     Taigi mūsų tautos avangardas, kunigaikštiškoji ir bajoriškoji diduomenė, duso unijos rojuje. Apsikrėtė lenkiška bajormanija, panoro susikurti žemiškas dausas lenkiškojo aukso laisvės pavyzdžiu. Atrodė, kad

     "visa prapuolė, tik ant lauko pliko
     kelios pušelės apykreivės liko..

     Tačiau tautos kamienas, lietuvių masės, kad ir skaudžiai buvo praretintos, liko gyvos. Neįstengė išrauti šimtai plėšrųjų metų tautos būdo ir lietuviškų papročių. Tas pats Vytauto Didžiojo palikimas — kryžius — įkvėpė tautos mohikanams karžygių dvasios.

     Ilgais Rusijos carų priespaudos metais lietuvis išsilaikė naujos religijos stiprinamas. Kražių 1893 m. pasipriešinimo pavyzdys reikšmingas mūsų atgijimo istorijai. Su kryžiumi rankose vėl stojo į kovą dėl savo teisių mindauginės dvasios lietuvis. Bažnyčios prieglobstyje išaugo didi lietuvių kova dėl savos knygos. Lietuviška religinė knyga identifikuojama su tautos idealo keliais. Knygnešio veikla ėjo su kryžiaus ženklu.

     Pagaliau lietuvių tauta susilaukė daug iš liaudies kilusių naujų vaidilų, kurie tapo jos vadais ir pranašais. Greit iškilo lietuviškojo žodžio gynėjo vysk. Giedraičio taurus asmuo, išaugo titaniška lietuvių vado vysk. M. Valančiaus statula, gimsta atgijusi iš sentėvių kapų tautos žadinamoji Maironio giesmė, ištrykšta gyvos tautos energijos pavyzdys — kan. J. Tumas-Vaižgantas su savo daugiastyge veikla ir daugybė kitų.

     Kryžius — kančios ir vargo simbolis — yra reikšmingas atgyjančios Lietuvos ženklas:

     "O tačiau Lietuva
     juk atbus gi kada:
     ne veltui ji tiek iškentėjo.
     Kanklių balsą išgirs,
     miegąs kraujas užvirs,
     nes Kryžius gyvatą žadėjo".

     Kryžiaus ženklu prašvito mums 1918 m. vasario 16 d. Tai nėra nepriklausomo tautos gyvenimo pradžia: tai naujai įtempta, kitados nutrūkusi styga, tai kliedėjusio sužeistojo pagijimas, tai laimingas paklydėlio grįžimas į namus.

     Per 22 Lietuvos nepriklausomybės metų kovojome dėl pavergto Vilniaus, Klaipėdos grąžinimo prie Lietuvos kamieno. 22 metų laisvo ir nepriklausomo darbo — tai žuvusių dėl tautos laisvės lietuvių atsiminimas, tų lietuvių, kurie per 700 metų guldė galvas, liejo kraują už Lietuvos ateitį, vykdydami didįjį Lietuvos vadų testamentą.

     1940-jų metų nelemtis mūsų tautai atnešė sunkiausių valandų: Lietuva bolševikų pavergta ir dabar neša sunkųjį vergijos kryžių. Politiniai gyvenimo sūkuriai atneš lietuvių tautai dar ne vieną sunkią valandą. Tačiau amžių prityrimas išlaikys jos dirksnius nesutrikdytus ir ryžtingumą nepalaužiamą, einantį iš Vytauto Didžiojo tradicijų. Lietuva vėl bus laisva ir nepriklausoma, nes Kryžius jai gyvatą žadėjo!

•    JAV-se yra 38.301 katalikų kunigas, 130.804 seselės, 8.745 broliai vienuoliai ir 1.900 diakonai. Taip skelbia naujas "Catholic Directory".

•    Panamos kanalo vyriausybė, įvertindama sėkmingą 30 metų darbą visuomenei, pagerbė seselę Gertrūdą Mariją Shaughnessy, 75 m., skirdama jai aukso medalį.