D. Lukšys
Kiek atidžiau pradėjus stebėti prašytojus, galima įžiūrėti du ryškiai skirtingus tipus. Vieni prašo oriai, bet kukliai, lyg norėdami visa savo laikysena pasakyti: "Jeigu išpildysi — būsiu dėkingas", tuo tarpu kiti prašydami rodo tam tikrą įžulumą, tarsi sakydami: "Išpildyti privalai, jeigu neišpildysi — pyksiu".
Nors ir nelabai patrauklūs yra šio antrojo tipo prašytojai, tačiau kaip tik jie sudaro daugumą. Ypač vaikai labai linkę prašyti šitaip. Kuris tėvas negalėtų iš savo patyrimo papasakoti, kas būna kai mažasis niurgzlys ko nors paprašo ir negauna. Tokiam prašytojui neparodykime, kad jis turi teisę gauti viską, ko tiktai prašo. Vaikas jau nuo mažumės turi būti auklėjamas taip, kad iš antrojo prašytojo tipo pereitų į pirmąjį. Kad neimtų pykti ko nors negavęs ir pajustų dėkingumą gavęs. Vaikas turi būti mokomas prašyti.
Kol kas į tai kreipiama per mažai dėmesio. Daugelis žmonių per visą savo gyvenimą taip ir nepereina į pirmojo tipo prašytojus. Žinoma, žmogus, negavęs ko norėjo, neima niurzgėti ar kaip kitaip rodyti savo pykčio (nors šiurkštesnių žmonių tarpe būna ir taip), bet jeigu jis nėra pakankamai išauklėtas, tai būtinai tokį pyktį pajus ir net pasilaikys jį ilgam, nepraleis progos kaip nors atsimokėti. Be abejo, ir prašomasis kartais ne be ydų, jis gali atmesti ir visai lengvai išpildomą prašymą — bet tai jau kita tema. O prašytojas visados turi būti mandagus, taktiškas, turi pajusti ir išreikšti dėkingumą, kai jo prašymas išpildomas.