JONAS MIŠKINIS

     Šių metų vasario mėn. 19 d. sukako 40 metų nuo prelato Adomo Jakšto-Dambrausko mirties. Jis buvo gimęs 1860 m. rugsėjo mėn. 9 d., o mirė 1938 m. vasario mėn. 19 d. Jakštas buvo garbingas kunigas, poetas, literatūros kritikas, mokslininkas, žurnalistas, pedagogas, plačiai žinomas visuomenininkas.

     Vaikystės dienas jis praleido tėvų namuose, Kuronių kaime, Ukmergės apskrityje. Žiemomis gyvendavo pas savo gimines prie Pagirio miestelio. Čia jis pramoko lietuviškai skaityti ir rašyti. Pirmąsias mokslo žinias gavo dėdės advokato Vaičiūno rūpesčiu. Sulaukusį 11 metų pasikvietė kitas dėdė. Kriukių klebonas S. Dambrauskas. Jo pastangomis Adomas buvo paruoštas į gimnaziją.

     1872 m. jis įstoja į Šiaulių gimnaziją, kur pasižymi dideliais gabumais. Visi mokslai jam gerai sekėsi, bet labiausiai matematika. Būdamas V klasėje, jis savarankiškai tyrinėjo geometrines teoremas. Baigęs gimnaziją, 1880 m. įstojo į Peterburgo universitetą, matematikos fakultetą. Jautė, kad jo pašaukimas kitur, todėl po vienerių metų studijas nutraukė ir įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Iš čia po trejų metų buvo pasiųstas į Petrapilio kunigų akademiją. Ją baigė teologijos magistro laipsniu 1888 m. Tais pačiais metais birželio 29 d. buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Panevėžio realinės gimnazijos kapelionu.

     Tačiau Rusijos caro valdininkams jis neįtiko, nes priešinosi mokinių rusinimui. Jis tuoj susikirto su gimnazijos vadovybe. Pagrindinė ginčo priežastis buvo lietuvių mokinių vertimas caro dienomis melstis cerkvėje. Už šį pasipriešinimą kun. Dambrauskas buvo laikomas maištininku. Už tai 1889 m. buvo uždarytas Kretingos vienuolyne, o paskui penkeriems metams ištremtas į Rusijos gilumą — Ustiužno miestą. Bet ir ištrėmime jis nepadėjo plunksnos. Savo raštais rėmė Prūsuose ėjusius lietuvių laikraščius. Jau Žemaičių kunigų seminarijoje drauge su kitais lietuviais klierikais jis ėmėsi leisti ranka rašytą lietuvišką laikraštį "Lietuva". Šio laikraščio išėjo keturi numeriai. Vėliau bendradarbiavo "Aušroje". Jo veikla darėsi vis platesnė ir aktyvesnė. Ištrėmime susipažino su ten gyvenusiu dr. V. Pietariu. Juodu rūpinosi lietuvių tautos likimu ir buvo sugalvoję projektą povandeniniu laivu perkelti visus lietuvius į Madagaskarą, Ceilo-ną ar į kokią kitą salą ir tokiu būdu juos išlaisvinti iš rusų priespaudos. Be to, Dambrauskas Ustiužnoje dar gilinosi į savo pamėgtuosius mokslus.

     Grįžęs iš ištrėmimo, kun. Dambrauskas, kaip "baustas", ilgai negalėjo gauti rimtesnio darbo. Keletą metų buvo stumdomas iš vienos vietos į kitą. Tik 1898 m. buvo paskirtas Žemaičių kunigų seminarijos profesorium. Po dvejų metų turėjo šią vietą palikti, nes buvo paskirtas Žemaičių vyskupo M. Paliulionio sekretorium. Ir šis laikotarpis jam veltui nepraėjo. Savo stipria asmenybe, energija ir gera nuotaika, kad ir sunkiomis sąlygomis, pajėgė dirbti tautinės kultūros darbą. Be nuolatinio publicistinio ir literatūrinio darbo, jis dar parašė mokslo veikalų.

     1902 m. rusų valdžia sutiko, kad jis būtų skiriamas Petrapilio kunigų akademijos profesorium. Čia jis dėstė Šv. Raštą, taip pat dėstė tikybą Elzbietos ir Ksenijos institutuose. Apsikrovęs nelengva darbo našta, vis dėlto sugebėjo rasti laiko savo pamėgtam mokslui ir visuomenės veiklai. Dalyvavo tenykštės lietuvių kolonijos organizacinėje veikloje. Jo straipsnių buvo pilni to meto draudžiamieji lietuviški laikraščiai.

     Tačiau Petrapily Jakštas-Dambrauskas nerimo. Jį traukė platus gyvasis visuomenės darbas. Kad ir toli gyvendamas nuo gimtojo krašto, jis puikiai sekė visą lietuvių tautos sąjūdį, gerai suprato po to prasidėjusią rusų reakciją. Palikęs Petrapilio kunigų akademiją, vėl sugrįžo į Lietuvą. 1906 m. įsijungė į lietuviškosios kultūros darbą, pradėdamas vadovauti įsisteigusiai Šv. Kazimiero draugijai Kaune, kurios tikslas buvo leisti ir platinti lietuviškas knygas. 1907 m. Jakštas įsteigė literatūros, mokslo ir politikos žurnalą "Draugiją", kuri vėliau pasidarė lietuvių visuomenės viešosios nuomonės formuotoja. Aplink ją spietėsi žymios mokslo, politikos, publicistikos pajėgos. Jakštas plačiai reiškėsi kaip žymiausias to meto lietuvių literatūros kritikas.

     Prelatas Jakštas-Dambrauskas buvo plačios erudicijos, stiprios valios, didelės energijos, tvirtų katalikiškų principų ir nepaprasto darbštumo veikėjas. Jis per 50 savo veiklos metų daug yra nudirbęs įvairiose lietuvių tautinės kultūros šakose. Kelias dešimtis metų jis vadovavo jaunosios lietuvių kunigų kartos dvasiniam gyvenimui. Savo redaguojamame žurnale "Draugijoje" skleidė tarp lietuvių kunigų ir katalikiškosios visuomenės katalikiškąją ir tautinę ideologiją, kuri plačiai apėmė mokslą, meną, visuomeninį ir politinį veikimą bei įvairias lietuvių tautinės kultūros šakas.

     Jakštas labai domėjosi visu lietuvių tautos gyvenimu, ypač kultūriniu ir politiniu. Kiekvienas didesnis ir svarbesnis tautos į-vykis jį domino. Vienokiu ar kitokiu būdu jis visuomet į juos reaguodavo. Prieš akis visuomet turėjo katalikiškos ir tautiškos ideologijos principus, kuriems buvo ištikimas iki pat savo mirties. Tiesa, ne visi su jo kai kuriais teigimais sutikdavo, tačiau jis dėl to nesijaudino. Buvo visuomet tvirtas savo ryžtingu nusistatymu. Lietuvių gyvenime Jakštas-Dambrauskas buvo stambi ir kilni asmenybė, turinti didelės įtakos mūsų kalbai, literatūrai, menui, visuomeniniam gyvenimui ir kitiems lietuviškosios kultūros reiškiniams.

     Jis yra ryškiausias "Poaušrio" gadynės senosios kartos poetas. Savo poezija jis reaguodavo į visus svarbiausius mūsų tautos gyvenimo įvykius. Jis turėjo labai daug gerų satyrinio poeto privalumų: tvirtus principus, nemėgimą kompromisų, drąsą sakyti teisybę, greitą įvairių reiškinių įvertinimą, minties aštrumą ir nemažą sąmojaus bei humoro dovaną. Satyriniai eilėraščiai gal ir yra įdomiausia jo kūrybos dalis.

     Anais priespaudos laikais lietuvių tautai, kovojančiai už savo laisvę, daugiausia ir buvo reikalingi tokių tvirtų nusistatymų žmonės, kaip Adomas Jakštas. Jis ryžtingai saugojo mūsų tautą nuo svetimųjų įtakos, kuri visokiais būdais skverbėsi į mūsų visuomenę. Jis buvo garbingas Lietuvos prisikėlimo žadintojas, kurio svarbiausi uždaviniai — pareiga Bažnyčiai ir savo tautai.

    Įsikūrus Lietuvos universitetui 1922 m., Dambrauskas-Jakštas buvo išrinktas universiteto garbės profesorium. 1926 m. išrenkamas Teologijos-Filosofijos fakulteto garbės profesorium. 1929 m. Gamtos-Matematikos fakultetas jam suteikė garbės daktaro laipsnį, o 1932 m. tokiu pat laipsniu jį papuošė Humanitarinių mokslų fakultetas. Tad Lietuvos didžiosios mokslo įstaigos tikrai įspūdingai įvertino A. Jakštą-Dambrauską už jo didžius mokslinius darbus.