GYD. ALEKSANDRAS A.

     Daugelis žmonių tiki likimu. Vieni, turėdami apie jį gana miglotą supratimą, kiti itin paprastą — anot patarlės — "Obuolys nuo obels netoli terieda", treti — "labai moksliškai" įsivaizduodami jį, kaip kompleksą faktorių, pradedant įgimtais gabumais bei polinkiais ir baigiant visomis įmanomomis aplinkos įtakomis (auklėjimas, gyvenamoji vieta, artimieji, atsitiktiniai poveikiai), nepriklausančiomis nuo paties žmogaus ir paprastai menkai tesuvokiamomis, tačiau vis dėlto stipriai veikiančiomis.

     Tikint formule "obuolys nuo obels netoli rieda", nesunku būtų padaryti išvadą, kad likimas visada šypsosi žmogui, kuris gimė geroje, talentingoje šeimoje, gavo deramą išauklėjimą ir išsilavinimą, o jei žmogus turėjo ribotus, irzlius tėvus, kurie nekreipė pakankamo dėmesio į savo vaikų auklėjimą, neskiepijo svarbių įgūdžių, nesidomėjo jų draugais, jei žmogaus vaikystė prabėgo ne kultūros centre, o giliame užkampyje, jam automatiškai laiduojamas nepavydėtinas likimas: jis bus atsilikęs, be pusiausvyros, gal būt, chuliganas ir pan.

     Tačiau tokia išvada pernelyg suprastinta ir neturi nieko bendro su realiu gyvenimu, nebent patogi tuo, kad leidžia pasiteisinti pačiam prieš save, nusiraminti, pažeminti kitą, o tuo pačiu atsisakyti pastangų, siekiant suvokti tikrai sudėtingas žmogiškojo silpnumo priežastis.

     Šiandien savo samprotavimus apribosime psichologiniais likimo aspektais. Be abejo, labai svarbūs žmogaus likimui ir fiziniai aspektai: grožis, ūgis, jėga, sveikata. Daugeliui jie labiau suprantami ir, be to, lengviau pasiduoda fizinės kultūros, medicinos, kosmetikos, siuvimo meno korektūrai.

     Tik vienas iš 10 vaikų turi galimybių susirgti šizofrenija, jeigu kuris nors tėvų serga šia liga. Vadinasi, kažkas trukdo pasireikšti nepalankiems psichinio paveldimumo veiksniams.

     Ir dar vienas reikšmingas praktinis pastebėjimas. Jeigu jau visi paveldėjimo ir aplinkos veiksniai būtų tokie be galo svarbūs, tai nusisekusių šeimų kartos progresuotų visais atžvilgiais, o nevykusių — degraduotų.

     Ypatingas paveldimų ir vėliau įgyjamų psichinio turtingumo bei psichologinio prieštaringumo derinys leidžia žmogui atsispirti nepalankioms įtakoms.

     Genetinis žmogaus paveldėjimas be galo turtingas. Jei geną, perteikiantį kokią nors savybę, sulygintume su žodžiu, tai žmogaus genetinę informaciją sudarytų 2000 knygų (po 500 puslapių kiekviena) archyvas. Didesnioji šios informacijos dalis tenka kaip tik pačiai sudėtingiausiai — nervų sistemai ir psichinėms ypatybėms. (Matyt, joks istorinis asmuo, joks — net pats įdomiausias ir įžymiausias — žmogus negali pasigirti tokia plačia, tikslia ir tikra informacija apie save). Žinoma, šiame archyve potencialiai slypi tiek gera, tiek ir bloga. Tačiau dirva pasirinkimui milžiniška. Pradžioje šis pasirinkimas tikrai nėra numatytas. Kiekvienas paveldi po pusę "archyvo" (po 1000 "knygų") iš abiejų tėvų. "Archyvų" perdavimas sudėtingas. Šeimoje nebūna dviejų vienodų vaikų, kurie paveldėtų tas pačias "knygas". Todėl nesunku įsivaizduoti, kodėl vaikai taip dažnai nepanašūs į savo tėvus ar vieni į kitus, kodėl gausybė Mocarto, Mikelandželo, Kromvelio brolių ir seserų visiškai skyrėsi nuo savo garsių brolių. Būtent tas netikėtumas, ta įvairovė ir skirtingas paveldimo derinio "sėkmės" laipsnis ir nulemia pačią svarbiausią žmogui galimybę — būti pačiu savimi, nedubliuoti tėvų ir atmeta pranašavimo "obuolys nuo obels..." kategoriškumą.

     Tačiau ne vien tuo žmogus skiriasi nuo savo tėvų. Visai pasireikšti gali tik dalis paveldimumo, paprastai tos savybės, kurios dažniausiai esti apyvartoje. Kaip tik todėl netgi identiški dvyniai — vieno paveldėjimo, vieno "archyvo" žmonės, išoriškai panašūs kaip du vandens lašai, — psichiškai pasirodo besą labai skirtingi.

     Tačiau net ir tuo atveju, kai paveldėtos savybės itin ryškios, žmogus gali pats save pakeisti, pasinaudodamas kita svarbia psichikos ypatybe — prieštaringumu.

     Geriausia remtis pavyzdžiais. Žinome, kad temperamentas paveldimas, o jau vėliau tik rutuliojasi, galutinai įsitvirtindamas praktinėje veikloje. Pakeisti temperamentą sunku, tačiau jį galima tobulinti.

     Imkime melancholiką.

     Pagrindiniai jo bruožai — didelis jautrumas ir polinkis į blogą nuotaiką. Iš čia neigiamos ypatybės: pesimizmas, atsargumas, bailumas, įtarumas, neobjektyvumas, pagieža, nedraugiškumas, mažas aktyvumas.

     Tačiau su tuo pačiu padidėjusiu jautrumu susiję ir svarbūs pranašumai: emocinis turtingumas, minties gilumas, polinkis į analizę, kritiškumas, savikritiškumas, kūrybiškas požiūris į gyvenimą, tvarkingumas, stropumas, ištikimybė mylimiesiems, sugebėjimas pasiaukoti. Ne veltui daugelis poetų, rašytojų, filosofų priklauso melancholiko tipui.

     Prisiminkime sangviniką.

     Dėl energijos pertekliaus sangvinikas neramus, emociškai svyruojąs, nepastovus darbe ir meilėje, nepraktiškas, brazdus, įkyrus, lengvai pasiduodantis pagundoms, silpnavalis, rūstus.

     Iš kitos pusės energijos perteklius, aktyvumas gimdo daugybę teigiamų bruožų: optimizmą, nuoširdumą, entuziazmą, patraukiantį kitus, sugebėjimą džiaugtis šia diena nenuogąstaujant dėl ateities, mokėjimą užjausti...

     Priklausomai nuo to, kokios temperamento savybės bus dažniausiai naudojamos, "treniruojamos", išsiugdys geriausias arba blogiausias charakterio variantas. Melancholikas gali būti, pavyzdžiui, niūrus, kenčiantis mizantropas, tačiau gali būti ir kūrybinga asmenybė, giliai jaučianti kitus žmones, jų silpnąsias bei stipriąsias puses ir padedanti jiems tapti tobulesniais. Sangvinikas gali būti energingas, praktiškas veikėjas ir tuščias plepys.

     Kitos psichinės žmogaus ypatybės tokios pat poliariškos ir gali rutuliotis skirtingomis "kryptimis".

     Žmogaus psichikos sudėtingumas bei prieštaringumas suponuoja dar vieną būtiną savybę — itin tobulą gebėjimą pasirinkti. Pasirinkimo nebuvimas — nenormali žmogaus būsena, sukelianti įtampą, pavojaus jausmą, maištą. Norėdamas užsigarantuoti tokį pasirinkimą, žmogus instinktyviai siekia aprėpti visas įmanomas, dažnai itin prieštaringas žinias, pajusti kontrastingiausius pergyvenimus: jis ne tik pasyviai pasiduoda išorės įtakai, bet ir pats stengiasi ją veikti arba kraštutiniu atveju bent laikinai pakeisti aplinką, ieškodamas tinkamesnės. Žmogus turi mokėti panaudoti geram tikslui netgi neigiamas savo savybes, pvz. agresyvumo perteklius turi būti nukreiptas kovai su visuomeniniu blogiu, su savo neigiamais nusistatymais bei ketinimais.

     Žmogus negali būti tik šiaip sau melancholikas — jis gali ir turi pasirinkti, kokiu melancholiku būti. Taip beveik visados. Negalima įsivaizduoti žmogaus, kuris būtų visiškai determinuotas paveldimumo ar socialinės aplinkos. Tai būtų ne žmogus, o robotas.

     Vadinasi, žmogaus likimas yra jo sugebėjimas tinkamai pasirinkti.

     Matyt, nevykusio likimo priežastis sąlygoja ne tiek blogas paveldimumas ar netikusi aplinkos įtaka (nors tai irgi gali turėti reikšmės ypač kraštutiniais atvejais), kiek nesugebėjimas laiku ir tinkamai pasirinkti, susi viliojimas lengvesniu, akivaizdiniu keliu — tapti visu kuo panašiu į kurį nors tėvų: toks suprastintas, palengvintas pasirinkimas — tai bet kokio pasirinkimo atsižadėjimas.