JUOZAS PRUNSKIS

     Kitados Paryžius buvo didžiausias pasaulio kultūros ir politikos centras. Nors dabar dalį savo garbės yra užleidęs Niujorkui, Londonui, Tokijui, iš dalies ir Maskvai, bet vis dėlto su savo trimis milijonais gyventojų ir milžiniškais meno turtais yra vienas pačių įdomiausių miestų Europoje. Dar aštuonioliktame šimtmety kun. Galiani Paryžių pavadino Europos kavine, ir to garso savo spalvingumu bei lengvu linksmumu Paryžius nėra praradęs. To liudininku visų pirma buvo poetas Henrich Heine, sakydamas:

     Es lebt so herrlich, es lebt so süss
     Am Seinestrand, in der Stadt Paris.

     Gyvenama taip puikiai, gyvenama taip saldžiai,
     Senos pakrantėse, Paryžiaus mieste.

     Taigi Paryžius ir yra išsidriekęs Senos ir Mamos upių santakos slėnyje, plačiai išsiskleidęs daugybe savo priemiesčių.

     Jau pati kelionė į Paryžių yra didžiai patraukli. Vykdamas iš Genovos gėriesi blizgančiais Lago Maggiore vandenimis, ganai akis miškais apaugusiuose kalnuose, kurių viršūnės pasipuošusios amžino sniego kepurėmis. Traukiniui riedant per Šveicariją, lengvai jautiesi, kai vagonais vaikšto civiliniais drabužiais apsirengę bilietų tikrintojai. Pripuolęs prie lango, galvą užvertęs stebi statų uolos kalną ir gėriesi vešliomis tarpukalnėmis, kur platūs vynuogynai, kur žiba bažnyčių bokštai. Vasarą traukinio vagonas vėsinamas; tvarkai temperatūrą, kaip tau maloniau.

     Kalnai tokie statūs, kad jei ne medžiai — būtų baisu gyventi — rodos, žiemą taip lengvai sniego griūtys galėtų sutraiškyti.

     Bet, man keliaujant, buvo dar ankstyvas ruduo. Žaismingi prancūzai vienoj vietoj net balionus leido. Prancūzai mandagūs. Mano kupėję priešais mane sėdasi berniukas. Tėvas jį perkelia į šoną, tardamas man: "Nebus jums kur kojų ištiesti..."

APIE KOMUNISTUS IR SOCIALISTUS

     Pradedame politikuoti su prancūzų inžinieriumi. Jis pasakoja apie komunistų ir socialistų susigyvenimą, tačiau medaus mėnesiai jau pasibaigė. Nemažai vienus ir kitus perspėjo Portugalijos pavyzdys: socialistai pamatė, kaip komunistai bandė klastingai perimti krašto kontrolę vieni patys, o komunistai pamatė, kaip atsigavę socialistai juos nuo valdžios lovio nustūmė. Prancūzijoje dabar gerovė pakilusi. Tiesa, yra bedarbių, bet jų yra ir JAV-se, ir Švedijoje. Komunistai be atodairos kelia socialinius reikalavimus, bet dauguma supranta, kad krašto ūkis neturi pajėgumo jų įvykdyti ir todėl jų žodžius telaiko jiems būdinga demagogija.

     Mūsų traukinys lekia Prancūzijos lygumomis, per plačius vynuogynus, iš kurių teka visame pasaulyje pagarsėjęs vynas, kurio vis dėlto nė Prancūzijoje neparagavau. Jau buvo naktis, kai mūsų traukinys įriedėjo į Paryžiaus stotį. Ir koks buvo didelis malonumas, kai ten jau laukė lietuvaitė, niekada gyvenime nematyta, bet nuoširdi, atvykusi su savo vyru prancūzu parsivežti į savo namus Taverny priemiesty, savo vardą gavusiame dar nuo romėnų laikais čia buvusios tavernos. Su jos šeima susipažinau per jos motiną.

ŠVČ. ŠIRDIES ŠVENTOVĖJE

     Kaip gera, kad iš čia labai patogiai kursuoja traukinėlis į Paryžiaus didmiestį. Virš viso Paryžiaus dominuoja Švč. Širdies bažnyčia, pradėta statyti prieš šimtą metų, jau senokai užbaigta, kaip gulbė savo bokštu ištįsusi virš miesto. Vingiuotais jos laiptais, kur nelengva dviem išsilenkti, užkopiau į pat bokšto viršūnę. Atsiskleidė plati Paryžiaus miesto panorama su savo tankiai sustatytais namais, su besistiebiančiu į dangų Eifelio bokštu. Žmonių čia taip gausu. Ir maldininkai, ir turistai; gal daugiau turistų, bet ir juos jaunos prancūzės, dalindamos lapelius, vilioja giliau susipažinti su tikėjimu, palaikant ryšį su katalikais susirašinėjimu ir spauda. Lapeliuose pasakojama, kad čia gyveno pirmieji Paryžiaus kankiniai, čia buvo garsi benediktinų abatija, kurią yra lankę šv. Bernardas, Orleano Mergelė, šv. Ignacas Lojolą. Sunkiais Paryžiaus okupacijos metais, 1870, buvo nusistatyta šią šventovę sukurti. Visai tautai remiant, išaugo ši romaniško-bizantiško stiliaus originali bažnyčia, papuošta puošniomis mozaikomis. Joje lankėsi šv. Teresė Vaikelio Jėzaus, Charles de Foucauld, dailininkas Utrilo, popiežiai Pijus XII ir Jonas XXIII ir daug kitų. Nuo 1885 m. čia vyksta nepertraukiama adoracija, išstačius švenčiausiąjį.

     Žygiuoju judriomis Paryžiaus gatvėmis. Stabteliu prie puošnios Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios, čia vėl Loretto Marijos šventovė. Puošniuose Luksemburgo soduose gausu žmonių. Daugelis skaito, moterys mezga, kiti saulinasi iki pusės išsirengę, vaikai prie fontano vandeny garlaivėlius plukdo.

     Paryžiaus miesto bibliotekoje tik dvi knygas užtinku apie Lietuvą. Guodžiuosi, kad kitos gal sukataloguotos pagal autorius ar kaip. Pasiekiu didingą Šv. Sulpicijaus bažnyčią. Bažnyčia daili. Prie įėjimo tokia milžiniška gėlių puokštė.

     Reikia man imti traukinio liniją į Beauchamp. Klausiu prancūzę, ar gerai pataikiau. Ji pati nežino, bet šūkteli kitiems keleiviams. Jie patvirtina — gerai. Važiuodamos prancūzės mėgsta spręsti laikraščiuose paduodamus uždavinius.

VERSALY

     Imu traukinį į didžiąją Paryžiaus apylinkių garsenybę Versalį. Važiuojame pro kapines. Kiekvienas kapas apdėtas akmens plokštėmis. Jokių žalumynų. Senos upėje laivas su stiklo sienomis — turistams geriau miestą pamatyti.

     Versalis yra apie 10 mylių į pietvakarius nuo Paryžiaus, pastatytas garsiojo Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV. Reikia pamatyti, kad galėtum patikėti, kokie didingi rūmai. Buvo karalių rezidencija, o dabar — nuostabus meno muziejus, apsuptas vargiai kur pasaulyje užtinkamais sodais. Margaspalvės gėlės, lygiomis linijomis nupiaustytos gyvatvorės, fontanai su undinių statulomis. Medžiuose čiulba paukščiai. Alėjos su daugybe graikų mitologijos statulų, smailiais kūgiais kylantieji maumedžiai, takeliais išvagotas miškas. Milžiniškos vazos ir šimtai visokiausių statulų. Žiūrinėdamos čia vaikšto ir negrės, ir indės su žvaigžde kaktoje, susisupusios į sari. Turistų iš visų pasaulio kontinentų. Oleandrų, palmių parkas. Pievelės dailiai nupiautos. Gėlių vazose amūrai sutūpę. Didžiuliai baseinai. Versalį vanduo pasiekia kanalais nuo Rambouillet aukštumų, 100 mylių tolumoj.

     Rūmai kaip nuostabūs savo architektūra, taip ir milžiniškais meno turtais, kuriuos aprašyti reikėtų ištisos meno istorijos, nes čia tiek daug didžiųjų dailininkų darbų. Ypač įdomi didžioji veidrodžių salė, susilaukusi istorinės vertės čia pasirašyta taikos sutartimi.

     Versalio sodais žygiuoju tolyn, kol pasiekiu Mažąjį Trianon, nuošalesnę karalių būstinę, kur irgi nestinga žibančio puošnumo, kur yra specialus kaimelis ramų poilsį, atsiskyrus nuo karališko dvaro triukšmo, pamėgusiai karalienei. Dabar čia tik turistams pasigėrėti vieta.

LUVRE

     Ypatinga turistų atrakcija — kiti buvę karalių rūmai pačiame Paryžiaus mieste, dabar paversti muziejumi — Luvras. Čia sutelkti karalių parūpinti meno lobiai, Napoleono iš įvairių pasaulio šalių atgabenti kūriniai, papildyti pirktais ir vietos dailininkų darbais. Tai yra bene didžiausias pasaulyje meno muziejus. Ištisa Rubenso salė. Žmonės telkiasi prie Jocondos neužmirštamo paveikslo. Veronezės nutapytos Kanos vestuvės nesutilptų daugelyje muziejų salių. Čia reikia ištisomis dienomis slankinėti, stebėti, ką geriausi pasaulio dailininkai šimtmečiais yra sukūrę.

     Nužingsniuoju prie didingosios Triumfo arkos, išaugusios pereito šimtmečio pradžioje. Grindyse čia metale išrašyti didieji is-toriniai prancūzų laimėjimai, kaip susigrąžinimas Elzaso-Lotaringijos, Respublikos paskelbimas ir kt.

PARYŽIAUS KATEDRA

     Visame pasaulyje žinoma garsioji Paryžiaus katedra Notre Dame, pradėta statyti dar dvyliktame šimtmetyje, užbaigta tryliktame, stebinanti dvidešimtojo amžiaus žmogų savo patrauklia gotikos konstrukcija. Lanko ją visokių tikybų ir visokių tautų žmonės, gėrėdamiesi šiuo didžiu architektūriniu paminklu.

     Man didelį įspūdį darė, kad Paryžiaus bažnyčiose buvo galima rasti ir dienos metu kunigą, bevaikščiojantį viduje, bekalbantį breviorių ar skaitantį dvasinę knygą, visada mielai pasiryžusį teikti ateinančiam dvasinį patarnavimą. Tokį kunigą kaip tik užtikau Šv. Cecilijos bažnyčioje.

DIDMIESČIO GATVĖSE

     Paryžiuje vyksta gyvenimas ir šaligatvy. Štai vienur prirašyta ištisi posmai eilėraščių, kitur dailininkas išpardavinėja savo pieštas karikatūras.

     Prieinu lenkų laisvės paminklą, kuriame įrašytas Adomo Mickevičiaus vardas ir net minimi jo kūrinio charakteriai: Valenrodas, Aldona (jos ir bareljefas sukurtas). Aikštėje didingas Egipto obeliskas, liudijąs, kad Prancūzijos galybė buvo pasiekusi ir aną kraštą. Čia vėl prie namo lenta, skelbianti, kad jame gyveno Stendhal ir čia parašė "Pasivaikščiojimus Romoje", "Raudona ir juoda".

     Keista, kai gatvėse pamatai prancūzus, einančius pasispraudus po pažasčia ilgus prancūziškos duonos kepalus, kaip kardus.

     Skelbimai garsina, kad Paryžiuje tebestatomos Paul Claudelio dramos. Paryžius paruošė tiek daug ir mūsų menininkų, politikų, profesorių, laikraštininkų, gydytojų, aukštųjų karininkų, pedagogų, sociologų, istorikų, rašytojų, kunigų, architektų, kad galima pasidžiaugti, jog Paryžiaus kultūrinio gyvenimo atgarsiai spinduliavo ir mūsų tėvynėje. Ir dabar čia yra stipri lietuvių kolonija su stipriomis ir veikliomis mūsiškių asmenybėmis.