Kun. Leonas Zaremba, S.J., lietuvių jėzuitų provincijolas, dalyvavo kunigų studijų dienose (National Conference for Priests on the Catholic Charismatic Renewal). Tai buvo 1977 m. birželio mėn. 20-.24 d., Steubenville, Ohio. Čia jis atsako į klausimus, pateiktus "Laiškų lietuviams" redakcijos.
1. Kas paskatino vykti į tas studijų dienas?
Jau seniai domėjausi šiuo sąjūdžiu. Sekdavau spaudoje, taip pat ir lietuviškoje, pasirodančias žinutes apie šį naują sąjūdį.
Pagaliau daugiau kaip prieš metus Clevelando vyskupo oficialus laiškas pastūmėjo tiesiogiai susipažinti su sąjūdžiu. Vyskupas patarė visiems savo diecezijos kunigams nebijoti susipažinti su charizmatikais. Jis nurodė dvi priežastis: pažinti tiesą iš pirmųjų šaltinių ir savo dalyvavimu apsaugoti sąjūdį nuo galimų klaidų.
2. Ar daug kunigų dalyvavo?
Suvažiavo 830 kunigų. Tiek buvo oficialiai užsiregistravusių. Be šių kunigų buvo dar keliolika brolių. Buvo taip pat ir pasauliečių, daugiausia jaunuolių, kurie įrašė konferencijas ir pamaldas į juosteles. Dar buvo ir pasauliečių muzikantų bei choristų grupė. Birželio 23 dienos vakariniame maldos susirinkime privažiavo daug pasauliečių, daugiausia iš paties Steubenville miestelio. Nežinau tikslaus skaičiaus, bet galėjo būti apie tūkstantis asmenų.
3. Kas kalbėjo šiose studijų dienose?
Pagrindinis studijų dienų koordinatorius buvo kun. M. Scanlan. Jis šiuo metu yra Steubenville kolegijos rektorius. Taip pat buvo kun. J. Bertolucci, Albany, N.Y., diecezijos kunigas, daug metų klebonavęs parapijose; kun. Fr. MacNutt, O.P., Merton House, St. Louis, Mo., direktorius. Kalbėjo ir vienas pasaulietis, turįs nemažą šeimą, aviacijos atsargos pulkininkas. Labiausiai man patiko kun. Fr. Martin kalbos. Jis priklauso Madonna House komunitetui, Cambrrmere, Ont., bet gyvena ir profesoriauja Jeruzalėje. Jo specialybė — Šv. Raštas.
4. Kur sutilpdavo tokia daugybė žmonių?
Suvažiavimas vyko Steubenville kolegijos pastatuose. Studentai jau buvo išvažinėję atostogų, tad gyvenome jų bendrabučių kambariuose. Naudodavomės studentų valgykla. Susirinkimams ir pamaldoms buvo naudojama milžiniška palapinė. Tai visiems patiko, nes buvo puiki apsauga nuo lietaus ir niekad nepritrūkdavo gryno oro.
5. Teko girdėti, kad mišios užsitęsdavo iki dviejų ar trijų valandų. Kodėl? Ar dalyviams nenusibosdavo?
Tikrai nenusibosdavo. Į pamaldas visada būdavo įpinama daug giesmių. Juk tai yra maldos. Visi giedodavom. Mišių pamokslai taip pat būdavo tikrai ilgi, bet gerai paruošti. Paprastai visi dalyviai priimdavo šv. Komuniją, tai taip pat užtęsdavo laiką.
Suvažiavime dalyvavo ir anglikonų kunigų grupė. Jie buvo oficialūs stebėtojai. Į katalikų liturgines apeigas aktyviai neįsijungdavo. Jie kasdien turėdavo savo apeigas.
6. Iš kur buvo daugiausia suvažiavę kunigai? Ar buvo daugiau ir lietuvių?
Kunigų buvo beveik iš kiekvienos Amerikos valstybės. Daugiausia, žinoma, buvo iš Ohio ir kitų aplinkinių valstybių. Mano žiniomis, dalyvavo septyni lietuviai kunigai. Mes net kelis kartus buvome susirinkę pasikalbėti ir pasidalinti įspūdžiais.
7. Ar tiesa, kad charizmatikai iškelia rankas, garsiai meldžiasi, kalba kažkokiomis nesuprantamomis kalbomis?
Tiesa, bet visa tai jiems taip natūraliai išplaukia, kad niekas tuo nesistebi. Mums iš pat pradžių buvo pasakyta: "Jei jums atrodo, kad nėra reikalo meldžiantis kelti rankas, tai ir nekelkit. Nėra jokio reikalo. Bet jeigu jums atrodo, kad būtų gera melstis iškėlus rankas, tai nebijokit jų pakelti". Garsiai melstis nėra koks nors naujas dalykas. Visi, iš tiesų, garsiai kalba bent kai kurias maldas.
Apie kalbėjimą nežinomomis kalbomis tikrai yra labai sunku spręsti. Tik vienas Dievas tikrai tegali pasakyti, kas dedasi to žmogaus širdyje. Mums beveik neįmanoma nustatyti, ar tas žmogus vaidina, ar simuliuoja, ar iš tiesų yra veikiamas kokios nors specialios jėgos. Kad tokie reiškiniai yra galimi, mums užtikrina Šv. Raštas ir Bažnyčios istorija. Antra vertus, būtų labai nekrikščioniška, net nežmoniška, viską tik piktai aiškinti. Kokia teise aš galiu visus laikyti veidmainiais, apsimetėliais, idiotais? Pvz. aš pats kai kada balsiai kalbėdavau lietuviškai Tėve mūsų. Galėjau šalia stovinčiam amerikiečiui atrodyti arba "kvanktelėjęs", arba apdovanotas nepaprasta kalbų dovana. O iš tikrųjų buvo trečia galimybė. Gal būt, mes per dažnai ir per greitai kitus pasmerkiame.
8. Tai kodėl prieš chaiizmatikus yra tiek daug nusistačiusių žmonių, taip pat ii katalikų? Kodėl daugelis juos įtarinėja, bijo prie jų prisijungti?
Čia gali būti įvairiausių priežasčių ir grynai asmeniškų motyvų. Manau, per daug neapsiriksiu tvirtindamas, kad daugumas priešingai nusiteikusių charizmatiniam sąjūdžiui visiškai šio sąjūdžio nepažįsta. Girdėjo skambinant, bet nežino, kurioje bažnyčioje. Yra net tokių, kurie apie juos skleidžia nebūtų dalykų. Pvz. sako, jog tai esą kažkokie spiritistai. Kiti mano, kad tai esą Bažnyčios griovėjai, kažkokie maištininkai. Geriausiu atveju jie charizmatikus laiko nebalansuotais jausminio pamaldumo reiškėjais. Galiu užtikrinti, kad, kiek turėjau progos juos pažinti, visa tai yra netiesa. Charizmatikai yra normalūs žmonės, geri krikščionys, bent tokiais jie nuoširdžiai stengiasi būti.
9. Bet ar nėra charizmatikų tarpe gyvenimo sukrėstų, nerviškai paliestų ir kitokių problemų turinčių žmonių?
Tikriausiai yra, bet kiek — nežinau. Tačiau tai charizmatikams nedaro jokios gėdos. Priešingai. Daugumas nuoširdesne malda išsivadavo iš savo problemų. O jei kas ir būtų buvęs didžiausias nusidėjėlis ar baisiausių problemų prislėgtas, bet jeigu jis šiuo metu stengiasi krikščioniškai gyventi — eina tikru keliu. Tai ir yra krikščionybės kelias.
10. Kai kurie tvirtina, kad charizmatikai savo maldose nemini Dievo Motinos. Ar tai tiesa?
Netiesa. Kartais suvažiavimuose būna net atskiros paskaitos apie Mariją, giedamos Marijos giesmės. Tačiau nereikia užmiršti, kad giedrią dieną, kai aiškiai šviečia saulė, nors tuo pačiu metu matytum ir mėnulį, jo šviesa nedaro įspūdžio. Taip yra ir sugretinant Kristaus ir Marijos pamaldumą. Pridėsiu dar vieną pavyzdį. Kristus nėra veltui pasakojęs palyginimo apie vynmedį. Tikrasis vynininkas yra Tėvas, kurs apvalo, nugenėja net ir labai gražias šakeles, kad "neštų daugiau vaisiaus".
11. Kažkur girdėjau tvirtinant, kad charizmatikai yra Bažnyčios pasmerkti. Ar tai girdėjote ir Jūs?
Taip, girdėjau, bet tai didžiausia netiesa. Nežinau, kaip žmonės gali tokius dalykus išgalvoti. Reikia pripažinti, kad yra nepalankiai nusiteikusių kunigų ir net vyskupų, bet nėra nė vieno oficialaus Bažnyčios dokumento, kuriuo būtų charizmatikai pasmerkti. Priešingai, yra aiškių oficialių šio sąjūdžio patvirtinimų. Kai buvo charizmatinio sąjūdžio suvažiavimas Romoje, popiežius juos nuoširdžiai priėmė ir padrąsino. Ar gali kas nors įrodyti, kad tai netiesa?
12. Kas Jums padarė didžiausią įspūdį šiame sąjūdyje?
Prisipažinsiu, kad labai neskubėjau su savais sprendimais. Ir aš pats visose jų paskaitose, konferencijose ir pamoksluose ausis ištempęs klausiausi, ar neišgirsiu ko nors prieš katalikiškąją doktriną, kurios esu išmokytas, studijuodamas teologiją, ar nebus kas nors prieš Šv. Raštą, prieš tradicinį tikėjimo ir dorovės mokslą, kurį jau nuo seno skelbia Bažnyčia.
Esu baigęs senojo tipo kunigų seminarijos kursą. Esu Romoje klausęs visiems teologija besidomintiems žinomų profesorių paskaitų, bet galiu tvirtinti, kad charizmatiniame sąjūdyje nieko neradau prieš tų profesorių skelbiamą tikėjimo ir dorovės mokslą, nors labai rūpestingai viską tyrinėjau ir stebėjau.
13. Ar Jūs save laikote charizmatiku?
Tai labai asmeniškas klausimas. Jeigu suprantate, kad tai yra kokia nors speciali organizacija, su sąrašais ir nariais, tai atsakau kad ne. Bet jei kalbama apie simpatizavimą sąjūdžiui, drąsiai atsakau, kad jiems simpatizuoju. Tikrai noriu, kad šis sąjūdis visuomet liktų ištikimas Kristui, vienybėje su Romos vyskupu ir lankstus Šventosios Dvasios veikimui. Šventoji Dvasia yra Bažnyčios gyvybė ir tikroji Mokytoja bei Vadovė. Tai yra amžinoji jaunystė. Mūsų Dievas yra senovės, dabarties ir ateities Dievas. Jis yra tas, kurs buvo, kurs yra ir kurs ateis.