Spausdinti
     “Aiduose” (No. 4, balandžio m. 1951) buvo atspausdintas T. Venckaus, S. J. straipsnis “Psichoanalizė”, kuriame buvo išdėstyta Psichoanalizės istorija ir principai. Psichoanalizė turi labai svarbias ramifikacijas, į kurias autorius negalėjo dėl vietos stokos įsileisti. Psichoanalizė atrado svarbų pritaikymą vyro ir moters dvasios moksle. Ar tiesa, kad moterys neapkenčia vyrų? Psichoanalizė ryžtasi į šitą klausimą pagal savo principus duoti atsakymą. Pirmiausia, reikėtų manyti, kad atsakymas į šitą klausimą neturėtų būti sunkus. Paklausk moterų ir žinosi, nes reikėtų manyti, kad pačios moterys yra labiausiai autoritetingos į šitą klausimą duoti atsakymą ir kad jų atsakymas turėtų būti galutinis. Kas gi geriausiai gali žinoti, ar moterys vyrų neapkenčia, jei ne pačios moterys? Moterys paklaustos, paprastai atsako, kad jos tos neapykantos prieš vyrus neturi. Pagaliau ir nematyti, kokios naudos moterys turėtų, neapkęsdamos vyrus. Vis tiek jos turi su vyrais gyventi, ir atrodo, kad jos iš to sugyvenimo turi aiškiai matomos naudos. Pagaliau tai atrodytų ir prieš gamtos harmoniją, jos tikslingumą, įdėti į prigimtį lyčių antagonizmą, nes tos dvi lytys siekia vieningai vieno labai svarbaus tikslo — dauginti žmonijos giminę. O psichoanalizė tvirtina, kad moteryse yra nuo amžių įgyta, prigimta ir dar mūsų kultūros, civilizacijos ir auklėjimo padidinta neapykanta prieš vyrus. Psichoanalizė prileidžia, kad moterys, paklaustos, ar jos neapkenčia vyrų, tai paneigtų, nes jos biologiškai jaučiasi prie vyrų patrauktos, jos ilgai ir daug puošiasi, kad patiktų vyrams ir jaučiasi nebūsiančios laimingos be vyrų, nes negalėsiančios be jų įvykdyti savo moters pašaukimo. Ką tik moterys sakytų šitame klausime, kaip ir kituose panašiuose, Freud, Psichoanalizės steigėjas ir įkūrėjas, netikėtų joms, nes jis jas laikydavo neatviromis, nenuoširdžiomis ir nepatikimomis. Taigi, jeigu moterų tvirtinimų nepriimsi ir jom netikėsi, kas gi šitą klausimą gali išrišti?
 
Žiūrėkime, kaip Psichoanalizė šitą klausimą riša.
 
     1. Psichoanalizė sako, kad moterys neapykantos jausmą vyrams turi, bet jo paprastai stengiasi neparodyti, jos jį represijos būdu nustumia gilyn, į pasąmonę. Geras auklėjimas ir civilizacijos aplinkuma tuos jausmus moteryje padeda užspausti, užgniaužti, todėl moters “AŠ” to neapykantos jausmo neparodo ir nepraleidžia į paviršių. Mergaitė yra mokoma, kad, jeigu ji nori patikti, turi rodyti švelnų, šviesų ir malonų veidą. Ji turi mokėti “gražiai šypsotis”. Bet tai nereiškia, kad tas neapykantos jausmas yra išnykęs. Jis pasilieka glūdėti pasąmonėje, Freud sakytų, tame “Id” ar “Es”. Jeigu kas moka sekti žmogaus prigimtį, jis gali pastebėti reiškinius, kurie parodo tą neapykantos jausmą. Pav., vyras pasakoja savo svečiams prie vaišių stalo savo pergyvenimus, savo garbingai išlaikytus egzaminus, savo pasisekimus profesijoje, kaip viršininkai juo pasitiki, kaip draugai jį vertina, kokias kadaise dideles žuvis pagavęs, kiek svarų svėrusios, kokio ilgio buvusios, kiek elnių, briedžių, stirnų medžioklėje nušovęs... Bet žmona nebeleidžia toliau tęsti, pertraukdama: “Tu, brangusis, viską sumaišai ir nebeatsimeni. Žuvis, apie kurią kalbi, ne tiek svėrė, bet tiek, truputį mažiau, ne tiek kiškių nušovei, bet tiek ir tiek, arba tai įvyko ne tame ežere, bet kitame ir tt.” Arba žmona pyksta, kad vyras nenuvedė jos į gerą kiną, kad aname kine geresnė filmą, kad negerus svečius parvedė, kurie berūkydami pradeginę kilimą, viską pelenais apibarstė, nesimpatiški, kad neparnešė tinkamų pirkinių, kad vyras per mažai į ją tekreipiąs dėmesio, kad su ta ir ta moterimi buvęs perdaug malonus ir t.t. Visa tai yra aiškinama, kad moters pasąmonėje yra mažiausiai kažin koks nepalankumas vyrui, pagal priežodį: “Nepatinka Jurgis, nepatinka ir jo kepurė”, vadinas, jeigu Jurgis patiktų, patiktų ir jo kepurė.
 
     2.    Psichoanalizė atranda, kad moterų širdies gelmėje glūdi pyktis ir nepasitenkinimas, kodėl vyrai turi visur viešpatauti. Moterys nenori sutikti su posakiu, kad vyrai turį ypatingas dovanas, kurios daro juos daugiau tinkamus valdyti pasaulį. Ar tiesa, kad moterys dėl to neapkenčia vyrų, jog jie viešpatauja pasaulyje ir valdo moteris? Ar tikrai moterys vyrams pavydi tų privilegijų? Ir jeigu jos tikrai pavydi ir pyksta, ar tas dalykas tikrai ardo gerą lyčių sugyvenimą? Psichoanalizė mano, kad visa tai didina moteryje neapykantos jausmus, ypatingai netekėjusioje moteryje.
     3.    Psichoanalizė moko, kad mūsų netikęs auklėjimas dar labiau padidino lyčių antagonizmą. Pradžioje visi — berniukai ir mergaitės — gyvena drauge, kartu žaidžia, kartu bėgioja, nėra tarp jų tokių dalykų, kuriuos vieni nuo kitų slėptų. Bet štai įvyksta pasikeitimas. Pati šeima, paskui dar mokykla prisideda, pradeda skleisti neapykantą tarp lyčių. Mergaitės turinčios gražiai elgtis, mokėti gražiai kluptelt, gražiai rėdytis, būti maloniomis, švelniomis ir nekaltomis, kaip lelijos ir rūtos, nesileisti su berniukais, nes jie esą “grubijonai”, “in-dijonai”, “cowboyai”, žiaurūs, be išauklėjimo, dažnai nepadorūs, blevizgoja prie mergaičių, negražiai elgiasi... O berniukams sakoma, kad jie nesileistų su mergaitėmis, kurios turinčios “ilgus plaukus ir trumpą protą”, kurios esančios kvailos, bailios kaip pelės, nieko nesuprantančios. To pasekmė esanti ta, kad mergaitės, berniukų pravardžiuojamos, įgaunančios kovos nusiteikimą. Be to, mergaitės bręstančios anksčiau. Jos jau esančios “panos”, o reaguojančios kaip moterys, ir jaučiančios savo moters pašaukimą; to paties amžiaus berniukai dar tebėra, kalbant Freud’o žodžiais, “ambivalentiški”, lytiniai neišsidiferencijavę, nenusistovėję, ištižę, nevikrūs, nemandagūs, kurie yra mergaitėms tik pasityčiojimo objektu. O tikrumoje, berniukai labai daug galėtų išmokti iš mergaičių. Jeigu berniukai būtų mokomi senųjų riterių dorybių, gal tas antagonizmas žymiai sumažėtų.
 
     4. Socialinis gyvenimas taip pat paaštrina lyčių santykius. Mergaitės svajojančios apie didelius dalykus, apie Hollywood’o artistes, apie operos solistes. Pasilikti namuose, tik virti valgius ir gimdyti vaikus, neįdomu. Kai moterys patenka į kolegijas, universitetus, į meno mokyklas, jos pastebinčios, kad vyrams visur duodama pirmenybė. Jeigu atsiranda vieta, tai pirmiau priima vyrus, tik antroje eilėje moteris. Ir jeigu priima, tai prasčiau temoka už darbą. Be to, moterys arčiau prisižiūrėjusios į vyrus, pamato, kad vyrai toli gražu jau ne tokie didvyriai ir šventi. Ir jie stebuklų nedaro. Ir gabumų atžvilgiu nepakanka būti vyru, kad būtum genijum. Dar daugiau, moterys pastebi, kad joms nėra ko gėdytis prieš vyrus. Ir jos galinčios gerai mokytis, ir tikrumoje dažnai geriau mokosi, negu vyrai. Vyrai taip pat eina atviromis akimis per gyvenimą. Mato, kad mergaitės ne visados yra Shakespeare’o Desdemonomis ir Dantės Beatričėmis. Mergaitės taip pat daro klaidų, turi ydų, jos taip pat mėgsta rūkyti, išgerti ir naktimis pasidaužyti bestudentaudamos.
 
Lyčių Konfliktas
 
     Kad moterų neapykanta nėra vien tik kova dėl teisių, dėl lygybės, bet dėl kažin ko gilesnio, rodo šitie reiškiniai. Moterys tikrumoje turi visas teises, kurių norėjo. Politiniame gyvenime jos turi visa, ką ir vyrai. Jos turi visas balsavimo teises, t. y. gali rinkti ir būti išrinktos. Ir jos dar nėra patenkintos. Ekonomistai sako, kad didesnė dalis viso nacionalinio turto yra moterų rankose. Ir vis dar nori daugiau. Ir pagaliau, kas įdomu, jos ne taip jau uoliai tomis iškovotomis teisėmis naudojasi. Psichoanalizė mano, kad visos moters problemos pirmon eilėn glūdi lyties srityje. Moteris mananti, kad ji, kurios lytinės ypatybės ir savybės esančios giliai kūne paslėptos, mano, tartum jų neturinti, dar daugiau, tartum tas ypatybes kas nuo jos būtų atėmęs, pašalinęs. Pasekmė esanti ta, kad moteris jaučiasi pasyvi, “mieganti princesė”. Freud’as tą reiškinį vadina “kastracijos kompleksu”, o kiti angliškai vadina tą kompleksą “intimidation in the field of sex”. Iš šito ir dar vieno kito reiškinio, kaip pav., “motinos kompleksas” ir “pavydėjimas vyriškų atributų”, Freud’as išveda visas moters ypatybes. Moteris jaučia, kad ji yra lengviau pažeidžiama (vulnerable). Moters kuklumas tai esąs filogenetiškai išsivystęs šarvas, kuris moterį apsaugoja nuo sužalojimų (trauma). Mergaitė mato, kad berniukas yra geresnėje padėtyje, jam mažiau ko tereikia bijoti, jo milinė daugiau pakelia, negu mergaitės balta skarelė. Berniukui negresia pavojus pasilikti senberniu, jeigu jis to nenori, o mergaitei gali atsitikti palikti senmerge ir be jos valios. Nėra abejojimo, kad viešoji opinija berniukams daugiau leidžia ir daugiau atleidžia, negu mergaitei. Tur būt, reikia būti mergaite, kad pastebėtum ir atsvertum visas tas ypatybes, kurios išeina berniukų naudai ir mergaičių nenaudai. Yra sakoma, kad kiekviena mergaitė pergyvena momentus, kada ji norėjo būti daugiau berniuku, negu mergaite. O berniukai niekados nenori būti mergaitėmis. Žydų berniukai pagal Talmudą (Mishna) turi kas rytą kalbėti šitą maldelę: “Tu esi palaimintas, o Viešpatie mūsų Dieve, Visatos Karaliau, Kuris nesutvėrei manęs moterimi”. Ir pati motina turėjo savo sūnų išmokyti tą maldelę!... Kas seka žmones, gali pastebėti dar vieną reiškinį, kad pačios motinos daug daugiau myli sūnus, negu dukteris. Nori, kad pirmas vaikas būtų berniukas. Pakanka būti svečiuose, tuojau pastebi, kad motina berniukui daug daugiau atidos rodo, negu dukteriai: mergaitę paliks nuošaliai, o berniuką glamonės. Freud’as vadina tą reiškinį “motinos kompleksu”. Viską drauge suėmus, mergaitė įsitikina, kad moters padėtis lyčių atžvilgiu yra prastesnė.
 
Kokios yra to reiškinio pasekmės?
 
     Nežiūrint visokių pavojų, dalis moterų išvysto normaliai, Freud’o terminologija kalbant, savo “Id”, “Ego” ir “Super-Ego” ir tampa taip vadinamu “Ecce Ancilla Domini” (Štai aš Viešpaties tarnaitė) tipu, t. y. mergaitė, kuri susitaiko su savo moters likimu, drąsiai ir sąmoningai nori būti moterimi, tikra ir kilnia motina, arba vaidilute - vienuole. Tokios mergaitės neretai sutinkamos katalikiškose mokyklose. Ypatingai vienuolės moka išauklėti tokias mergaites. Jos išvysto tai, kas yra gražiausia moteryje. Gal Dievo Motinos kultas turi lemiančios reikšmės. Kita moterų dalis pasuka į vyrišką tipą. Čia atrandame visokio laipsnio virilizmo. Vienos tampa fanatiškos sufražistės. Jos dažniausiai atstovauja pačias radikališkiausias kryptis, griežčiausiai propaguoja eutanaziją, divorsus, abortus, birth control, kurios mėgsta mitinguoti ir kovoti prieš vyrus, kaip moterų skriaudikus. Religijoje gali tapti fanatiškai bedieviškos, kurios sunkiausiai pasiduoda atverčiamos arba perkalbamos. Jos dažnai vengia moterystės, o jeigu kartais išteka, tai pačios tampa nelaimingos ir vyrą įtraukia į nelaimę. Gydytojai sako, kad 60 nuošimčių visų moterų Amerikoje yra moterystėje šaltos, t. y. lytiniai prastai arba visiškai nereaguoja savo vyro atžvilgiu. Sakoma, kad tik vienas nuošimtis tų šaltųjų priklauso nuo organiškos priežasties, visos kitos yra psichogeniškos kilmės. Daugelis kaltina vyrus, kurie moterystės pradžioje savo netaktu moteriai lytinį gyvenimą padaro koktu. Tos pačios moterys kitų vyrų atžvilgiu gali reaguoti normaliai. Lengva suprasti, kad tokios moterys yra arba tampa neištikimomis arba eina prie divorsų. Tas moteryse dar labiau padidina neapykantą prieš vyrus. Kitos moterys lieka neištekėjusios. Jeigu patenka į mokyklą, pradeda tiranizuoti mergaites, visur mato moralinius pavojus ir neleidžia mergaitėms nė pažiūrėti į berniukus, nekalbant jau apie draugavimą arba šokimą su jais. Kitos moterys išvysto ypatingai baisius sadistinius jausmus vyrų atžvilgiu. Kas nežino, kad Ispanijoje per revoliuciją jos ypatingai žiauriai kamavo ir žudė vyrus, kunigus. Panašių atsitikimų pasitaikė ir Vokietijoje nacistų tarpe, koncentracijos lageriuose. Sunku suprasti, kaip ta švelni moteris, tas poetų ir dainių angelas taip toli gali nueiti! Specialistai mokslininkai pasakoja, kad prostitučių tarpe ypatingai yra daug tokių, kurios neapkenčia vyrų. Jos visai šaltakraujiškai su kažkokiu malonumu ir pasitenkinimu gali apkrėsti vyrus baisiausiomis veneriškomis ligomis. Tai yra savo rūšies kerštas vyrams: “Tu atėmei man nekaltybę, padarei mane savo aistrų verge, atėmei mano moters garbę ir suardei mano būisimos motinos gyvenimą, dabar pats kentėk nuo manęs”.
 
     Lytinius santykius turi abi pusės gerinti: ir vyrai ir moterys. Moteryje yra didelės vertybės, kurios ir vyrui ir pasauliui yra brangios. Baikime Talmudo žodžiais: “Neversk moters verkti, nes jos ašaras Dievas skaito”.
 
J. Venckus, S. J.