Spausdinti
     Prisidengdama “Mamytės Aldutės” slapyvarde, “L. L.” redakcijai Jūs rašote, skųsdamasi savo nelaimėmis. Skaudžiausia jų, kad negalite pasilikti skaisti, draugaudama su savo sužieduotiniu, kas Jus, nuoširdžią katalikę, labai kankina; kad negalite tokiais intymiais klausimais su nieku išsikalbėti, nes neturite kunigo, kuriuo galėtumėt pasitikėti, o mamai bijot net užsiminti apie savo vargelius.
 
     Pabaigoje laiško pageidaujat sužinoti, kur gyvena kun. Vabalkšnis, kurio straipsnelį rūpimais klausimais — “Mamyte, pagalvok ir tu” — esat skaičiusi “L. L.” 1950 m. liepos mėn. numeryje. Jums atrodo, kad jis galėtų Jus suprasti. Gal būt...
 
     “L. L.” Redaktorius Jūsų laišką kun. Vabalkšniui atsiuntė, prašydamas viešai atsakyti. Prašymą mielai pildau, nes tai yra ne tik Jūsų pageidavimo patenkinimas, bet ir man pačiam proga plačiau išsitarti opiaisiais klausimais, kurie ne Jums vienai rūpi.
 
Apsigalvok, mergužėle!
 
     Gerbiamoji Aldute! Pradedant atsakymą, man peršasi daug minčių. Lyg norėtųsi pabarti, kad be priežasties nepasitikit kunigais, per kuriuos Dievas, be abejo, Jums suteiktų daug šviesos ir suraminimo; kad taip toli nuėjot, kad mamytės reikia baimintis; kad sužieduotinį vadinat savo gyvenimo tikslu, kas galima sakyti tik kalbant apie Dievą. Bet nenoriu Jūsų skaudinti. Ką gi darysi! Žmonių gyvenime jau taip atsitinka, kad širdis nugali proto logiką...
 
     Vis dėlto didelė nelaimė, jei širdis, neturinti proto, atsistoja vietoj proto ir tampa žmogaus vadovu. Štai dėl ko nematot, kad Jūsų sužieduotinis nėra jau toks vertas meilės. Iš vieno kito laiško sakinio atrodo, kad jis vargu ar tebesilaiko bent kokių moralės principų. O jei jam nieko nėra šventa, išskyrus save, tai nieko gero, išskyrus juodą vargelį, negalite tikėtis...
 
     Kad nereikėtų paskiau “šunelį apsikabinus” verkti, kol dar nevėlu, norėčiau, kad pasimokytumėt iš kitų. Tuo tikslu parenku pavyzdėlį ir jį beveik ištisai atpasakoju iš vienos priėmėjos — “senosios Elzės Burger”, kaip ji pati save vadina, dienoraščio. Savo profesijoj ji yra išdirbusi 40 metų ir padėjusi pasaulį išvysti net 2283 naujagimiams! “Teko pergyventi ir išmokti daug dalykų... Svarbiausius užrašau... manydama, kad jie bus naudingi ne tik jauniesiems, bet ir seniesiems...” (40 Jahre Storchentante”, Breslau, 1940 m.).
 
Kodėl aš likau netekėjus
 
     “Kodėl tu, Elzbieta, netekėjai?” — dažnai girdžiu klausiant, ypač kai mamos, pas kurias kartais reikia išbudėti kiauras naktis, pamato, kad su vyrais susitarti — švelniai ar energingai, pagal reikalą — aš puikiai moku.
 
     Jau daug laiko... beveik 20 metų, kai svajojau turėti savąjį židinį, savo vaikučius... kai tikėjau į laimę tarpusavėje šeimos meilėje, kai pilna pasitikėjimo susižiedavau su tuo, kuris paprašė mano rankos...
 
     Pasiūlymas buvo daug žadąs, nes jis buvo turtingas didelių fabrikų direktorius. Vestuvės turėjo būti keliamos pas tetą, kur su juo susipažinau ir kur paskiau ilgai darbavaus, ruošdama kraitį. Atrodė, viskas klojos kuo puikiausiai. Ir tetėnas, išsiklausinėjęs apie jį patį, patarė nepaleisti laimės. Mano širdelė liepsnojo... nesigėdžiu prisipažinti... Juk nustatyta Dievo planuose, kad žmonių širdys sutaptų... Manau, kad nei viena normali mergina negali likti indiferentiška prieš rimto džentelmeno meilės pareiškimus, jei jos širdis dar neužimta...
 
     Vis dėlto savyje aš jaučiau kažką, kas mūsų sieloms trukdė visai sutapti: neišdrįsau su juo dalintis visomis savo mintimis, nei išlieti jam visų savo jausmų. Kažkas žybčiojo sieloje įspėjančio. Skersai kelią lyg būtų buvę nuleistos užtvaros, kurios man kliudė žengti pirmyn; už vis labiau, kai Albertas nesivaržydavo peržengti siauras ir griežtas mūsų šeimos papročių ribas ar tai žodžiuose, ar tai meilikavimesi, ar tai pageidavimuos. Jis visuomet stengdavosi man įkalbėti, kad kuo dažniau likčiau viena su juo vienu; kad šen ar ten su juo susitikčiau; kad vakarais su juo vienu išeičiau.
     Šiuos pasiūlymus išgirdus, kartu, kažkur pasąmonėj, išgirsdavau ir tolimus aliarmo signalus, nors dėl savo menko išsiauklėjimo neįstengiau suprasti, kodėl. Nesupratau, dėl ko mes būtinai turime būti vieni. Šeimoje nebuvom įpratę į neprotingus suvaržymus, todėl pakankamai buvo progos bei laivės išsikalbėti, pažinti vienas kitą, aptarti bendrąją ateitį. Dėl to jo prašymų niekuomet nepatenkindavau, kas matomai jame įšaukdavo panieką.
 
     Kai jis sužinojo, kad rengiuosi grįžti namo, paprašė, kad jam “dovanočiau” visą dieną. Puiki proga, sakė jis, patirti “visą meilės malonumą...” Jis turįs tam teisės...
 
     — Kokios teisės? Kai čia nebūsiu, visuomet galėsi aplankyti mane namie, pas mamą.
 
     —    Tu privalai vieną kartą man visa priklausyti... Tu turi įrodyti, kad mane myli; kitaip, aš galiu pradėti abejoti... jei ir toliau būsi tokia neprieinama, grotomis apsitverusi...
 
     Jo prašymų prasmę anuomet per jauna buvau suprasti, bet didelė baimė užviešpatavo mane. Jo akių švelnumas vis daugiau keitėsi į degančią ugnį ir jų liepsnose besireiškiąs kažkoks žiaurumas mane gąsdinte gąsdino.
 
     —    Palik mane ramybėje. Nesuprantu, apie ką kalbi. Visa aš priklausau tik Viešpačiui Dievui. Niekam kitam!
 
     Su tais žodžiais išėjau iš kambario, palikdama jį vieną.
 
     Tačiau tokie nauji ir nesuprantami dalykai man nedavė ramybės. Kas slepiasi už tų keistų žodžių? Ką jis norėjo pasiekti? Reikia sužinoti bet kokia kaina! Tą patį vakarą nuėjau Švč. Mergelės Marijos bažnyčion, kur kitą dieną turėjo būti Žolinės atlaidai. Katedros klebonas, senas, išmintingas kunigas, turėjo būti tas, kurio ryžaus paklausti išpažintyje apie visus nesuprastus dalykus.
 
     Ir jis man gerai patarė. Teatlygina jam Dievas amžinybėje.
 
     Teta išdrožė man šaunų pamokslą: aš neprivalanti taip elgtis su savo sužieduotiniu, kaip vakar: kas matė — jį vieną palikti! Kol esu tik sužieduotinė, negalinti elgtis, kaip man patinka. Nepaskaičiau jai to už bloga, nes ji nežinojo priežasties. Savo elgesiu buvau visai patenkinta.
 
     Popiečiu Albertas vėl atėjo. Neslėpė savo blogo ūpo, buvo labai neramus. Pirma proga vėl pradėjo vakar nutrauktą kalbą:
 
     —    Noriu aiškiai žinoti: nori ar ne man įrodyti savo meilę? Trečiadienis — mūsų diena! Rytoj išvažiuojam iš čia, o ketvirtadienį jau būsi namie.
 
     —    Ne! Turėčiau meluoti čia tetai ir vėl iš naujo namie mamai. Kas slepiasi, Albertai, už tavo sumanymų? Žinok, kol nebūsiu tavo žmona, nevažinėsiu su tavim vienu. Savo garbės vainiką aš padėsiu tik ant altoriaus!
 
     —    Bet po sužieduotuvių juk aš turiu teisių į tave, į tavo meilę. Argi svarbu, jei truput anksčiau ar vėliau...
 
     —    Niekas neturi į mane jokių teisių, jei jos prieštarauja Dievo teisėms. Nei tu! To, kas prieštarauja Dievo įsakymams, tu nesulauksi iš manęs jokiu būdu, niekuomet!
 
     —    Matyt, kad kaime augusi. Kokie seni prietarai. Kvailute! Nori, kad vyras atsisakytų savo meilės teisių? Jei tu mane bent trupučiuką mylėtum...
 
     —    Jei būtų tiesa, kad vyras negali skaisčiai gyventi, Dievas to jam nebūtų įsakęs. Ir jei tu tvirtini negalįs susivaldyti net ligi sutuoktuvių, kaip aš galėsiu pasitikėti tavo ištikimybe, kai tu būsi kelionėje?
 
     —    Turi žinoti, kad vyrai — ne moterys...
 
     —    Ne tik pati aš noriu skaisti įžengti į moterystę, bet taip pat, kad toks būtų ir mano vyras. Kitaip, geriau likti vienai. Dėl to mums neapsimoka daugiau burnos aušinti!
 
     Įvyko, kaip pramačiau. Ne po ilgo laiko gavau jo laišką, kuriame rašė, laikąs sužieduotuves nutrauktas. Su tokia atsilikusia, senos mados mergina, jis negalėsiąs būti laimingas...
 
     —    Neverk, dukrele! Nusiramink! — guodė mane motina. — Jis nebuvo tavęs vertas. Tu nieko nepraradai. Padėkok Dievui, kad išgelbėjo nuo kryžiaus, kurį visą gyvenimą būtum turėjusi nešioti...
 
     Šiandien suprantu, kad mamytė šventą teisybę sakė. Bet anuomet, o! daug kančios teko patirti. Matyti, kaip tavo išsapnuota laimė negrąžinamai nutolsta ir vien tik dėl ištikimybės Dievui, sunku... Tik pamėgus savo profesinį darbą, galutinai atgavau dvasios lygsvarą. Dabar žinau, kad Dievas ko kito iš manęs norėjo.
 
     Prieš metus laiko Albertas tapo valdyto fabriko prekybos agentu. Buvo vedęs. Rado moterį pagal savo pomėgius... moterį viskam pasiruošusią... Asistavau prie jos nelaimingo gimdymo.
 
     —    Sifilis... — kalbėjo gydytojas.
 
     Po to tuoj įvyko skyrybos.
 
     Prieš kurį laiką Albertas pradėjo romansą su fabriko kontoriste, kuri buvo 25 metais jaunesnė už jį. Kadangi aš gerai jį pažinojau, nutariau mergaitę ir motiną perspėti.
 
     Veltui pastangos! Sužieduotinė net nesileido į kalbas:
 
     —    Išteku, — pasakė ji.
 
     Motina pridėjo:
 
     —    Mergaitė negali savo laimės užkasti. Suprask: tokia partija ne kasdien pasitaiko...
 
     Mano žodžiai: “katalikė mergaitė už išsiskyrusio vyro negali tekėti; perdaug didelis amžiaus skirtumas; nelaimė pirmoje šeimoje”, buvo žirnių bėrimas į sieną.
 
     —    Vyrai pirma turi “išsidūkti”, — filosofavo motina, — paskiau tampa geri šeimos galvos. Įsivaizduok: koks uždarbis... koki namai... viskas apmokėta... perteklius... Ė! toki dalykai šiandien ant gatvės nesimėto.
 
     Nusistačiusioms, žūt būt, ištekėti mergaitėms patarimai veltui. Dar labiau jie veltui bet kokia kaina į marčias norinčioms išleisti savo dukteris... Man ir šiandien mįslė, kaip motinos, kurios pačios jau pakankamai pergyveno šeimos kančių, taip lengvapėdiškai verčia savo dukteris už bet ko ištekėti.
 
     Prieš tris savaites buvo susituokta, aišku civiliniai. Truput vėliau pasaulio šviesą išvydo meilės vaisius...
 
     O Elzbieta! Jei galėčiau sugrįžti atgal! Kaip gerai padarei netekėdama!... Kiek ginčų ir barnių jau vien tik dėl gimsiančio. Vos prieš kelias dienas, kai jau buvau pradėjus sirguliuoti, kaip priekaištavo, kad išnešiojau iki galo... “Kvaile! — kalbėjo, — šiandien net ir tamsi kaimietė moka tokiomis naštomis nusikratyti...” Bet mama buvo mano pusėj : “prižadėjo tave vesti, tai ir privalo vesti. Jei padarysi, kaip jis nori, pames”. Ak, ir dabar, kai čia skęstu kančiose, jis su kita uliavoja... Tai sužinojau vakar iš laiško, kurį jis užmiršo savo kambaryje. O kad galėčiau grįžti atgal !...
 
     Viešpatie, mano Dieve! Kokie geri yra senieji Tavo įsakymai, kokie šventi Tavo įstatymai! Nuo kiek skausmų ir vargų jie apsaugoja ištikimai jų besilaikančius.
 
     Nemanyk, Aldute, kad čia tik gražus apsakymėlis. Jei pats nebūčiau tiek daug kartų girdėjęs to nelaimingojo “o kad galėčiau sugrįžti atgal”, nebūčiau Tau jo taikęs.
 
     Žinau, kad nebūsi patenkinta vien perspėjimu. Norėtum išgirsti, kaip privalo elgtis mergaitė, tapusi sužieduotine. Gerai. Leisk tad man dar patiekti kitą tos pačios autorės papasakotą epizodėlį apie Juozą ir Juzę. “Jį, — rašo ji, — išgirdau iš paties direktoriaus lūpų, kai kartu su juo visą naktį budėjau prie jo žmonos Juzės, besirengiančios tapti motina”.
 
Protinga sužieduotinė
 
     Mūsų miestelyje šiandien didelė šventė: primicijos ir vestuvės. Tai mano pirmųjų sutiktųjų dvynukų, stoties viršininko vaikų, šventė. Juozas laiko pirmąsias mišias, o Juzė išteka.
 
     Visas miestelis žydi gėlėmis ir plevena vėliavomis. Kaip per Dievo Kūno šventę, baltai apsirėdę ir vainikais pasipuošę mergaitės renkasi prie mokyklos. Jos iškilmingai palydės jaunąjį kunigą į bažnyčią. Stotyje jo sutiktų laukia net iš gretimų miestelių atvykę orkestrai. Linksma saulė kyla, guosdama laukus, linksmindama visų širdis; taip pat ir mano. Kokios iškilmės! Ir visa tai dėl “mano” vaikučių !... Juozas — jaunas kunigas, Juzė — laiminga sužieduotinė.
 
     Tai ne kasdieninės sutuoktuvės: ji išteka už audimo fabriko administratoriaus ir audeklų prekybos direktoriaus. Visi jai pavydi. Kiek mamyčių panaudojo visas gudrybes ir kiek dukrelių klastingai statė pinkles, kad tik kaip nors laimėtų jaunojo direktoriaus širdį. O Juzei, kuri net nepagalvojo apie tai, teko laimė...
 
     Juzei nėra ko prikišti: tvarkinga ir ypač savo veiksmuose tiksli; netrūksta jai nei meilumo. Kad ir tekdavo nugirsti priekaištų bei apkalbėlių, bet ir jos nebuvo teisingos. Ji nedavė progų įtarinėjimams : ėjo visad tiesiai, nenukrypdama nuo kelio ir už nieką nebūtų nusileidusi net menkiausiam negarbingumui.
 
     Tik dėl to ji ir laimėjo sužieduotinį. Bus laiminga moterystė: visi ženklai tai rodo.
 
     Juzė verta šios dienos iškilmių. Kai jos broliukas Juozas, baigęs gimnaziją, pareiškė, norįs būti kunigu, antrasis jos brolis buvo bebaigiąs gimnaziją, trečiasis lankė universitetą, sesuo rengėsi ištekėti ir dar trims mažaisiais teko rūpintis namieje. Kiek išlaidų! Tėvo uždarbio jau nebeužteko. Tada Juzytė, neturėdama nei 15 metų, nutarė tapti fabriko kontoros raštininke, kur galų gale, po visų mūsų pastangų, pateko. Reikėjo padėti broliui. Būdama gabi, greit išmoko stenografijos ir mašinraščio.
 
     —    Nesistenk, dukrele, niekam įsiteikti. Nepriiminėk dovanų nei pakvietimų. Neprašyk nieko kitų, kad nepasidarytumei nuo jų priklausoma, — buvo jos tėvo patarimai.
 
     Dar nedaug laiko praėjo, o ji jau visiems buvo žinoma, kaip uoli ir rimta mergaitė. Kadangi ji buvo, be to, graži ir gražių manierų, netrūko jos gerbėjų. Kai bandydavo kuris nors ją apdovanoti, mandagiai atsakydavo:
 
     —    Ačiū, neįpratus priiminėti dovanų.
 
     Ir pretendentas, nieko nelaimėjęs, turėdavo grįžti. Buvo, kurie kitokiu keliu norėjo ją laimėti: pakviesdavo į teatrą, į koncertą.
 
     —    Jūsų pakvietimas labai malonus. Dėkoju. Bet kai noriu ten nueiti, bilietą pati nusiperku.
 
     —    Panele! Kodėl tokia senoviška ?
 
     —    Priešingai: aš esu taip moderni, kad turiu drąsos daryti tai, kas man atrodo teisinga. Nenoriu niekam įsipareigoti ir nuo nieko priklausyti.
 
     —    Kokia išdidi! Argi ne visi, taip pat ir tu, esame iš tos pačios beždžionės? — išdrįso kartą vienas pašiepti.
 
     —    Kad beždžionė virstų žmogumi, to dar niekas nematė. Bet kaip žmonės virsta beždžionėmis, matau kiekvieną dieną, — be jokio piktumo atsikirto Juzė.
 
     Taip pamažu ji buvo visų palikta ramybėje, išskiriant vieną savininko giminaitį, kuris neiškentęs, drįso paglostyti jos veidelį.
 
     —    Atsiprašau! Rankšluostį galite rasti prausykloj. Aš nesu puotkelė jūsų suteptiems pirštams šluostyti!
 
     —    Koks liežuvis! — sumurmėjo anas išsinešdindamas.
 
     Pagarba Juzei augo. Visi su ja ėmė skaitytis, kaip su subrendusia, rimta moterimi ir saugojos per didelio artumo. Bet nemanykite, kad Juzė buvo įžūli mergaitė. Kol kiti likdavo savo vietoj, ji su visais buvo mandagi ir švelni. O savo pareigose buvo pirmoji ir viršininkų, jų tarpe ir prekybos direktoriaus, greit pastebėta. Buvo pakviesta stenografuoti pačias svarbiausias sutartis ir jas paruošti akcininkų susirinkimams. Taip ji nei nepasijuto, kaip buvo pakelta administracijos sekretore. Jos alga augo. “Juzė skiriasi iš visų mergaičių”, — mąstė direktorius...
 
     Juzei kartą apsirgus, administracijoj buvo pajusta toks didelis jos trūkumas, kad pats direktorius tą pačią dieną atskubėjo jos ieškoti į namus. Taip susipažino su visa stoties viršininko šeima.
 
     —    Kaip mes jūsų pasigendame, Panele ! Kuo greičiau sugrįžkit.
 
     —    Atsimenu Birsmark’o posakį: “nėra žmogaus, kurio nebūtų galima pakeisti kitu”. Kai už dviejų metų baigs mano brolis studijas, tada...
 
     —    Negi norėtum mus palikti ir tapti jo šeimininke?
 
     —    Tuo pasirūpins jauniausioji mūsų sesutė. Aš tikiuosi tapti vaikų darželio globėja.
 
     —    Negi būtinai rūpintis svetimais vaikais ?
 
     —    Tai nėra būtina. Bet kas žino, ar kada nors bus savųjų. Be to, kažin ar atsiras vyras, kuris būtų vertas būti mano vaikų tėvu.
 
     —    Bet jums gausus pasirinkimas, pavyzdžiui, kad ir iš visų mūsiškių.
 
     —    Dėl Dievo meilės! Nieko bendro nenoriu turėti su tokiais, kurie laksto paskui kiekvieną sijoną ir už šokolado plytelę tikisi galį įgyti visokią laisvę... Vargšai žmogeliai !...
 
     Nuo tos dienos direktorių užvaldė pavydas. Kad tik kas nors nepaviliotų jam Juzytės! Tokiam savo mintyse jis jau suko kaklą... Bet taip neturėjo atsitikti.
 
     Jai grįžus įstaigon, direktorius buvo nusistatęs ją laimėti sau. Buvo graudu pagalvoti, kad tą pražįstantį rožės žiedelį gali apnešti raštinės dulkės, it senas bylas. O jo puošnūs kambariai, rūpestingai vienos senos kaimynės prižiūrimi, prašėsi šeimininkės... Kokios kliūtys galėjo būti? Bet taip sklandžiai nevyko...
 
     Kai po ilgų apsvarstymų, jis nusprendė familiariškiau su Juze pasielgti, ji labai nusiminė. Prisipildžiusiomis ašarų akimis vos pora žodžių teištarė:
 
     —    Pone direktoriau !...
 
     Direktorius suprato, kad elgtis pagal seną paprotį bus išmintingiausia. Tą pačią dieną jis nuvyko pas stoties viršininką ir paprašė dukters rankos.
 
     Na, ir uošvis galėjo būti patenkintas tokiu žentu: jaunas, pavyzdingas katalikas, su užtikrinta ateitim. Prašvito saulutė ir Juzei: ji dar nebuvo gerai supratus, kad direktorių jau iš seniau buvo įsimylėjus. Ir koks nusivylimas ją buvo užvaldęs, kai vakar ji buvo nutarusi: jis kaip ir kiti... Dabar tik ji suprato tikrąsias direktoriaus intencijas ir sumėlynavo prasiblaivęs dangus, kaip niekada...
 
     Kadangi vestuvės buvo nutarta atidėti, iki brolis seminarijoj baigs studijas, tėvas labai nenoriai leido Juzei lankyti įstaigą, kurioje dirbo ir jos sužieduotinis.
 
     —    Dukrele, būk išmintinga, būk išmintinga... Už vis labiau atsargi. Laikykis taip skaisčiai, kad man ir mamytei galėtum žvelgti tiesiai į akis, be jokio sąžinės suvirpėjimo. Kartais nuoširdų bučkį sužieduotiniui, taip. Bet ne daugiau, dukrele, ne daugiau! Iki šiol buvai mergaitė be priekaišto, neapvilk mūsų pabaigoj. Neleisk savo skaistumo aptemdinti nei tam, kurį myli.
 
     Gaila. Meilė sunkiai klauso proto logikos. Sužieduotinis kartą pasidavė savo degančios meilės impulsui. Bet sužieduotinę rado budinčią ir kovai pasiruošusią :
 
     — Pauliau! kuo laikai mane tu šiandien? Ar daviau tau bent mažiausios progos? Jei rytoj neateisi manęs atsiprašyti į namus, draugystę baigsime! — Ir nelaukusi net darbo valandų pabaigos, išėjo.
 
     Sekmadienį, 8 val. ryto, direktorius jau laukė prie uošvio durų netikras, sumišęs: gal ir per anksti jis tikėjosi Juzytės... Jis buvo perdaug išmintingas ir kuklus vyras, kad neprisipažintų netakto. Taip dar kartą buvo pastebėta, kokia turtinga dvasia šviečia panelė Juzė.
 
     — Jei visos moterys būtų, kaip mano žmona, — kalbėjo tą naktį man direktorius, — kiek būtų laimingų moterysčių! Tikėk: svarbiausia yra (apie ką žmonės visai net nepagalvoja, galvodami apie reformas) būti skaistiems prieš vedybas. Jeigu visus žmones būtų galima laimėti šiai dorybei, šeimų krizės bent 90% sumažėtų.
 
     Va, kokiu būdu Juzė pastatė savo šeimą ant laimės pagrindo. Jos vyras jai buvo priverstas jausti pagarbą, ir žmonos padangės netemdė nei mažiausi debesėliai.
 
     Namų tvirtai negalima pastatyti ant smėlio, bet ant kietos uolos.
 
     Ką galėčiau, Aldute, pridėti prie šių pavyzdžių? Jie tikri ir gyvenimiški. Juose glūdi visa, ką mano širdis troško Tau pasakyti. Atsisveikindamas dar kartą noriu atkreipti Tavo dėmesį į tai, kas svarbiausia šiame ilgame laiške buvo pasakyta : Viešpatie, mano Dieve! Kokie geri Tavo senieji įsakymai, kokie šventi Tavo įstatymai. Nuo kiek vargų ir skausmų jie apsaugoja ištikimai jų besilaikančius.
 
Linkėdamas Dievo palaimos,
 
Jūsų K. Vabalkšnis.