Skyrių veda Br. Markaitis, S. J.
Protestantų Dorovės Principai ir Gimimų Kontrolė.
Dokumentai, paimti iš Protestantų vyskupų ir pastorių bendrųjų susirinkimų, rodo jų dorovės principų raidų šitame šimtmetyje.
1908 metais — Lambeth Konferencija Londone nutarė, kad “laisvas apsisprendimas pakenkti gimsiančiai gyvybei yra priešingas krikščioniškajai dorovei.”
1914 metais — Lambeth Konferencija: Vyskupų komitetas išleido memorandumą, patvirtintą didelės dijocezinių vyskupų daugumos, kuriame kontraceptyvų vartojimas pasmerkiamas, kaip “pavojingas, demoralizuojantis ir nuodėmingas.” Vyskupai sutiko, kad. būna atvejų, kada norima apriboti vaikų skaičius, bet tokiais atvejais “vedusieji teapsisprendžia naudotis tais perijodais, kada naujos gyvybės užsimezgimas yra mažiau galimas. Šitokiais atvejais prisitaikoma prie žmogaus fizinės prigimties; ... ir tai reiškia susivaldymą, o ne silpnybę . .
1920 metais — Lambeth Konferencija —- Vyskupai priėmė rezoliuciją Nr. 68: “Mes įspėjančiai pasisakome prieš nenatūralių priemonių vartojimą nėštumui išvengti dėl didelių fizinių, dorovinių ir religinių pavojų ir dėl blogo, grasančio žmonijai, plintant tokių priemonių vartojimui. Priešingi mokymui, kuris mokslo ir religijos vardu skatina vedusiuosius aklai pasiduoti lytinėm instinktui, mes griežtai laikomės to, kas visada buvo ir bus krikščioniškos moterystės pagrindas, būtent: 1. žmonijos palaikymas per naują gyvybę; 2. laisvas ir protingas vedusiųjų susivaldymas ir disciplina.”
1930 metais — Lambeth Konferencija — Vyskupų balsavimas (193 prieš 67) priėmė: Vyskupai “pripažįsta Katalikų Bažnyčios įtakingą svorį, kad kontraceptyvų vartojimas visuose atvejuose krikščioniui neleistinas, bet negali priimti šitos tradicijos, kaip paskutinio žodžio... Mes turime sutikti, kad šita tradicija nėra paremta Naujuoju Testamentu... Jeigu dėl geros dorovinės priežasties lytinis susivaldymas nėra priimtinas, mes negalime pasmerkti kontraceptyvų vartojimo nėštumui išvengti, jeigu kontraceptyvai vartojami protingai ir sąžiningai.”
David Goldstein, L.L.D. — (“Suicide Bent” knygoje) — rašo: “Šitoks galvojimas, kurį užtinkame 1930 metų Lambeth Konferencijoje, negalėtų pasmerkti mokslinių metodų, taikomų abortų praktikai. Mes turėtume sutikti, kad, abortų neleistinumas taip pat negalėtų būti paremtas Naujuoju Testamentu. Bet kodėl Lambeth Konferencijos vyskupai, kalbėdami apie nenatūralių priemonių vartojimą nėštumui išvengti, remiasi tik N. Testamentu? Ar ne 7-asis Anglikonų Bažnyčios artikulis sako, kad “tiek Senasis tiek Naujasis Testamentai yra Kristaus duoti žmonijai” ir jos orientacijai? Ar ne Genezės Knyga (38:9-10) mums primena, kad Dievas nubaudęs Onaną mirtimi dėl to, kad jis neleidęs savo sėklai apvaisinti savo brolio žmonos įsčios? Ar ne S. Testamentas sako: “Nesvetimoteriausi?” Ar ne N. Testamentas įspėja: “Kiekvienas, kuris žvelgia į moterį geidulio pilnu žvilgsniu, jau svetimoteriavo su ja savo širdyje.” Ar ne geidulys valdo tų širdis ir protus, kurie vartoja kontraceptyvus?” 1934 metais — Amerikos Protestantų Episkopalų Vyskupai tarėsi gimimų kontrolės klausimu Atlantic City suvažiavime. Balsavimas (44 prieš 38) priėmė gimimą kontrolės leistinumą ir jos praktiką. Vyskupas Arthur Huston, Olympia, Washington, puolė tuos vyskupus, kurie tokį nutarimą laikė priešingu krikščioniškajai moralei, šitais žodžiais: “Mes girdėjome daug pamaldžiu plepalų iš celibate gyvenančių dvasiškių, kurie nuo gyvenimo tikrovių pažinimo yra taip toli, kaip žmogus mėnulyje.”
Bet Vyskupas Thomas Jenkins, Nevada, balsuotojus įspėjo: “Jei jūs norite apsaugoti berniukus ir mergaites, balsuokite prieš (gimimų kontrolės priėmimą).” Vyskupas pridūrė: “Aš nesu celibato dvasiškis. Užauginau septynis vaikus ir keturis išleidau į kolegiją. Aš neturiu simpatijos tiems, kurie kėsinasi prieš prigimties įstatymus.”
Vyskupas Paul Matthews, New Jersey, apgailestavo: “Asmenys, kurie pasinaudos gimimų kontrolės praktika ir mūsų aprobatu, bus kontraceptyvų pramonės savininkai.”
Frederick H. Knubel, Amerikos Liuteronų Bažnyčios Prezidentas, pasisakė: “Tai yra labai reikšminga, kad dabartinė agitacija už gimimų kontrolę pasigirsta dienomis, kurios pasižymi lytiniu palaidumu. Šis faktas mus verčia įtarti tikruosius agitacijos motyvus ir įspėti rimtai nusistačiusius vyrus ir moteris, kad jie netaptų nešventų tikslų įrankiais. Ypatingai šiandien Bažnyčios pareiga yra pabrėžti lytinių santykių šventumą ir susivaldymo reikalą.” Tada ir gimimų kontrolės reikalas savaime at-puls.”
Journal of the American Medical Association, 1938 vasario mėn., rašė: “Amerikos moterys kas metai išleidžia 200.000.000 dolerių 636 kontraceptyvų rūšims.” Žurnalas “Fortune,” 1938 vasario mėn., patiekė davinius, iš kurių matosi, kad kontraceptyvų gaminimo pramonė kas metai pardavė savo gaminių už 250.000.000 dolerių, iš kurių 75.000.000 dolerių teko šios pramonės savininkams.
Raudonojo Dekano Dvasiškieji Draugai
Šituo vardu savaitraštis “America”, 1952 rugsėjo 6, talpino straipsnį, kurį parašė Douglas Hyde, prieš porą metų viešai išsižadėjęs komunizmo ir priėmęs katalikybę.
“Kas keletą mėnesių Raudonasis Canterbury Dekanas, Dr. Hewlett Johnson, pasirodo Britų ir pasaulio spaudoje su nauju komunistinės propagandos gabalu. Audra užverda tiek spaudoje, tiek parlamente. Reikalaujama jo pašalinimo. Bet tikroji problema yra ne tik Raudonasis Dekanas, bet komunizmo įtaka Anglikonų dvasiškių tarpe.”
Be Raudonojo Dekano yra visa eilė “mažesnių dekanų”, kurie sėkmingai papildo komunistų eiles. Kai Raudonasis Dekanas neseniai grįžo iš Kinijos ir parsivežė “įrodymų”, tvirtinančių, kad Amerika Mandžiūrijoje vedanti bakterijologinį karą, su juo prie prezidijumo stalo sėdėjo septynetas Anglikonų pastorių. Ir žmonių masė atėjo pasiklausyti R. Dekano ne vien iš smalsumo. Jie plojo, šaukė ir kėlė jam ovacijas, kaip žmogui, kuris nebijo pasakyti, ką jis mano, nežiūrėdamas pasekmių, ir, kaip žmogui, kuris ne vienam iš mitingo dalyvių padėjo tapti komunistu. Ir taip buvo ne viename Londone, bet visoje eilėje miestų.
Anglikonų dvasiškių tarpe yra visa eilė kairiųjų, kurie mielai bendradarbiauja su komunistais. Rev. Stanley Evans, kuris neseniai sakė pamokslus St. Paul’s katedroje ir sakykloje jautėsi lygiai gerai, kaip ir komunistų “Daily Worker” redakcijoje. Kai buvo teisiamas kard. Mindszenty, “Daily Worker” jį pasiuntė reporteriu. Rev. Evans grįžo pilnas geriausių įspūdžių ir visoje eilėje miestų pasakė, kad kardinolas buvęs teisiamas teisingai ir gavęs, palyginti, švelnią bausmę.
Kitas Anglikonų pastorius, “Tėvas” Conrad Noel, Thaxted vikaras, jau 1930 metais skelbėsi socijalistu. Savo naiviame nuoširdume jis bandė anglikaniz-mą pritaikyti darbo žmonių gyvenimui. Kada darbo žmonės “raudonėjo”, rau-donėjo ir anglikanizmas. C. Noel manė, kad komunizmas bus galima sukrikščioninti. Jo bažnyčioje kabojo Britanijos ir Sov. S-gos vėliavos. Procesijose matėsi kryžius ir piautuvas su kūju. Prie bažnyčios durų buvo pardavinėjamos anglikonų ir komunistų brošiūros. Iš Thaxted'o išėjo visa eilė anglikonų pastorių, kurie buvo susižavėję Conrad Noel entuzijazmu ir meile darbo žmogui ir persiėmę jo pažiūromis. Šiandien jie užima svarbias vietas Anglikonų Bažnyčioje, ir juos randi tarp komunizmo šalininkų.
Nelaimė šiandien yra kur kas didesnė negu anais laikais. Mat, C. Noel bandė paveikti politini judėjimą religiniu elementu, kai šiandien kairieji anglikonų pastoriai bando politiniu elementu paveikti religinį judėjimą.
Komunistinės revoliucijos metu Anglijoje būtų nesunku rasti visą eilę anglikonų pastorių, kurie greitai pasisiūlytų steigti tautinę bažnyčią pagal komunistų partijos instrukcijas.
Nemaža anglikonų pastorių, neturėdami aiškios nuomonės socijalinių klausimų sferoje, stokodami tvirto teologinio pagrindo savo religiniams įsitikinimams ir nerasdami atsakymo dabarties problemoms, gręžiasi į komunizmą, tikėdamiesi rasti tikslą ir idealą, kurių jiems šykšti senkanti anglikanizmo dvasia.