Mielas Jaunuoli,
Šių metų “Laiškų Lietuviams” antrame numeryje jaunimui skirtoje anketoje 5-tas ir 6-tas klausimas priminė gal svarbiausią Tavo amžiaus problemą — skaistybę. Neskaistybė yra jaunuolio priešas nr. 1, prieš kurį Tu turi rimtai ir narsiai kovoti, kartais diena iš dienos, be jokių paliaubų, be jokių taikos sutarčių...
Bet kovoti verta, nebijant nė didžiausių aukų. Dideli dalykai be aukų nepasiekiami, o skaistybė yra tikrai didžiausias Tavo turtas ir brangiausias perlas. Užtat ir priešų tiek yra. Jie visi stengiasi tą perlą pagrobti, tą Tavo turtą išplėšti. Nėra reikalo apie tuos priešus daug kalbėti, Tau jie perdaug gerai žinomi. Yra žinomi, bet gal ne visai gerai pažįsmi, nes labai klastingi. Tu juos dažnai sutinki ten, kur visai nesitikėjai. Kartais nuo vieno priešo bėgi į saugesnę vietelę ir štai ten užtinki kitą, dar pavojingesnį!
Taigi, visuomet turi budėti, visuomet turi būti pasiruošęs sutikti pavojus, bet neturi juose žūti. Kovok iki paskutiniųjų be jokių kompromisų. Toji kova Tau tikrai atneš pergalę. Pralaimėsi tik tada, jei su priešu pradėsi žaisti. Gal jis Tau iš pradžių maloniu draugu pasirodys, bet paskui skaudžiai apvils, sumins, paniekins, ir kai Tu nusiminęs verksi, jis demoniškai kvatos. Tad jokių nuolaidų, jokių beprasmiškų derybų, vienintelė išeitis — kova.
Kad tų priešų yra daug ir kad jie yra klastingi, Tu gerai žinai. Kad prieš juos reikia kovoti, taip pat yra aišku. Bet, tur būt, norėtum žinoti, kaip kovoti, kokius kovos metodus vartoti, kad greičiau pergalę pasiektum. Apie tai vieną kitą žodelį tarti ir yra šio straipsnio tikslas. Bet pirma gal bus naudinga ir įdomu pažvelgti, ką patys jaunuoliai į tuos klausimus atsakė.
Iš jaunimo laiškų
Tikrai džiugu, kad kai kurie jaunuoliai labai atvirai į tuos klausimus atsakė. Nekelsime čia viešumon kai kurių labai intymių ir grynai asmeniškų dalykų. Kiekvienas supras, kad yra tokių klausimų, apie kuriuos galima kalbėti tik “tarp keturių akių”. Tie klausimai tada atrodo tikrai kilnūs ir šventi. Bet išvilkti viešumon, jie subanalinami, apnuoginami, netenka to orumo ir šventumo, kurs iš tikrųjų juos gaubia. Taigi, čia pasitenkinsime tik bendresnio pobūdžio mintimis, kurios bus visiems naudingos.
Įsitikinus, kad tuose laiškuose jaunuolių pasisakymai yra tikrai nuoširdūs ir atviri, reikia pripažinti, kad mūsų lietuviškasis jaunimas yra doresnis ir skaistesnis už daugelį svetimtaučių. Ypatingai šis teigimas tinka, kalbant apie mergaites, kurių lietuviškas, gal būt, dar jų mamyčių įdiegtas kuklumas apsaugoja jas nuo daugelio pavojų, į kuriuos daug dažniau įkrinta to paties amžiaus kitatautės mergaitės. Su berniukais yra kiek blogiau, bet vis dėlto ne taip jau tragiška.
Gal kai kam atrodys keista ir nesuprantama, jei pasakysim, kad didžiausias pavojus mergaitės dorai gresia apie aštuntuosius - dešimtuosius ir apie aštuonioliktuosius - dvidešimtuosius amžiaus metus. Žinoma, išimčių yra visur ir visuomet, bet vis dėlto ir pačių mergaičių atsakymai į penktąjį anketos klausimą mūsų nuomonę patvirtina. Mažiau pavojų mergaitės skaistybei yra nuo dvyliktų - tryliktų iki šešioliktų - septynioliktų metų. Atrodo, nesunku suprasti, dėl ko taip yra. Juk geriausias mergaitės ginklas prieš skaistybės priešus ir tvirčiausias dorą apsaugojantis skydas yra jos kuklumas ir drovumas. Kukliausia ir nedrąsiausia mergaitė paprastai būna brendimo amžiuje, kai keičiasi ne tik jos kūnas, bet ir jos psichinis pasaulis.
Mergaitė, būdama 8-10 metų, yra dar vaikas. Ji nepažįsta to švelnaus mergaitiško kuklumo, to jautraus drovumo, kurį pajus tik vėliau, brendimo pradžioje. Jai dar nedaro didelio skirtumo berniukai ir mergaitės. Nors, ji geriau jaučiasi tarp mergaičių, bet visai nesivaržydama, mielai žaidžia ir su berniukais.
Laimė, jei šio amžiaus mergaitės draugės ir draugai yra rimtų ir kilnių šeimų gerai išauklėti vaikai. Tada nė jokių pavojų šiame amžiuje nebus. Jis prabėgs, kaip gražus, nerūpestingas, vaikiškas sapnas. Bet tegul tik pasimaišo koks nors sugedęs berniukas ar prieš laiką per daug “apsišvietusi” mergaitė, tuoj prasidės visokios slaptos kalbos, nedori ir negražūs žaidimai, ir mergaitės doros pamatai jau bus sugriauti. Šie pirmieji įspūdžiai, nors kitiems gali atrodyti smulkmeniški, mergaitės taip greitai neapleis, ją daugelį metų žiauriai persekios ir neduos ramybės. Štai panašiose aplinkybėse buvusios mergaitės pasisakymas:
“Būdama aštuonerių metų amžiaus ir girdėdama iš tarnaičių bei kitų paaugusių mergaičių visokių nešvarių kalbų, išmokau negražiai su savimi elgtis. Būdama trylikos metų, šio įpročio nusikračiau, nes gimnazijos aplinka atitraukė dėmesį kitur. Bet valia liko pažeista ir pagundos prieš skaistybę atrodė neįmanomos nugalėti, ypač nuo aštuonioliktųjų iki dvidešimt pirmųjų metų. Atrodė, kad nešvarios mintys niekuomet neišeis iš galvos. Nustojau ieškoti gėrio (nors bandžiau daug melstis), bet buvau susirūpinusi savo vidujine tamsa. Pati likau savo minčių centru, nes įsibėgėjusių neskaisčių vaizdų nepajėgiau atsisakyti. Mačiau, kaip baisu gyventi, jei neturi tvirto atramos taško tikėjime. Dabar esu dvidešimt trijų metų ir pradedu geriau suprasti, kaip išsipainioti iš tų velnio žabangų. Kartais lyg vėl pradedu vilties nustoti, bet ji tuoj vėl grįžta ir stengiuosi niekados jos neprarasti.”
Kita jauna moteris štai ką rašo:
“Esu jau ištekėjusi 26 metų moteris, bet visai puikiai prisimenu savo jaunystę. Man esant septynerių ar aštuonerių metų, už mane žymiai vyresnis piemuo negražiai su manim pasielgė. Supratau, kad tai buvo negeras darbas, bet tylėjau, niekam nesakiau. Eidama pirmos išpažinties, pasisakiau kunigui, kaip mokėdama paaiškinau, bet iki dabar dar vis man baisu, ar mano išpažintis nebuvo šventvagiška. Būdama 23 metų, vėl kunigui tai papasakojau. Liepė daugiau apie tai negalvoti, bet vis dėlto iki dabar mane sąžinė kankina. Būdama trylikos -penkiolikos metų, buvau kankinama įvairių minčių, dažnai galvodavau apie kitos lyties asmenis. Kartais ir klaidų viena padarydavau, bet su tuo smarkiai kovojau ir pasisekė visas pagundas nugalėti.”
Taip, nesvarbu, kas atsitiktų, reikia nenusiminti, nenustoti vilties, bet rimtai kovoti, ieškoti pagalbos maldoje, dažnai eiti sakramentų, ypač atvirai atlikti išpažintį. Bet vieną kartą viską gerai išpažinus, nereikia apie tai daugiau galvoti. Jeigu vėliau ir atrodytų, kad gal ką nors negerai išpažintyje pasakei, būk rami ir tų dalykų daugiau išpažintyje nekartok, jei savo tuometinėje išpažintyje stengeisi viską kaip galima geriau pasakyti. Dievas žmogų visados teisia pagal tas žinias ir pagal tą sąžinę, kurią žmogus tada turėjo, kai tą nuodėmę darė. Taip pat ir išpažintis yra gera, kai atliekama pagal tas žinias ir pagal tą sąžinę, kurią žmogus tada turėjo, kai išpažintį atliko. Savaime suprantama, kad augant, mokantis ir skaitant knygas, pirmiau turėtos žinios pasipildo, pasikeičia, o drauge su tomis žiniomis pasikeičia ir žmogaus sprendimas apie nuodėmę. Taigi, jei dabar padarysi nuodėmę, būsi teisiamas pagal dabartinę savo sąžinę, pagal dabartinį savo supratimą, bet šis tavo supratimas jokios įtakos neturi į tavo veiksmus bei tavo išpažintis, kai buvai dar vaikas ir kitaip viską supratai.
Išpažintį pakartoti reikia tik tada, kai ji buvo atlikta blogai, kai tyčia buvo paslėpta kokia nors sunki nuodėmė. Bet jeigu tada atlikai išpažintį, stengdamasis ją atlikti kaip galima geriau ir tyčia nieko neslėpei, bet gal vieną kitą dalyką, pagal tada turėtą savo išsilavinimą, netiksliai pasakei, būk tikras, kad tavo išpažintis buvo gera, kad Dievas tas nuodėmes atleido. Todėl dabar abejoti, ar jos yra atleistos, būtų negera, nes lyg ir abejotum Dievo gerumu ir gailestingumu.
Išvados mergaitėms ir tėvams
Aštuonerių metų mergaitė dar yra perdaug naivi ir vaikiška, kad pati galėtų galvoti ir suprasti, kaip tų pavojų išsisaugoti. Visa atsakomybė čia tenka tėvams. Jie turi ypatingu būdu rūpintis, kad tokio amžiaus mergaitė draugautų tik su gerais, išauklėtais vaikais. Reikėtų kiek galima stengtis, kad vaikai žaistų suaugusiųjų akivaizdoje, kad vieni nebūtų kokiose nors per daug nuošaliose vietose. Tėvai, ypač motina, turėtų palaipsniui savo vaikus apšviesti, duoti tinkamus atsakymus į jų klausimus, kad vaikai nebūtų priversti tų žinių semtis iš blogų draugų arba iš įtartinos vertės knygų.
Septyniolikos - aštuoniolikos metų mergaitė jau pradeda pamesti tą drovumą ir kuklumą, kurs buvo taip ryškus dvyliktaisiais - šešioliktaisiais metais. Ji pradeda būti laisvesnė, drąsesnė, pradeda dažniau lankyti šokius, visokias kitokias pramogas ir draugauti su jaunuoliais. Pavojų nejučiomis įkristi į pinkles yra labai daug. Tėvų pagalba ir dabar yra būtinai reikalinga, bet ir ji pati turi suprasti tuos pavojus ir jų vengti. Reikia vesti nuolatinę kovą prieš savo jausmus, prieš jaunystės lengvapėdiškumą ir daugiau vadovautis protu, nebijoti vyrams pasirodyti griežta. Taip elgdamasi nieko neprarasi, tik daug laimėsi. Gal vyras minutę ir pasižiūrės į lengvutę ore beskraidančią plaštakę, bet jis daug labiau gerbs tylią, darbščią, skaistų medų bekraunančią bitutę.
Šio amžiaus mergaitė neturėtų įsivaizduoti jau viską žinanti ir niekieno pagalbos nebereikalinga. Ji turėtų dažnai klausti patarimų savo motinos arba dvasios vadovo. O geriausia — ir vieno ir antro. Motina kartais gali geriau paaiškinti ir išrišti vienos rūšies problemas, o kunigas — kitos. Kaip jau minėjome, šio amžiaus mergaitė tampa vis drąsesnė, jau neturi tiek jaunatviškos baimės. Šią savo drąsą turi gerai išnaudoti, nebijoti nueiti pas savo auklėtojus, pas dvasios vadovus ir atvirai išsikalbėti visais ją varginančiais klausimais. Iš tokių pasikalbėjimų naudos visuomet bus labai daug, nors iš pradžių ir neatrodytų. Šio amžiaus mergaitė gana lengvai pasiduoda svetimoms įtakoms. Tad yra labai svarbu, su kuo draugausi, su kuo kalbėsiesi, su kuo savo rūpimus klausimus spręsi.
Žodis berniukams
Iki šiol kalbėjome beveik tik apie mergaites. Tai buvo, gal būt, dėl to, kad iš jų gavome daugiau atsakymų į anketos klausimus. Daugelis minčių buvo naudingos ir berniukams. Berniukui daugiausia pavojų yra brendimo amžiuje. Vyresniųjų patarimai jam čia yra labai reikalingi. Bet visa bėda, kad jie ne labai jų ieško ir klauso. Pasiekęs keturioliktuosius - penkioliktuosius metus, jis tampa “mažas revoliucijonierius” —viską kritikuoja, nieko nenori klausyti, mano, kad pats viską geriau už kitus žino. Vėliau jis supras, kad klydo. Tik gaila, kad gal tada jau bus tas savo klaidas skaudžiai apverkęs ir daug nuo jų nukentėjęs.
Taigi, jis turėtų stengtis nugalėti savo užsispyrimą, daugiau pasiduoti vyresniųjų vadovybei, klausti jų patarimų, atvirai su jais išsikalbėti. O tėvai ir auklėtojai taip pat turėtų jį suprasti ir jam padėti, nors ir neprašomi. Berniuką laiku reikia supažindinti su jo amžiaus problemomis, kad kilus norui ką nors sužinoti, nereikėtų jam knistis po blogas knygas ir “šviestis” pas gatvės vaikus. Jeigu jie ir mėgins jam ką nors “išaiškinti”, jis galės atsakyti: “Ačiū, jau seniai aš tai sužinojau iš savo tėvelių ir iš savo dvasios vadovo. Tai yra perdaug rimti ir šventi dalykai, kad aš galėčiau apie tai juokauti ir su visais kalbėti”.
Apie neskaisčias, įkyrias mintis, kuriomis tiek jaunuolių savo laiškuose skundėsi, pakalbėsime kitą kartą.
Juozas Vaišnys, S. J.