Gerb. Tėve,
Norėčiau paklausti, dėl ko pagal Bažnyčios mokslą vienas, visai nekaltas, turi kentėti dėl kito kaltės. Štai du jaunavedžiai. Susituokė ir iš pradžių labai mylėjosi. Bet vieną dieną žmona sutinka kitą ir po kiek laiko savo vyrui pasako: “Algi, aš su tavimi ilgiau gyventi negaliu. Tu žinai, jog aš buvau per daug tave įsimylėjusi, mūsų vestuvės buvo klaida, kurią dabar pats laikas atitaisyti”. Algis stengiasi žmoną perkalbėti, bet viskas veltui. Skyrybos. Ji pradeda naują “laimingą” gyvenimą su kitu, gražesniu, geriau mokančiu liežuvėlį pavartyti tipeliu. O Algis? Ir jis pradeda naują gyvenimą: geria, kortuoja, praleisdamas paskutinius pinigus, kad tik galėtų bent valandai užmiršti savo skausmą. Jis vienišas, visų apleistas, paniekintas. Atsiranda viena, kuri jį supranta. Ji galėtų jam padėti pakilti iš to purvo, jį tikrai mylėti ir parodyti, kad ne visos moterys tokios, kaip jo žmona. Bet jie negali mylėtis, negali sukurti šeimos, nes Bažnyčia griežtai draudžia. Nesuprantu, dėl ko Bažnyčia tai draudžia, dėl ko jis turi kentėti dėl savo žmonos kaltės.
Laukianti atsakymo Vijoleta
Mieloji Vijoleta,
Gal būt, daugeliui jaunuolių tas Bažnyčios elgesys neaiškus. Žinau, kad ne vieną persiskyrusį šis klausimas kankina. Atrodo tikrai žiauru, bet atsakymas, prisiminus Moterystės reikšmę ir šeimos sukūrimo tikslą, neturėtų būti sunkus. Pirmiausia reikia pasakyti, kad retai kada įvyksta skyrybos tik dėl vieno kaltės. Paprastai daugiau ar mažiau būna kalti abudu. Jeigu vienas mokės pasiaukoti ir stengsis prisitaikyti prie antro, tai skyrybų nebus. Laiške minimas Algis galėjo būti kaltas dėl to, kad prieš vestuves nesistengė rimtai savo sužieduotinės pažinti, ją vedė apakintas lengvos laikinės meilės. Rimtai su ja draugaudamas, galėjo pastebėti jos nepastovumą ir lengvapėdiškumą.
Jeigu Bažnyčia leistų skirtis ir tuoktis su kitu, tai būtų suardyti šeimos pagrindai. Tada tikrai daug šeimų skirtųsi dėl menkniekių. Apie tėvišką, pastovų vaikų auklėjimą negalėtų būti nė kalbos. Moterystės sakramentas netektų savo kilnumo ir šventumo, tai būtų tik kūniškų malonumų ieškojimas.
Kažin ar rasi bent vieną šeimą, kur vienas ir kitas neturėtų nuolat aukotis, atsisakyti savo užgaidų ir prisiderinti prie kito. Žmonės daugelį problemų lengviau išspręstų, jei visuomet atsimintų, kad šeimos gyvenimas reikalauja aukų, kad mūsų tikėjimas reikalauja heroizmo.
Redaktorius