Gerbiamas Redaktoriau,
 
      Dėl ko Bažnyčia taip kovojo prieš evoliucinę teoriją, nejaugi ji prieštarauja Šv. Raštui? Bet juk Šv. Rašte nėra pasakyta, kad žmogų Dievas atskirai ir specialiai sukūrė. Ten pasakyta, kad iš žemės padarė jo kūną ir įkvėpė sielą. Argi tą žemę, tą molį reikia būtinai suprasti kaip tikrą molį, kurs buvo panaudotas žmogaus “lipdymui”? Manau, kad čia turima galvoj medžiaga, plačia to žodžio prasme — materija. Vadinas, žmogus yra sukurtas iš medžiagos. Pagal evoliucijos teoriją, žinoma, iš gyvosios medžiagos, bet einant atgal dar toliau, ta gyvoji medžiaga išsivystė iš negyvosios. Taigi, galima visai teisingai sakyti, kad žmogus gavo pradžią iš negyvosios medžiagos — kad jis yra sutvertas iš molio. Iki visa tai įvyko, praėjo labai daug laiko — evoliucijonavosi. Juk ir Šv. Raštas sako, kad žmogus sutvertas šeštą, atseit, paskutinę “dieną”, tai reiškia, kad žmogus yra tobuliausias evoliucijos “gaminys”.
 
      Jei pažvelgsime į Šv. Rašto tvėrimo aprašymą, kurio tikrumu aš neabejoju, ten kaip tik pamatysime tą evoliucinę raidą. Taigi, evoliucijos mokslas nė kiek neprieštarauja Šv. Raštui, žmogaus nenuvertina ir jo dieviškumo nesunaikina. Šv. Raštas sako, kad Dievas jam įkvėpė dvasią. Ta dvasia tai yra žmogaus protas, kurs pasiekė savo tobulumą taip pat evoliucijos keliu. Kai žmogaus protas taip išsivystė, kad jis pradėjo skirti blogį nuo gėrio, stebėtis visata ir garbinti Tvėrėją, tada jis tapo panašus į savo Tvėrėją — Dievą.
 
      Be to, juk Dievas nėra daiktas, bet visa ko priežastis, todėl Jis nekuria daiktų, bet kuria daiktų priežastis. Mes matome ir iš Šv. Rašto, kaip palaipsniui Jis viską kūrė, kaip nuosekliai visa tai ėjo, tad kam dabar staiga pradėti šaukti: “Ne, ne, juk mes esame Dievo vaikai, mes negalime būti kilę iš žemesnio gyvio!” O vis tik mes esame kilę iš pat mažiausio gyvio sudėtinės dalies — atomo, ar gal dar mažesnio vieneto, kurį Dievas priežastingumo valia sutvėrė.
 
      Taigi, mes esame Dievo sutverti ir į Jį panašūs. Tik panašūs ne savo kūno forma ar veido struktūra, bet savo dvasia, savo protu, savo sugebėjimais, savo kūrybingumu.
 
Už atsakymą nuoširdžiai dėkingas
 
Mečys M.
 
Gerbiamasis,
 
      Tamstos laiške yra labai gražių minčių. Jūsų aiškinimas, kaip reikia suprasti Šv. Rašto žodžius apie žmogaus sutvėrimą, visiškai neprieštarauja Bažnyčios mokslui. Tik nenorėčiau sutikti su Jūsų teigimu, kad Bažnyčia kovoja prieš evoliucinę teoriją. Mat, yra visokių evoliucionizmo rūšių. Bažnyčia smerkia tik ateistinį evoliucionizmą, t. y. tokį, kurs visai nepripažįsta Dievo, bet sako, kad viskas savaime išsivystė, kad tarp žmogaus ir kitų žemesniųjų gyvių nėra jokio esminio skirtumo, kad žmogus yra tik labiau išsivysčiusi beždžionė. Be abejo, ir Jūs tokią teoriją smerkiate, nes pripažįstate net du ypatingus Dievo įsikišimus į tą evoliucinę visatos raidą. Pirmiausia — kai Dievas iš nieko sutvėrė tą atomą, ar ką nors kita, iš ko išsivystė visas matomasis pasaulis. Paskui — kai Dievas įkvėpė jau pakankamai išsivysčiusiam gyviui dvasinę sielą ir tokiu būdu tą gyvį esminiai pakeitė: iš neprotingo gyvulio (nesvarbu ar tai būtų buvus beždžionė, ar koks nors kitas už ją tobulesnis padaras) padarė protingą žmogų. Taigi, žmogus esminiai skiriasi nuo bet kokio gyvulio, nes gyvulys savo veikime vadovaujasi tik instinktu ir jausmais, o žmogus, turėdamas dvasinę sielą, vadovaujasi dviem pagrindinėm tos sielos galiom — protu ir valia.
 
      Taigi, Bažnyčia nesmerkia jokios evoliucinės teorijos, jeigu tik yra pripažįstamas Dievo veikimas šiais dviem atvejais: 1) pačioj pradžioj ką nors sukuriant iš nieko ir 2) sukuriant ir įkvepiant dvasinę sielą. Sukurti iš nieko nors ir mažiausią atomą, ypač su ta jam įdiegta galia išsivystyti į tokį stebuklingai gražų ir tobulą pasaulį, reikia ne mažesnės galios, negu pačiam iškart sukurti tą pasaulį. Tai galėjo padaryti tik begalinė Jėga ir begalinė Išmintis — Dievas. Tą patį reikia pasakyti ir apie sielos sutvėrimą ir įkvėpimą.
      Kitas klausimas, ar galima moksliškai tokią teoriją įrodyti. Dar niekam iki šiol nepasisekė aiškiai įrodyti, kad iš vienos gyvulių giminės gali išsivystyti kita, pvz. kad karvė kada nors virstų arkliu arba atvirkščiai. Dar sunkiau, tur būt, bus įrodyti, kad iš negyvo daikto gali išsivystyti gyvas, pvz. kad iš kokio nors mineralo išsivystytų kad ir menkiausios rūšies gyvis. Absoliutinė mokslininkų dauguma šiandien pripažįsta, kad “gyvas gali kilti tik iš gyvo”. Vadinas, ir evoliucija turi ribas. Ypač negalima prileisti proto evoliucijos. Čia gali būti tik laipsninis skirtumas ir neesminė pažanga. Vienas gali būti protingesnis už kitą, žmogus protą gali išlavinti, ištobulinti, bet kad neprotingas gyvis taptų protingu, tai, kaip jau matėme, gali padaryti tik Dievas.
 
      Jūsų laiške ginama evoliucija yra teistinė ir visuotinė. Kadangi ji yra teistinė, neprieštarauja nei Šv. Raštui nei Bažnyčios mokslui; bet kaip visuotinė, tur būt, labai maža mokslininkų rastų, kurie ją pripažintų ir ją gintų.
 
      Plačiau apie evoliuciją ir kitus jai artimus klausimus patarčiau pasiskaityti T. V. Gutausko, S. J. knygelėje “Kas žiūri ir nemato”, kurią galima gauti “Laiškų Lietuviams” Administracijoje. Čia perspausdinsime iš tos knygelės keletą Jūsų klausimui naudingų minčių.
 
Ką Bažnyčia smerkia ir ką toleruoja?
 
      I. SMERKIA ATEISTINĮ (monistinį — absoliutų) evoliucionizmą, .kuris tvirtina, kad visas žmogus — su fizinėmis ir dvasinėmis galiomis — išsivystė iš beždžionės. Sielos dvasinis veikimas, pagal juos, grynai smegenų funkcijos, kurios su smegenų buvimu pasireiškia ir su jų pranykimu dingsta.
 
      Smerkia jį todėl, kad jis tiesioginiai prieštarauja Apreiškimui. Bet jis prieštarauja ir mokslui. Tai iš piršto išlaužti tvirtinimai. Jei žmogaus siela būtų išsivysčiusi iš gyvulių, gyvuliuose turėtume rasti bent šiek tiek į jo9 apraiškas panašių savybių.
 
      Ar tas panašumas yra? “Gyvuliuose dvasinių žmogaus panašumų galime rasti atskirais atvejais. Bet šių panašumų negalime imti tikrąja prasme, nes kaip tik tai, kas žmogui yra charakteringa — galėjimas progresuoti visose srityse ir laisvai kurti —    gyvuliuose visiškai trūksta. Jie visuomet lieka tame pačiame laipsnyje. Su žmogumi priešingai: kaitaliojimasis yra jam tipiškas. Nors ir jis paveldi iš tėvų palinkimus, bet tai visai kas kita, negu gyvulių instinktai — jie jam nėra besąlyginis paveldėjimas. Jis gali visuomet juos laisvai reikšti, tuo tarpu gyvulys jam nubrėžtu instinkto keliu privalo eiti su tuo pačiu būtinumu, kaip kalnų upelis kristi žemyn. Mes neturime įrodymų, kad gyvulys bent kurioje srityje pasireikštų abstrakčiomis sąvokomis, bendrais dėsniais, visuotiniais principais. Dėl abstrakčių sąvokų neturėjimo gyvuliui trūksta kalbos, nes žodis yra girdimai išreikšta — sumedžiaginta sąvoka. Beždžionė ne dėl to negali kalbėti, kad jai truktų kalbėjimo organų, bet dėl to, kad ji neturi ko sakyti” (Bavinkas, “Probleme and Ergebnisse der Naturwissenschaften,” 581 psl.).
 
      Gyvuliai negali norėti. Ką nors veikdamas, jis būtinai turi sekti tą impulsą, kuris jame stipriausias. Štai padėta dešra. Šuo ją suuodžia, ją mato, ją gali pasiekti. Jis alkanas. Argi gali pro ją praeiti? Jokiu būdu! Dešros jis tik tada nelies, jei kitas impulsas bus stipresnis. Jei jis pvz. buvo gerai apvanotas, kai pirmą kartą dešrą suėdė, dabar baimės impulsas gali būti didesnis už alkį, ir jis dešros nepajudins.
 
      Vadinas, gyvulys negali norėti ir nenorėti. Jis neturi laisvos valios. Todėl gyvuliuose veiksmai remiasi tik pojūčiais. Jie nėra atitrūkę nuo medžiagos. Teisingai tad tvirtinama, kad gyvulys turi medžiaginę sielą, kuri yra tik jungiamoji visų gyvulyje esančių elementų galia. Todėl ji su gyvulio mirtimi nustoja egzistavusi.
 
      Visai kas kita su žmogaus siela: ji gali protauti —    galvoti ir norėti.
 
      1. Žmogaus protas gali galvoti ir suvokti tiesą, gėrį ir grožį.
 
      a) Visi žmonės maždaug vienodai sprendžia pagrindiniuose dalykuose, kas yra tiesa ir kas netiesa. Juose yra natūralus moralinis įstatymas. Ši žmogaus suvokiama tiesa yra amžinoji tiesa, apreikšta pasauliui. Jos norma — pačioje Dievo prigimtyje.
 
      b)    Žmogus gali suprasti, kas yra gražu. Jis žavisi žvaigždėtu dangumi. Jis, nuostabos apimtas, klausosi didingo jūros ošimo. Jis moka suprasti gamtos grožio kalbą, jos muziką ir pakilti prie aukštesnio grožio.
 
      c)    Žmogus gali suprasti gėrį. Gėrio ir blogio pažinimas šaknijasi pačioje žmogaus prigimtyje. Išrauti šį pažinimą yra tas pat, kaip ir sunaikinti žmogaus dvasią.
 
      Iš šios galios — pažinti tiesos, gėrio ir grožio objektus — seka amžinosios šių dalykų normos buvimas: amžinasis gėrio ir grožio įstatymas. Žmogus gali kurti, bet nei tiesos, nei grožio, nei gėrio jis nesukuria. Tad iš kur jie kyla? Jei ne iš žmogaus, lieka tik amžinasis įstatymų Leidėjas. Žmogaus dvasia Jį pažįsta, kaip tą patį, kurio pėdsakus suseka gyvybėje ir pasaulio tvarkoje. Gali tad žmogus pažinti Dievo buvimą ir prie Jo pakilti, kaip tiesos, grožio ir gėrio šaltinio.
 
      Dabar mums aišku, kokiu būdu ir pagonių išminčiai savo natūraliomis jėgomis priėjo prie tikrojo Dievo pažinimo.
 
      2. Žmogus gali norėti. Ši galia kyla iš jo laisvos valios prigimties. Žmoguje esantieji impulsai yra jo valios galioje. Gyvuliuose juos reguliuoja pats Dievas per instinktus. Gi žmoguje jie atiduoti laisvės įstatymui. Todėl žmogaus likimas sudėtas į jo paties rankas. Čia — visa žmogaus prakilnybė, nes čia yra jo panašumas į Dievą. Dėl šių savybių žmogaus sielą vadiname dvasia. Protauti ir norėti — grynai dvasinės galios. Jos yra visai nepriklausomos nuo medžiagos. O jei žmogaus siela esmėje nepriklausoma nuo medžiagos savo veikimu, turi būti nepriklausoma, kaip pastebi Šv. Tomas Akvinietis, ir savo buvimu. Todėl ji lieka ir tada, kai tampa atskirta nuo kūno. Ją sunaikinti galėtų tik pats jos Tvėrėjas atskiru valios aktu. Bet Jis to nedaro, nes negali sau prieštarauti: ką sutvėrė amžina, gyvens amžinai. To garantija — jai įdiegtas natūralus amžinojo gyvenimo ir amžinosios laimės troškimas.
 
      Protas, laisvė ir nemirtingumas priklauso prie žmogaus sielos prigimties ir skiria ją nuo gyvulio sielos.
 
      Taigi, bedievių evoliucionistų mokslas apie žmogaus dvasios išsivystymą iš gyvulio — iš gyvos medžiagos, yra ne mokslas, o fantazijos žaidimas. Jei jie nenori mokslo paversti vien bedieviška propaganda, privalo, kaip ir visi kiti rimti mokslininkai, neprasilenkti su priežastingumo dėsniu. Iš medžiaginių dalykų niekuomet nepasidarys dvasiniai. Neužtenka norėti, kad taip būtų — reikia įrodyti, kad taip yra...
 
      Tad ar neteisingai Bažnyčia smerkia ateistinį evoliucionizmą ?
 
      II. TEISTINI EVOLIUCIONIZMĄ BAŽNYČIA TOLERUOJA. Jis tvirtina, kad tik žmogaus kūnas yra kilęs iš gyvulio, tiksliau sakant, Dievo išvystytas, netiesioginiai sutvertas. O siela betarpiškai sutverta ir įkvėpta.
 
      Bet ir ši teorija neturi pakankamai įtikinančių argumentų, nors katalikų mokslininkų tarpe yra jai daug palankių: jie mano, kad vieną dieną gali ši teorija pasitvirtinti. Todėl Bažnyčia ją toleruoja, nors ir nepriima. Įrodžius žmogaus kūno išsivystymą iš gyvulio, Apreiškimas nenukentėtų. Šv. Raštas nėra gamtos mokslų mokytojas. Tačiau gamtos mokslai padeda giliau suprasti Šv. Raštą. Juk evoliucionistinis vystymasis taip pat reikia priskirti prie tvėrimo plačia prasme, nes reikalauja diriguojančios rankos. Galų gale negalima absoliučiai tvirtinti, kad Šv. Rašto kalba apie žmogaus sutvėrimą iš “žemės dulkių” nėra simbolinė. Dievas galėjo paruošti vienos beždžionės organizmą, jos embrionui įkvėpti racionalinę sielą ir išvystyti į žmogų. Žmogui tai nebūtų joks pažeminimas, nes organinė medžiaga stovi aukščiau už neorganinę. Šią hipotezę įrodžius, Apreiškimas ne tik nenukentėtų, bet priešingai: prie Šv. Rašto prisidėtų dar vienas mokslinis argumentas! Juk evoliucionistai tvirtina, ir tai patys žymiausieji, k. a. Gegnebui, Thompson, Valeton, Dalbiez ir k., kad evoliucija tampa visai nesuprantama, jei atmetamas jos finalistinis (tikslingas) aiškinimas. Bet finališkumas (tikslingumas) gamtoje — ryškiausias Dievo liudytojas. Taigi, ir evoliucionizmas, jei jis teisingas, liudija apie Dievą.
 
      Prie šio evoliucionizmo formos šiandien linksta daugumas jo sekėjų. Evoliucionistas Bavinkas rašo: “Kraštutiniai evoliucionistai klydo, kad priskirdami žmogų prie gyvulių karalystės, nieko jame daugiau nematė, kaip aukštesnį gyvulį. Klydo taip pat ir tikintieji, kad tuo patikėję, kovojo prieš pačią išsivystymo mintį, užuot kovoję prieš klaidingas išvadas. Žmogus, nors kilęs iš gyvulių pasaulio, yra daug daugiau negu gyvulys. Jis kojomis remiasi žemėn, bet jo žvilgsnis nukreiptas į dangų: jis keleivis tarp dviejų pasaulių” (Probl. und Ergeb. der Wissensch., 588 psl.).
 
Išvados
 
      Tur būt, dabar visiems bus aišku, kas tikėjimui prieštarauja ir kas ne. Bažnyčia smerkia tik tai, kas griauna mūsų tikėjimą. Mokslines tikėjimui neprieštaraujančias hipotezes ji toleruoja. O kai tos hipotezės tampa moksliniais argumentais įrodytos, Bažnyčia jas priima kaip mokslo tiesas, naudingas tikėjimo tiesų aiškinimui. Katalikų mokslininkų ir teologų ginčai ir pasisakymai už ar prieš tas hipotezes yra grynai asmeniški. Jie kalba ne Bažnyčios, bet savo vardu.
 
Redaktorius