Mielasis Vincai!
 
      Protestantizmas giriasi pravedęs Kristaus Bažnyčioje reikalingas reformas. Dalis jų “reformatais” ir vadinasi. Kažin ar yra kitas taip nevykusiai vartojamas žodis, kaip šitas. Argi būtų, pvz., reformacija namų, jei iš pat pamatų nugriautumei senuosius ir jų vieton pastatytumei visiškai naujus? Ką nors reformuojant, bent esminiai dalykai turi likti tie patys, o galima pakeisti tik nusidėvėjusias dalis, įvesti vieną kitą pagerinimą, nesunaikinantį reformuojamojo daikto tapatybės.
 
      Reformuodami Bažnyčią, protestantai kaip tik ir išmetė pačias svarbiausias, esmines, Išganytojo duotas formas, o jų vieton įvedė naujas, net priešingas. Tai kaip dar galima kalbėti apie reformą? Paskutiniame laiške matėme juos išsižadėjus dieviškojo autoriteto mokyti nepakeistą Evangelijos tiesą. Dabar pažiūrėkime, ką jie padarė su Kristaus duotąja galia valdyti ir šventinti tikinčiuosius.
 
      Kristaus įkurtosios Bažnyčios valdžia yra monarkinė. Apaštalų kolegijai ir jų įpėdiniams su Petru, visų vyriausiuoju, o ne visiems tikintiesiems jis suteikė galią leisti įstatymus, teisti ir bausti (Žiūrėk L. L. 1952). Tiek Evangelijos, tiek Apaštalų darbai, tiek pirmųjų šimtmečių Bažnyčios istorija pirmąją aukščiausią vietą skiria Petrui ir jo įpėdiniams. Aiškiai matyti, jog Petro pirmenybė nėra tik “garbės”, o tikros valdžios. Be Petro nėra Kristaus Bažnyčios. Kuri protestantizmo šaka turi šiandieną “vyriausią galvą”, Petro įpėdinį, galintį tarti lemiamą žodį tikėjimo ir dorovės klausimuose? Ne tik kad nė viena jų nė nebando tuo girtis, bet visos puola Katalikų Bažnyčią, kam ji pripažįsta tokią valdžią savo Popiežiui! Taigi, visai sąmoningai protestantai atmetė monarkinę bažnyčios konstituciją, tuo pasipriešindami paties dieviškojo Kūrėjo įstatymui ir nustodami būti Jo Bažnyčios nariai.
 
      Antra, ne vienam Petrui teko visa Bažnyčios valdžia. Kiti apaštalai buvo jo bendradarbiai ir, kiekvienas savo srityje, turėjo panašias galias. Nei patys apaštalai, nei jų įpėdiniai negavo savo valdžios iš tikinčiųjų, o iš paties Kristaus. Reikalui esant, jie susirinkę bendrai aptarė visos Bažnyčios reikalus, o tikintieji priėmė jų sprendimus. Šiandieną tik Romos Katalikų Bažnyčios vyskupai teturi tokią pat valdžią, kaip apaštalai, ir jų žodis, tiek vyskupijoje, tiek visuotiniame Bažnyčios suvažiavime saisto žmonių sąžines. Niekas negali pasilikti katalikas, kas tikėjimo ir dores dalykuose sąmoningai priešinasi savo vyskupui. Ir vėl, nė viena protestantizmo šaka neturėjo ir neturi šitokio autoriteto. Kai kurios jų, tiesa, turi vyskupus. Kartais jie suvažiuoja į sinodus, bet jų sprendimai nėra paskutinis tikėjimo žodis. Neretai suvažiavimuose su sprendžiamuoju balsu dalyvauja ir pasauliečiai. Šitoks tvarkymasis nėra Kristaus ir ne pirmųjų amžių Katalikų Bažnyčios. Demokratija Bažnyčioje yra protestantų įvesta naujovė, panaikinusi Išganytojo paliktą Bažnyčios santvarką.
      Ką tik minėjau, jog kai kurios protestantizmo šakos turi “vyskupus”. Bet jie yra vyskupai tiktai iš vardo. Tikras vyskupas iš pat krikščionijos pradžios buvo laikomas tik tas, kas savo valdžią buvo gavęs iš kurio nors apaštalo. Kad į tai buvo žiūrima, kaip į labai svarbų dalyką, liudija rūpestingai vedami ir saugojami įpėdinystės sąrašai. Protestantai vyskupų apaštališkumo atžvilgiu įvairiai laikosi. Vieni, kaip anglikonai, sakosi tebeturį iš apaštalų gautą valdžią. Kiti nepripažįsta tam klausimui jokios reikšmės. Bet pačiam Liuteriui  a p a š t a l i š k a s i s  autoritetas labai rūpėjo. Jam buvo svarbu kaip nors pateisinti savo sukilimą prieš teisėtąją Bažnyčios valdžią. Iš pradžių jis sakėsi turįs apaštališką autoritetą kaip reformatorius. Vėliau gyrėsi įgaliojimus gavęs iš Wittembergo magistrato. Dar vėliau teigė, kad jo daktaratas teikiąs jam visas valdžios teises. Per 24 metus Liuteris net 14 kartų keitė savo pažiūras į apaštališką valdžią, bet visada į ją pretendavo. Be abejo, iki jis buvo Katalikų Bažnyčios kunigas, kaip visi kunigai, taip ir jis turėjo apaštališką autoritetą. Tą jis gavo iš Bažnyčios per savo vyskupą. Bet jam sukilus prieš Bažnyčią, duotoji valdžia buvo atimta. Atimta ne tik Liuteriui, bet ir visiems atsimetusiems vyskupams. Jei jie šiandieną nori įrodyti savo apaštališką ir pagaliau dievišką autoritetą, jie turėtų tai padaryti stebuklais, kaip pats Kristus ir Jo išrinktieji Apaštalai. Iki to jie nepadarys, jų savinimasis yra tuščias. Tad protestantų bažnyčios negali būti Kristaus, nes jos nebeturi monarkinės, hierarkinės ir apaštališkos valdžios.
 
      Pagaliau, Vincai, prisiminkime, ko Dievo Sūnus atėjo žemėn. Koks buvo Jo vienų vienas tikslas? Grąžinti žmogui nuodėmės sunaikintąjį dievišką gyvenimą. Kristaus dieviškajame asmenyje žmogaus prigimtis tapo įtraukta į Švenčiausios Trejybės gyvenimą. Žmogus tapo “dieviškosios prigimties dalininkas” (2 Petro 1, 4), “Dievo namiškis” (Efez.2, 19). Panašiai, kaip mes esame savo tėvų vaikai ir jų namiškiai dėl to, kad gimdami gavome iš jų savo gyvybę ir visą jų prigimtį, taip tik dėl to esame Dievo vaikai, kad Kristuje ir per Kristų gauname dieviškosios prigimties, dieviškosios gyvybės, dieviškojo gyvenimo (Jo. 6; 14. 9-10; 17, 21-23 ir k.). Žmonėms sujungti su Dievu dieviškam gyvenimui Kristus paliko septynis sakramentus. Krikštas gimdo mus Dievui, Sutvirtinimas ir Švč. Sakramentas gaivina, ugdo ir stiprina pradėtą dievišką gyvenimą. Atsitikus nelaimei jį prarasti, Atgailos (išpažinties) sakramentas padeda vėl atgauti. Sutvirtinimo, Ligonių, Moterystės ir Kunigystės sakramentai ne tik didina žmoguje dieviškąjį gyvenimą, bet dar teikia įvairių kitų labai reikalingų jam malonių. Kai kurie jų tokie reikalingi, kad be jų niekaip negalima įeiti į amžinąjį gyvenimą. Sakramentai yra pačios svarbiausios Kristaus Bažnyčios priemonės tikslui pasiekti.
 
      Ką padarė protestantai su tais sakramentais? Kone visus atmetė! Tiesa, beveik visos sektos dar vartoja krikštą. Tačiau daugelis nelaiko jo sakramentu, o tik paprasta sekton įstojimo ceremonija. Kai kurios jų vartoja ir “Viešpaties Vakarienę”, bet netiki kad Kristus būtų komunijoje gyvas, su kūnu ir siela, žmogyste ir dievyste. Komunija jiems yra tik Paskutinės Vakarienės prisiminimas, ar, geriausiu atveju, dvasinis susijungimas su Dievu. Kiti sakramentai nė tiek nepripažįstami. Kaip tada begalima vadintis Kristaus Bažnyčia, kai iš jos yra išmestos vienintelės priemonės vieninteliam Kūrėjo skirtam tikslui pasiekti? Išmesk automobilio motorą, pasikinkyk porą gerų arklių ir važiuok. Ar tai dar bus automobilis? Protestantai pašalino iš Kristaus Bažnyčios kaip tik tai, kas ją darė Kristaus Bažnyčia. Tad kokia teise jie dar gali girtis esą Jo Bažnyčia? Protestantai dieviškojo autoriteto vietoje pastatė žmogiškąjį, dieviškųjų malonių — sakramentų — vietoje bepaliko giesmes ir maldas. Išmetė Išganytoją iš bažnyčių, kur Jis norėjo būti asmeniškai su žmonėmis iki pasaulio pabaigai, artimas, prieinamas, mylimas ir mylįs.
 
      Dar viena svarbi tiesa iškeltina. Kiekvienas tikėjimas, kiek tik žmonijos istorija atsimena, visada turėjo Dievui regimu būdu aukojamas aukas. Kristus pats tapo didžioji begalinė savo Bažnyčios auka Tėvui Kalvarijos kalne. Jis norėjo, kad ta auka, dvasiniu (mistiniu) būdu būtų tęsiama iki pasaulio galo, kaip jau buvo išpranašauta pranašo Malakijo. Nė viena protestantų bažnyčia nebeturi regimos aukos Dievui. Tik Romos Katalikų ir Rytų apeigų atskilusiosios Bažnyčios aukoja toliau Kristaus Kūną ir Kraują šv. Mišių aukoje. Ta auka buvo Kristaus Bažnyčioje iš pat pradžios (“Duonos laužymas” Apd.). Netekęs aukos Dievui, protestantizmas yra religija be širdies. Tokia religija negali būti Kristaus religija. Šitaip “reformuoti” Kristaus įsteigtąją ir per 15 šimtmečių gyvavusią Bažnyčią reiškia ne reformuoti, bet deformuoti ir visiškai sugriauti.
 
      Sielos netekęs kūnas ima pūti: skilti į dalis. Protestantizmo nuolatinis skaidymasis, byrėjimas į daleles yra ne gyvybės, o mirties ženklas. Išmetus Kristų iš Bažnyčios, panaikinus Jo dievišką autoritetą, nebėra kas palaiko vienybę. Griuvimas yra būtinas. Tai, ačiū Dievui, šiandien mato ir pripažįsta vis daugiau ir daugiau protestantų. Todėl jie meldžiasi ir deda didelių pastangų sulaikyti skilimą, susijungti. (Ekumeniškasis sąjūdis). Daugelį jų labai stebina ir žavi Katalikų Bažnyčios vienybė ir gyvumas. Atsiranda suprantančių ir pasakančių, jog be vienybės su Katalikų Bažnyčia visi kiti susijungimai pasiliks nereikšmingi. Visada jie apgailestauja, kam įvairiuose susijungimui aptarti suvažiavimuose nedalyvauja Roma. Melskimės, Vincai, kad tas supratimas apimtų didesnes protestantizmo mases, kad jis suleistų gilesnes šaknis, kad jis neduotų ramybės geriausiems ir kilniausiems jų žmonėms, iki jie ras kelią atgal prie savo Motinos Bažnyčios, nuo kurios jie paklydusių vadų buvo atplėšti.
 
J. Kidykas, S. J.