Bruno Markaitis, S. J.
• Naujas Priekaištas Vatikanui
Kai Eugenijus Kardinolas Tisserant lankėsi Strasburge ir pasakė radijo kalbą, pasigirdo eilė piktų balsų, kad, girdi, Vatikanas rengiasi panaudoti Krikščionių Demokratų partijas, kaip savo įrankius, užvaldyti Naujosios Europos politikai.
Sena pasaka, kurią nuo seno mėgsta Socialistai, ypač Vokietijoje ir D. Britanijoje, ir šiandien pasakojama politikos vaikams su dideliu pasisekimu. Bet tikrosios nelaimės šaknys ne Vatikane. Europos socialistai, turėdami ilgą tarptautinės partijos disciplinos tradiciją, įtaria, kad ir krikščionių demokratų partijos veikia panašiai, ir kad jas diriguojąs Šv. Tėvas. Nenuostabu, kad Kardinolo Tisserant nuoširdi kalba ir linkėjimai buvo priimti kaip ženklas, kad Vatikanas rengiasi užvaldyti Jungtinės Europos politiką.
Jungtinėje ateities Europoje dominuos ne socialistai, demokratai ar liberalai, bet jungtinės jėgos. Katalikai nė kartą nėra pareiškę, kad jie kitaip galvotų. Niekas neturėtų stebėtis, jei Popiežius deda visas pastangas, norėdamas pagreitinti Europos vienijimo procesą ir visapusišką atsigavimą iš politinio chaoso ir karo demoralizuojančių griuvėsių. Popiežiaus gilus susirūpinimas Europos ateitimi turėtų susilaukti pasaulio padėkos, o ne nesveikų įtarinėjimų.
Krikščionių demokratų partijos, nors savo ideologija yra katalikiškos, vis dėlto, jos nėra religinės, bet politinės partijos, ir valdosi nepriklausomai nuo Bažnyčios. Mes neturime jokių įrodymų, kad Vatikanas būtų norėjęs primesti joms savas politines tendencijas tiek tautinėje, tiek tarptautinėje sferoje.
Tiesa, kad Apaštališkasis Sostas yra labai susirūpinęs Jungtinių Europos Tautų minties pasisekimu, ką užtikrino Kardinolo Tisserant kalba. Bet neliesa, kad Vatikanas norėtų vadovauti ar dominuoti Jungtinės Europos politikai.
• Penki Plaukai ir Šeši Paskyrimai
Kai Lietuvos Himno paskutiniai žodžiai — “Vienybė Težydi’ — nuaidi virš minios galvų, ne vienam peršasi mintis, kokią vienybę turėjo galvoje himno autorius. Juk sėkla tol nepražysta, kol ji neišaugina koto, lapų ir pumpuro. Ar Kudirka mąstė apie fizinę vienybę, ar apie dvasinę, ar apie visų tautos elementų jungtį, nesunku atspėti. Bet liudijant mūsų politinio veikimo nuolatinį skaldymąsi, kai pasiteisinimo argumentai kuriami po įvykusio fakto, prisimena seno dėdės penki plaukai ir šeši perskyrimai, ir jo užsispyręs tvirtinimas, kad svarbu ne plaukų skaičius, o perskyrimų.
Aušros gadynės saulėleidyje buvo kartojama: “Pirma nušaukime mešką, o paskui dalinsimės kailį” Ką dabar dalinasi mūsų politikai, nelengva pasakyti.
Kai ateinantį kartą giedosime himną, žiūrėkime, kad ir mūsų politikai giedotų. O po žodžių “Vienybė Težydi” paklauskime: “Ponai,, kokia vienybė?”
Hitleris, kurdamas Naująją Europą, norėjo vienybės. Deja, jo vienybės sąvoka ir priemonės jai realizuoti milijonus apgyvendino mirties stovyklose ir kapinėse. Bolševikinė vienybės mintis, paremta jėga ir prievarta, nepripažįsta kitų vienybės sąvokų, išskyrus vieną, kad teisinga ideologija ir nuomonė gali būti tik viena, būtent, mano. Milijonai kapų yra kruvinas paminklas šioms vienybės sąvokoms atminti.
Tikroji vienybė gimsta iš aukos ir teisingu, nesikeičiančių principų. Ji tol negalima, kol individas nėra linkęs atsisakyti savo nuomonės daugumos sąskaiton. Vienybė apsigyvena žmonėse tada, kai visuomeninio gyvenimo bendras gėris individui yra svarbesnis ir brangesnis už savąją ambiciją ir kišenę. Visuomenei tarnaujama tada, kai individas noriai įsijungia į Dievo sukurtą sistemą, kuri remiasi vaisingu gėriu, pastoviu teisingumu ir universalia meile žmogui.
Kristus, steigdamas amžiną Bažnyčią ir gerai pažindamas žmogaus prigimti bei silpnybes, jai davė vieningumo principą Petro asmenyje. Petras nebuvo išmintingiausias ar gabiausias apaštalas, bet po puolimo — nuolankiausias. Jis nebeturėjo asmeniškų ambicijų, išskyrus vienintelį norą tarnauti Kristaus Bažnyčiai ir Jo visuomenei.
Vienybė niekada negriauna kitų darbo, bet jungia, stato ir palaiko bendrąjį visuomenės gėrį. Kaip gi žydės vienybės medis, jei piktas nesantaikos ir keršto žaibas ji suskaldė į nevaisingų šipulių krūvą.
• Žinios iš Belgrado
New York TIMES praneša, kad Jugoslavijos Komunistai pradėjo pulti Katalikų vyskupus su nauju įtužimu. Vyskupai, rugsėjo 23-25 dd. susirinkę Zagrebe, uždraudė kunigams priklausyti valdžios įsteigtai ir diriguojamai “Kunigų Sąjungai”. Valdžia pasmerkė vyskupų nutarimą, sakydama, kad toks vyskupų žingsnis pažeidžia “organizacijų laisvės principą
Dabartinė komunistų akcija prieš K. Bažnyčią prasidėjo Slovėnijoje š. m. vasario mėnesį, pasišaudama išrauti Katalikybę su visomis šaknimis. Įdomu ir skaudu, kad vienas šios akcijos frontų nukreiptas prieš Jugoslavijos mahometonus.
Paskutiniai Tito žygiai prieš religiją prasidėjo po to, kai valdžios propagandos biuras paskelbė, kad totalitarinis režimas baigia savo dienas ir demokratinės reformos palies valstybinį, teisini ir ekonominį aparatą. Tuo laiku Jugoslavijoje lankęsi Vakarų atstovai patikėjo, kad Tito Jugoslavija pradėjo žengti laisvės keliu.
Bažnyčia Slovėnijoje atidavė didelę kraujo duoklę Naciams. 80% kunigų buvo deportuota. Jų bažnyčios uždarytos arba išniekintos. Vokiečiams pradėjus karą prieš Sovietų Sąjungą, komunistų teroristai tęsė nacių pradėtas žudynes, likviduodami katalikus kunigus ir pasauliečius. Tito, paėmęs valdžią, sumetė į kalėjimus arba išžudė naujus tūkstančius. 1945 metų gegužės ir birželio mėnesiais buvo nužudyta 10.000 slovėnų, prievarta sugrąžintų iš Vakarų.
Religinė laisvė Slovėnijoje vos bekvėpuoja po sunkiu persekiojimų jungu, kuris bažnyčias ir pasilikusius kunigus apkrovė pasakiškais mokesčiais ir religinį aktyvumą suvaržė iki minimumo. Bet bažnyčios, kurios dar neuždarytos, nesutalpina tikinčiųjų (Religious News Service, spalio 17).
Slovėnija buvo vienintelė Europos šalis, pasiekusi kooperatyvinės formos idealą socialinėje ir ekonominėje sferoje. Visos socialinio ir ekonominio gyvenimo fazės, ypatingai kaimuose, buvo įjungtos į savanoriškų ir savitarpio pagalbos kooperatyvų tinklą, kuris gimė ir pražydo giliame ir veikliame Slovėnų religingume. (Martyrdom of Slovenia, LaFarge, The America Press, 1942). Tito režimas perėmė pražydusi kooperatyvų tinklą ir, padedamas Amerikos pinigo, bandė jį kolektyvizuoti. Bandymai nepavyko, ir daug pasiekusi ir žadėjusi Z a d r u g a (kooperatyvų tinklas) pradėjo merdėti.
Katalikiškoji Slovėnija ir mahometoniškoji Bosnija vėl tapo teroro lauku. Vakarams dar vienas įspėjimas, kad Tito pasilieka ištikimu marksistu ir kovoja prieš organizuotą religiją bet kokioje formoje.