T. P. Lippert, S. J.
Į mano kambarį įėjo jauna mergaitė.
— Nors Jūs manęs ir nepakvietėte, aš vis dėlto ateinu, — jos balse, tviskančiame pasitikėjimu savimi, skambėjo tylus priekaištas.
Nudaviau nekaltą ir nustebusį; tikrumoj man jau dilgtelėjo sąžinė: ką gi tu čia vėl būsi pamiršęs?
— Aš juk esu Tėvui pasiuntusi keletą savo kūrinių, klausdama, ar galėčiau išgirsti Jūsų nuomonę apie juos. Iki šiol man nebuvo nė žodeliu atsakyta!
Keletu atsargių klausimų bandžiau savo atminty sužvejoti prieš mane sėdinčios rašytojos kūrinius. Tai pavyko, bet ji vis dėlto pastebėjo mano meškerę ir papeikiamai tarė:
— Matau, jog Tėvas esate visą dalyką pamiršęs...
— O ne, — gyniausi. — Ten buvo, pavyzdžiui, eilėraštis “Kai naktys budi”.
— Tikrai! — sušuko džiūgaudama. —
Tamsta šito nepamiršai! Tai buvo tikrai geri eilėraščiai!
Vos spėjus tam savęs įvertinimui išsprūsti, lengvai paraudo; tačiau taip nesumišusi ir juokdamasi žvelgė į mane, jog vėl pasijutau visiškai nedrąsiai, tebuvau tik šį tą iš jos eilėraščių skaitęs. Bet apie tai tuo tarpu nutylėjau ir tariau:
— Taip, esama keleto tikrai neblogų tonų Jūsų kūriniuose.
— Taip? — entuziastingai riktelėjo, pašokdama nuo kėdės. — Tikrai? Sakykit, ar iš tikrųjų turiu talentą?
— O taip,— tariau nuoširdžiai, rimtai ir ne be įsitikinimo. — Jūs turite talentą.
— Ačiū Dievui! Kaip gerai! Aš taip bijojau. Bet dabar nebežinau, kaip ir susivaldyti iš džiaugsmo!
Ar turėjau jai paaiškinti, kad nuo mano sprendimo dar taip maža kas tepareina? Kas gi gali tikrai pasakyti, ar žmogus turi talentą rašyti? O jei ir taip, kas gi tuo laimėta? Ji pastebėjo mano veide susirūpinimą; žmonės, ypač moterys, visada tuojau pastebi, kai kuo abejoju. Mano dar neišmokta kaip reikiant nuslėpti, ką galvoju.
— Na, — kalbėjo ji, vaikiškai grasindama, — man tai jau galite sakyti tiesą! Žinau, kad galų gale esu atsistojusi ant savo kojų.
— Taip, žinoma, — tariau nuraminančiai, — Jūs tikrai turite talentą, tačiau dabar dar tik pradedate. Ir rašytojas turi pagaliau kartą pradėti, ir tada jį vadina pradžioku. Pradedąs turi mokytis, turi dirbti, turi turėti kantrybės...
Taip aš jai daviau eilę gerų patarimų, liečiančių savęs kritiką ir mokymosi troškimą; patarimų, kuriuos vykdo net apdovanoti genijai. Ji tačiau atrodė ne labai atidžiai teklausanti.
— Mano tėvai, — staiga tarė truputį priešginiška mina, — nieko nenori žinoti apie rašymą.
— Taip? O kodėl?
— Jie sako, kad aš turiu verčiau ko nors išmintingo imtis.
— Tai man suprantama. Jie, tur būt, nori, kad pasirinktute kokį amatą, kuris juos išmaitintų?
— Na, žinoma, — tarė, — to jie ir nori. Bet aš jaučiu pasibiaurėjimą tokiam duonos pelnymuisi. Aš noriu gyventi menui.
— Hm, menui, — atsiliepiau kiek melancholiškai. — Kas tai gali? Visada reikia dar tiek daug šalia to daryti. Ir mokslui negalima visiškai gyventi; apskritai, niekam negalima visiškai ir vien tam būti. Reikia, pavyzdžiui, visada ir sagų įsisiuvimu ir kojinių užsiadymu rūpintis.
— Prašau nebūti toks prozaiškas! — tarė priekaištingai. — Tamsta, pavyzdžiui, nori visiškai tik Dievui gyventi.
— Taip, Dievui, — atsakiau. — Čia kaip tik ir yra skirtumas. Dievui yra visa, ką tik žmogus nori gerai atlikti. Ir sagų įsisiuvimas. Jis yra begalinis, ir visa savaime plaukia į Jį. Bet kai aš noriu visiškai gyventi tvariniui, tada turiu pro visa kita praeiti, o tai negalima. Turiu pasidalinti į nesuskaitomas dalelytes ir kiekvienam tvariniui duoti po truputėlį.
— Na, bet menas! Menas juk yra kažkas dieviško, kažkas begalinio, kaip ir pats Dievas.
— Gal būt. Bet lieka faktas, kad ir būdama rašytoja turėsite duoti ką nors savo pilvui. Tamsta ir taip jau atrodai tokia jau perdėtai plonutė ir trapi. Drabužių taip pat reikės, ir buto, ir rašomojo popierio. Ir mokesčius turėsite mokėti, net jei būsite rašytoja.
— Ak, koks iš tikrųjų Tamsta! — riktelėjo. — Vien tyčiojatės iš manęs!
— Bet ar ne tiesą sakau? Kodėl rašytojai neturėtų mokėti mokesčių? Tai labai išganingai ir auklėjančiai veikia į žmogaus dvasią. Žinoma, kol menas pats tai atneš, rašytojas, tur būt, mirs badu.
— Mažių mažiausia, — tarė ji susimąsčius, — visa tai nukreips jo dėmesį, padarys sausą, atims nuotaiką. O aš turiu laisvai plasnoti, jei noriu ką sukurti. Kai pajuntu įkvėpimą, kai mano galvoje dūzgia kokia idėja, tada turiu visados skristi į laisvę. Tada turiu sau sakyti ir sakyti, posmelį po posmelio. O, kaip tai skamba! Kad Jūs galėtumėte įsivaizduoti! Ir po to užrašyti. Tai svarbiausia. Ir tada norėčiau, kad ir kiti skaitytų ir deklamuotų, kad tai kituose žmonėse vėl suskambėtų, ką aš savo viduje esu girdėjusi. Kaip kad vienam varpui nuskambėjus, su džiaugsmu girdi, kaip aplinkiniai varpai pradeda atsiliepdami gausti...
— Taip, tai gražu. Matau, kad savo sieloje nešiojatės bokštą, kuriame skamba varpas. Jūs galite menui atiduoti savo jauną širdį. Bent jis yra Jūsų meilės vertas. Tačiau Jūs dar tebegyvenate savo jaunutės meilės medaus mėnesį, dar tebesate linksmutė smaguriautoja. Kaip kiekviena tikra meilė, taip ir ši, turi tapti griežta tarnyba vidinei pareigai, kurią uždeda rašytojo misija ir kuri labai dažnai tampa našta, nors ir saldžia.
— Tamstai nėra reikalo taip rimtai kalbėti, — tarė. — Aš jau nebebijau. Jei tik priklausau prie pašauktųjų, aš noriu mielai tarnauti.
— Ir kam gi norite tarnauti?
— Kam? Na, savo pašaukimui, savo vidinei žvaigždei.
— Bet tokiu būdu tik sau tarnausite. Ar tai iš tikrųjų tarnyba?
Ji pažvelgė į mane sumišusi, bet greit vėl susigriebė:
— Bet aš juk ir žmonėms tarnausiu, kuriems mano kūryba šį tą reiškia.
— Bet tai tik Jūsų parašytos eilutės, ne Jūs pati. Tamsta palieki tolumoj stovėti ir siunti vien savo kūrinius. Kaip tie šelpėjai, dedą pinigus į kasą, iš kurios paskui bus maitinami kokie nors nepažįstami vargšai.
Čia ji atrodė rimtai besupykstanti:
— Bet, Gerbiamas Tėve, mano kūriniai yra kažkas asmeniška, kas plaukia iš mano širdies, iš mano išgyvenimo ir iškentėjimo! Jų negalima palyginti su duodama moneta!
— Kaip piktai sugebate svaidyti į mane žaibus! Bet dabar aš esu Tamsta patenkintas. Jei tapsite ne vien rašytoja, ne vien menininkė, bet žmogus, norįs žmonėms gyventi... Tai yra, mylįs ir todėl taip pat kenčiąs, iš meilės kenčiąs žmogus. Ir jei iš šitos gilumos semsitės savo kūrybai, tada gerai. Jei tik esate ir liksite geras, gailestingas ir užjaučiąs žmogus. Net ir savo prozaiškiems tėvams.
— Taip, — tarė tyliai. — Aš nenoriu būti jiems nemaloni. Noriu būti gera; mano menas turi būti geras, kaip angelas.
— Ar iš viso esama meno, kurs nebūtų geras?
— Greičiausiai ne, — atsakė. — Manau, kad piktoji dvasia negali nieko kurti.
— Gerai, tad būkite angelas! Tada kursite, tada rašysite, nes meilė leidžia žvelgti į tolius. Meilė yra vienintelė kurianti jėga. Ji išgalvojo ir sukūrė visa, ką mūsų akys mato pasaulyje gražaus.
Jaunoji poetė pakilo nuo kėdės, paspaudė man ranką ir išskubėjo, lyg būtų lėkusi kito tokio pasaulio sukurti.
Išvertė A. Tamošaitis, S. J.
Iš a. a. vysk. P. Bučio pamokslo:
RETAS kas pagalvoja, kad seniausieji tėvynės meilės pavyzdžiai yra surašyti Šventajame Rašte. Pranašas Danielius taip mylėjo savo tautą, religiją ir kultūrą, kad visi Babilonijos gerumai jam išrodė blogi. Patrijotas jaunikaitis tokią pačią nuotaiką sužadino savo trijuose drauguose... Jei Danielių pavadinsime pirmąja tėvynės meilės sėkla, tai Machabiejų dviejose knygose rasime ją jau užaugusią, žydinčią ir gausius vaisius nešančią... Man neteko matyti tobulesnio tėvynės meilės vadovėlio už tas dvi Machabiejų knygas.
V. Jėzus žinojo tas Senojo Įstatymo knygas ir savo mokiniams paliko įsakymą nepakeisti iš jo nė mažiausios raidės, nė brūkšnelio (Mt. 5, 18). Jėzaus mokiniai, sakysim šv. Povilas, ryžtasi pats amžinai žūti, kad tik jo tautiečiai nežūtų (Rom. 9, 3). Todėl jis nesigaili nei vargo, nei darbo, nei pinige, nesibijo šmeižtų, nei paniekos, nei kalėjimo, nei skaudaus mušimo, nei pačios mirties.
Suimant viską, matome, kad tikintis krikščionis turi: arba mylėti savo tėvynę arba likti neištikimas savo religijai — Ir pas mus laimingai lietuvybė sukibo su katalikybe ir, išvien naikinamos, išvien gynėsi... Maža tauta, kurią visi jos vaikai stipriai myli, yra galingesnė už didelę tautą, kurią tik retas temyli ir tas silpnai.
(Lux Christi”, 1952, nr. 1)