Thelma Pearson
(žmonos laiškas netikinčiam vyrui)
 
 
Mylimasis,
 
      Praėjusį vakarą, kai Tu išvykai, aš stengiausi rasti progos su Tavimi pasikalbėti. Ramiai, tarp keturių akių, kaip paprastai. Visą tą dieną tarp mudviejų buvo galima pajusti kažkokį įtempimą. Dėl to kaltesnė aš.
 
      Tu pastebi, brangusis, kaip labai stengiuosi būti kantri, ne perdaug jautri. Bet tai ne visuomet man pasiseka. Kai Tu kritikuoji visa tai, kas katalikiška, aš stengiuosi būti objektyvi. Nežinau, kodėl taip elgiesi. Gal būt, ieškodamas sau atsakymo ar laukdamas pritarimo. Gal būt, visa tai sakai, bandydamas mano ištikimumą tikėjimui, o gal tai darai visai nejučiomis. Svetimieji galėtų dar daugiau man priekaištauti, daugiau įžeisti mano tikėjimo jausmus. Dėl to neprarasčiau nei lygsvaros nei ramumo.
 
      Tu atsimeni, kas įvyko, kai mudu kartą aplankėme nekatalikus draugus: Bobą ir Mortą. Bobas, kaip paprastai, ėmė puldinėti tikėjimą: “Nėra Dangaus. Religija išgalvota, kaip įrankis masėms kontroliuoti. Katalikų Bažnyčia nori valdyti pasaulį. Jai rūpi tik pinigai”... Paskiau tęsė ilgą pasakojimą, kaip katalikai atsikraustę į Ameriką indijonus laikė vergais.
 
      Kai jis baigė kalbą, Katalikų Bažnyčia, aišku, atrodė visai juoda. Aš laukiau, kol jis pabaigs. Paskui stengiausi, kaip mokėdama, atsakyti į jo priekaištus, palaikydama Bažnyčios pusę. Suprantama, aš neįstengiau įtikinti nei jo nei Tavęs. Gal tik to pasiekiau, kad judu ėmėte abejoti, ar tik girdėtosios apie Bažnyčią istorijos nebus truput išpūstos...
 
      Tada Tu buvai išdidus dėl manęs, nes tą vakarą ginčijausi šaltai ir ramiai, nors tai man nebuvo lengva. Dabar Tu stebiesi: kodėl aš nesu visuomet tokia? Kodėl aš taip dažnai smarkiai atkertu Tavo kritikoms? Nesistebiu: Bažnyčia, net ir pats Kristus, jau dvidešimt amžių kritikuojami. Taip bus visuomet. Tik, matai, vienas dalykas susilaukti kritikų iš Bobo ir Mortos, iš Kajaus ir Klaros, o kitas — iš Tavęs. Jų žodžiai mažai paliečia man širdį. Jų neprivalau mylėti tokia meile, kaip Tave. Jie tik draugai. Tu, brangusis, esi mano vyras.
      Mes visi pripažįstam, kad moterystėje žmonės tampa tobulesni, vispusiškesni: jie papildo vienas kitą. Kai perku rūbus ar naujus batelius, savaime ateina mintis: “Boliui tokie labiau patinka”. Aš galvoju, kaip suteikti Tau džiaugsmo. Aš noriu dalintis su Tavimi net ir šiuo mažu malonumu. Bet savo tikėjimo negaliu palyginti su jokiais dalykais.
 
      Tu negali net apytikriai suprasti, ką tikėjimas man reiškia. Nebent kurią dieną pats įtikėtum ir jį priimtum. Jis — mano pirmoji mintis ryte ir paskutinioji vakare. Jo įtaką jaučiu kiekvieną dieną, kiekviename darbe. Jis — mano drąsa. Jis padeda man nugalėti savo prigimties silpnumus. Nuo jo priklauso mano mintys. Jis valdo mano impulsus. Netekus tikėjimo, aš prarasčiau, mielasis, tiek daug grožio, tiek daug suraminimo, tiek daug jėgų. Tikėjimas yra kažkas, ko aš negaliu atskirti nuo pačios savo esmės. Jis yra tokia pat mano asmens dalis, kaip širdis, galva. O mylimasis! Tai yra dalykas, kuris man reiškia daugiau, negu bet kas kitas pasaulyje. Ir aš negaliu juo dalintis su Tavimi...
 
      Kai aš Tau aiškinu, kad negaliu valgyti penktadienį mėsos, kad gavėnioj turiu pasninkauti, Tavo šypsnys iškrypsta. Tau atrodo juokinga, kad žmogus galėtų tapti kito žmogaus nuostatų vergu. Šis nuostatas Tau reiškia ne daugiau, kaip “tris kartus iš eilės praleidus susirinkimą, narys išbraukiamas iš draugijos”. Tai yra ne daugiau, kaip visuomenės organizacijos taisyklė. Bet Tu negali suprasti to džiaugsmo, kurį jaučia mano širdis, atliekant šiuos, Tau juokingai atrodančius dalykėlius. Negali jo suprasti, ir juo negaliu su Tavim pasidalinti...
 
      Kai aš ruošiu žuvį, kai valgau skurdžius pusryčius, galvoju: “Šiandien milijonai žmonių visose pasaulio dalyse aukoja šį mažutį nusigalėjimą, kaip padėkos maldą. Jie prisimena pasaulio sutvėrimą — Dievo padarytus visus gamtos stebuklus. Jie prisimena “kasdieninę duoną” bei dvasios džiaugsmus, paruoštus žmogui. Jie galvoja apie Dievo Sūnų, tapusį žmogumi; kaip Jis gyveno ir mirė, kad žmonės išmoktų mylėti vienas kitą. Jie dėkoja už vyrus, už žmonas, už vaikus. Jie prisimena visa tai ir supranta, kaip menkučiais, kaip mažais dalykėliais atsilyginame už visa tai, ką esame gavę.”
 
      Tūkstančiais savo darbelių ir žodžių Tu parodai, kad mane myli, kad esi dėkingas už mano meilę. Tad ar gali būti juokinga, jei aš ir visi kiti katalikai pasaulyje stengiamės Dievui padaryti ką nors, kas parodytų, jog mes Jį mylime? Kiekvieną šventadienį bendras dalyvavimas Mišiose, dažna Komunija, penktadienį susilaikymas nuo mėsiškų valgių, pasninkas — visa tai lyg milijonai mažučių žiburėlių ant tamsaus žemės skritulio, šviečiančių meile ir dėkingumu.
 
      Brangusis, aš žinau, kodėl Tu tiek daug dirbi. Net ir viršvalandžiai Tavęs nepaalsina. Ne dėl to, kad uždirbtum daug pinigų ir, tapęs turtingu, žibėtum prieš savo kaimynus. Tu dirbi dėl to, kad mane myli. Tu nori, kad turėčiau namų židinį ir bent šiokius tokius gyvenimo patogumus. Tau daug maloniau būtų bent tuos viršvalandžius sunaudoti skaitymui ar dirbant mėgiamaisiais įrankiais savo dirbtuvėlėj, pasilinksminant ar pasišnekučiuojant su bičiuliais prie stiklo alaus. Bet Tu noriai dirbi ir nemėgiamą darbą, nes dirbi iš meilės. Tai yra ta pati priežastis, dėl kurios aš atsisakau kiekvieną penktadienį mėsos, o pasninko dienomis net ir sotumo. Be abejo, man būtų daug lengviau vien pasakyti: “Dieve, aš Tave myliu” ir paskui elgtis, kaip patogiau. Bet kai aš darau dėl Jo ką nors, kas man nepatinka, kai susilaikau dėl Jo nuo malonumo, aš įrodau Dievui, kad Jį myliu, žodžiais tvirtinti lengva, bet įrodyti darbais — reikia pastangų.
 
      Kiekvieną dieną aš meldžiuosi, kad Dievas man duotų drąsos kuo objektyviausiai laikytis mūsų religinių skirtumų klausimuose. Aš suprantu, kad Tu per visą gyvenimą buvai pratinamas prie dabartinės galvosenos. Pasikeisti nėra lengva, todėl daugelį Tavo pastabų pateisinu. Katalikai, darydami blogą įspūdį, patys kalti, kad apie katalikybę kiti blogai galvoja. Dar blogiau, kai jie nenuoširdūs, kai drungni. Bet neužmiršk, kad ir katalikai yra su žmogiškosiomis silpnybėmis.
 
      Atleisk, mielasis, man už vakarykštę dieną, už tuos žodžius, kurie iššaukė mūsų namuose pilną įtampos tylą. Mūsų religiniai skirtumai padarė mūsų vienybėje spragą, bet nepakeitė mano meilės. Man atrodo, kad kiekvieną dieną Tu man tampi brangesnis. Kadangi esi mano egzistencijos dalis, šis atstumas tarp mūsų man kasdien darosi skaudesnis.
 
      Šiąnakt aš klaupiuos šalia lovos kalbėti rožančiaus. Aš melsiuos už mudu abu, kaip visuomet darau. Kai mano lūpos taria iš širdies plaukiančius maldos žodžius, aš galvoju, kaip kantri, kaip viską suprantanti buvo Kristaus meilė. Stengsiuos savo meilę išugdyti pagal Jo meilės pavyzdį. Ir atsiminsiu, kad kada nors, jei Dievui patiks, į mano maldavimus bus atsakyta...
 
      Rytoj sekmadienis. Aš eisiu bažnyčion išklausyti Mišių ir priimsiu šv. Komuniją. Kai klūpiu prie Dievo Stalo ir laukiu Meilės Sakramento, liūdesys aplanko mane: Tavęs trūksta šalia manęs... Atskirtas mylių atstumu, net ir dvasioje nesijungi su manimi. Aš kelsiu rankas, maldaudama, kad ir šiuo momentu Tu galėtum dalintis su manimi, nes nei erdvė nei mirtis negali mūsų išskirti.
 
Labąnakt, Boli!
 
Tavo Tesė
Iš “Avė Maria” 1950 m. 1 nr. išvertė G. S. J.