Spausdinti
Sonė Pipiraitė
 
Šventovės langai — šimtaspalviai vitražai; 
Jie smaragdo viltim pilką dulkę nudažo 
Ir safyro skreiste nykų skliautą nukloja, 
Kur topazo žaibai tartum kregždės lakioja.
 
           Kai žengi tu vidun — toks nuskurdęs ir pilkas, 
           Liūdesys iš paskos — lyg šešėlis toks ilgas, 
           Virš galvos lyg šiurpus debesis tave lydi 
           Peleniniai drugiai: kerštas, melas, pavydas ...
 
Bet ateisi artyn — ir tamsybė skaistėja: 
Ametistų akim pažiūrėjo šventieji —
Ir pražydę krauju gailestingi vitražai 
Tau rubino liepsna pilką sielą nudažo;
 
           Ir grasus debesis skliauto mėly sutirpsta,
           O šešėlis klaikus — džiaugsmo angelu virsta! 
           O dangau! Kaip mane, tokį pilką ir mažą, 
           Išdabino šviesom stebuklingi vitražai!
 
1951. XII. 8.