Lietuvoje šitą šaltą ir giliai sniege paskendusią dieną mes švęsdavome pilni džiaugsmo, dvasios, pakilimo, kupini gražių pasiryžimų dirbti Tėvynei. Šiandien, tragedijos gelmėse, džiaugsmo pajusti neįstengiame, o mūsų dvasia, lyg pašautas paukštis, padrikus. Bet kol išlaikysime senuosius pasiryžimus, kur begyventume, būsime žmonės savo vietoj.
Gaila. Pasiryžėliai visur mažėja. Vai, kaip daug jų pačioje jaunystėje, pačiame gražume jau palaidotų nežinomojo kareivio kape... Kiek daug jaunų ir šventų širdžių sudegė troškimuose, kad Tėvynė būtų laisva. Daug idealų ir tremties vargas nualino. Deja, ir šiandien daug jų nyksta ir yra naikinami komunistų kacetuose bei kalėjimuose.
Bet vargas niekuomet nevargstamas be prasmės ir kraujas paprastai neišliejamas veltui. Jis, kaip žemėje mirštantis grūdas, neša gausių vaisių. Visiems laisvojo pasaulio lietuviams už laisvę mirusiųjų krauju patvirtintas testamentas yra šis: kova už Tėvynę ir Kristaus Karalystę. Du kilniausieji žmogaus idealai — laikinasis ir amžinasis — tampa vienu, tuo pačiu kovos tikslu. Todėl ir vasario 16-tosios, laisvės šventės, prasmė negali būti kita, kaip kova. Kova už laikinąją ir amžinąją Tėvynę.
Ne tik iš praeities, bet ir iš dabarties tavo, o Lietuva, sūnūs tesemia stiprybę!
Ar kovojam?
Retas kuris drįs manyti, kad jis pakankamai kovojąs. Kas išdrįs pasigirti, kad jis tiek aukų deda ant laisvės altoriaus, tiek ryžto parodo, kiek žaliųjų miškų partizanas? O vis dėlto ir artimo meilės pareiga ir broliškumas reikalautų pasidalinti kiek galima lygiau kovos sunkumais.
Deja, ne tik jais nesidaliname, bet ne retas iš mūsų visai neremia kovojančių. O reikėtų, kad dėl Lietuvos būtų kovojama visur, kur bent vienas lietuvis gyvena. O dabar, net ir lietuviškose kolonijose tik ten šis tas gero Lietuvai padaroma, kur atsiranda vienas kitas ypatingas pasiryžėlis. Kitiems — nei šilta nei šalta... Lyg sakytų: kas man darbo, jei mano broliai ir seserys kovoje, kaip rudenio lapai, krinta? Svarbu, kad tik man būtų gera...
Kokios nekovingumo priežastys?
Paskutiniojo karo metu Amerikos kariuomenėje pasirodydavo liga, kurią gydytojai pavadino “combofatique” — ne-kovingumas. Ji pasireikšdavo tuo, kad kareivis, nebūdamas nei sužeistas nei ligotas, tapdavo netinkamas karui. Pirma jis daug kovojo, kovojo narsiai. Bet dabar, nors fiziniai stiprus, jis jaučiasi daugiau kovoti negalįs. Jaučiasi pavargęs, išsisėmęs.
Ištyrinėję šią ligą, gydytojai — psichiatrai rado tris jos priežastis. Pirmoji — nepasitikėjimas kovos draugais. Gydytojai tai vadina kariuomenės dalinio dvasios (esprit de corps) praradimu. Kad taip neatsitiktų, stengiamasi iš anksto supažindinti kareivius su jų ginklo draugų garbinga praeitimi, su jų svarba visai kariuomenei. Pavyzdžiu imkim jūrininkus. Jūrininkas, sako, jau pradžioje jaučia, kad jo ginklo rūšis — svarbiausia jėga pasaulyje. Tai yra priežastis, kodėl jis tvirtai pasitiki savo draugais. Jis jaučia, kad būtų negarbinga apvilti juo pasitikinčius. Kadangi jūrininkų istorija garbingiausia, jis jaučiasi negalįs ko nors prileisti, kas tą garbingumą mažintų. Jis žino, kad kiekvienas amerikietis iš jūrininko laukia to, kas išskiria karį, kas pakelia jį į didvyriškumą. Todėl jis stengiasi neapvilti laukiančiųjų.
Antroji pirežastis — blogas vadovavimas. Pajutę blogą vadovavimą, ypač pralaimėjimus dėl blogos taktikos, kariai gali tapti visai netinkami kovai. Kai trūksta pasitikėjimo vadu, net ir geriausius norus turint, sunku su juo bendradarbiauti, vykdyti jo įsakymus. Todėl pralaimėję vadai dažniausiai yra pakeičiami kitais.
Trečioji svarbiausioji nekovingumo ligos priežastis — neaiškumas už ką kovojama. Klausimas “už ką” be atsakymo sudaro tokią psichologinę nuotaiką, kuri visai pakerta kovingumo dvasią. Būti priverstu sunkiai dirbti, kentėti, net gyvybę aukoti be pakankamos priežasties, yra žiauri prievarta, kurios visomis jėgomis vengiama. Karvedžiai, norėdami kariuomenėje išlaikyti aukštą kovingumo dvasią, į šį punktą kreipia daugiausia dėmesio.
Tėvynės gynimas nuo neteisingo užpuoliko visuomet buvo pakankamas karo motyvas. Gynimosi karai beveik visų tautų istorijoj pasižymėjo dideliu didvyriškumu. Neskaitlinga lietuvių tauta, iš visų pusių apsupta galingų kaimynų, čia yra ryškiausias pavyzdys. Lietuvos lygiuose laukuose supilti gausūs piliakalniai iki amžių pabaigos liudys, kaip didvyriškai lietuvis gynė laisvę. Šiandien partizanams, kovojantiems milžinų kovą, tiesa, piliakalnių niekas nepila, bet istorija apie jų žygius ryškiau bylos negu supilti bevardžiai paminklai.
Kodėl mes nekovingi?
Daugelio mūsų, išeivių, nekovingumo priežastis yra trečioji — nematymas kovos tikslo. Mums neaišku, “už ką”. Atrodo, kad tas pats tautų naikintojas -— šėtonas, kuris užsislėpęs už Stalino pečių Kremliuje, lietuvį išeivį gundo dvejopa pagunda ir deda visas pastangas, kad krikščioniškoji, taigi, Dievo tauta, būtų kuo greičiau nuo žemės nušluota.
Pirmoji pagunda — neviltis ir nusiminimas. Sako išeivis: “Šių nelaimių Lietuva nepergyvens, ji neišliks gyva. Tad leiskime vaikams nutautėti, tegul jie nesimoko lietuviškai, teneįpranta į lietuvišką spaudą. Kuo greičiau, tuo geriau. Jei žinočiau, kad galėsiu grįžti — parodyčiau, ką galiu! Dabar, kam tas kovos vargas?...” Šios pagundos auka jau tapo ir ne vienas tremtinys. Žmogus pergyvena nelaimę, bet ją sumažinti nesistengia.
Antroji pagunda — savanaudiškumas, savimyla. Lietuvis, kurio širdis jau tapo nejautri ne tik tėvų žemės vargui, bet ir artimo nelaimei ir Dievo balsui, šia pagunda lengvai sugundomas. Jaunąją kartą jis moko: “Vaikeli, krajuj daug vargo. Užmiršk kuo buvo tavo tėvai ir kuo tu pats esi. Pasidaryk šio krašto žmogumi — būsi laimingesnis. Kvailas, kas dirba, nieko neuždirbdamas”.
Savo mintimis ima panėšėti ir naujasis ateivis: “Lietuva beveik visą laiką gyvena kovos tragediją. Kitos tautos laimingesnės. Kodėl ir aš su jomis negaliu būti laimingesnis?” Ir pasistengia žmogus nutraukti ryšius su visu tuo, kas lietuviška, kas sava. Ir leidžia nekliudydamas nutautėjimo srovei nešti visą šeimą. “Bus ar nebus galima”, — nusprendžia, — “vis tiek negrįšiu”.
Prie šios savanaudžių kategorijos dar reikia priskirti ir tuos, kurie nieko negalvoja, o tik girtuokliauja ir paleistuvauja. Tai žmonės, gyveną vien savo kūnui. Visi pastebim, kad nemaža lietuvių ir šiems priklauso.
Ar tikrai nėra už ką kovoti?
Nekovingumas tų, kurie norėtų kovoti, bet nesiryžta, nes nesitiki laimėti, yra “esprit de corps” praradimas: jie nepasitiki savo tautiečių laimėjimu. Ar turi tam pagrindo? Kas pažįsta Lietuvos istoriją, žino, kad lietuviai jau ne vieną kartą buvo palaidoti ne tik svetimųjų, bet ir savųjų. Narbutas, baigęs rašyti garbingąją Lietuvos istoriją, skausmo ženklan sulaužo plunksną: baigta su Lietuva! Daugiau nebebus ko rašyti... O žiūrėk, po to, nors dar tiek naujų nelaimių išgyvenusi, ji vis dėlto laisvę išsikovojo.
Sakoma, kad dabartinė nelaimė neturi sau lygios. Kažin? Juk buvo laikų, kada ne tik lenkėjimas, vokietėjimas, rusėjimas ir karai ją naikino, bet ir marai prisidėjo. O tauta nežuvo. Dėl nutautėjimo praradusi šviesuolius, persekiojama dėl religijos, gimtosios kalbos ir rašto, ji įstengia sukurti savitą kultūrą. Jos literatūra gėrisi svetimieji ir dainas verčia į savąsias kalbas. Jos meną didžiai vertina kultūringosios tautos. Lietuva gaivi. Lietuva užgrūdinta. Aušra rausta, tuoj saulė vėl švies. O ją per anksti palaidojusius ji vėl stebins savo gaivumu.
Tie, kurie kovoja Lietuvoj, verti pasitikėjimo — neturim ko nusiminti. Nepalūžus per tiek amžių, ii nepaluš ir dabar. Šiandien daugiau vilties negu kitados. Su ja kovoja jau visas demokratiškasis pasaulis. Netikėti Lietuvos pergale, reiškia netikėti visų laisvųjų tautų laimėjimu. Nusikratykim nekovingumu!
Kad savanaudiški nusistatymai yra blogi, nereikia nė aiškinti. Tik skaudu, kad jų tenka patirti ir iš tokių krikščionių, kurie save laiko gerais.
Tegul galvoja žmonės, kaip nori, kad tik nuoširdžiai. Tikras, neabejotinas nuoširdumas gali žmogui padėti, ir klaidos keliu jis gali nueiti į Dangų. “Brostvi-ninkas” (bažnytinės brolijos narys) tegalvoja, kad jį “brostvos” išganys; kunigas, kad kunigystė; vienuolis, kad vienuolystė. Šių visų dalykų nepeikiu, nes ir pats jiems priklausau. Bet aš žinau, kad šie dalykai manęs nenuves į Dangaus Karalystę be pasižymėjimo artimo meilėje. Juk tai didžiausias Viešpaties įsakymas! O kur meilė to, kuris ranka numoja į savo brolio žūtbūtinę kovą? Tai yra ne tik nekrikščioniška, bet ir nežmoniška.
Lietuvių tautos kova yra kartu ir Dievo kova. Lietuva yra integralinė Kristaus įsteigtosios Bažnyčios dalis, todėl ji — gyvasis Kristaus mistinis kūnas. Vadinas, mūsų priešas yra ir Dievo priešas. Su tautos laisve žuvo Lietuvoje ir Bažnyčios laisvė. Žuvus tautai, žus joje ir Bažnyčia. Laimėjus tautai, laimės joje ir Bažnyčia, o drauge ir Dievas.
Kiekvieno krikščionio pareiga — savyje kiek galima ryškiau atgaminti gyvojo Kristaus paveikslą. Kristaus, kuris taip giliai pergyvena kiekvieno žmogaus vargą, didžiai užjaučia jį nelaimėje, O kas krikščionyje gali panėšėti į gailestingąjį Kristų, jeigu jis jau nebeišgirsta net savo motinos kruvinų ašarų, savo brolio, savo sesers pagalbos šauksmo pražūties pavojuose? Jų šauksmas — Tėvynės šauksmas. Reikėtų kiekvienam nutautėjančiam lietuviui gėdintis, jei jau ne žmonių, tai bent Dievo.
Bažnyčia, dieviškojo Apreiškimo saugotoja, patrijotizmą (tėvynės meilę, o ne nacionalizmą, kuris reiškiasi kitų tautų neapykanta) laiko krikščioniškąja dorybe. Prancūzijos mergaitę Joaną Arkietę, kuri net kardu gynė Tėvynę, paskelbė šventąja. Dievas ją laimino, nes ji mylėjo savo Tėvynę, ją gynė visomis jėgomis, už ją mirė.
Kiekvienas Dievo nustatytos tvarkos ardymas ir prieš Jo valią (kad ir nesąmoningas) elgesys visuomet daro žmogui žalą. Todėl, kas išsižada savo Tėvynės, neapsieina be nuostolio. Juk Dievas liepia Tėvynę mylėti tuo pačiu įsakymu, kaip ir tėvus (toks yra Bažnyčios mokslas).
Koks nuostolis ją užmirštantiems ?
Lietuviai, dezertyravę iš kovos už savo tautos ir jos Bažnyčios teises ir at-plėšdami jaunąją kartą nuo tautos kamieno, ją labai nuskriaudžia. Jie klysta manydami, kad būti skriaudžiamosios tautos sąmoningu nariu, reiškia pačiam būti nelaimingu. Jų laimės supratimas nekrikščioniškas, klaidingas, materialistinis ir bedieviškas. Jie mano, kad laimę galima rasti sočiame, be trūkumų gyvenime. Vadinas, viltis deda aukse ir kūne. Užmiršdami dvasią, jie užkerta kelią į jaunas širdis tikriems idealams, bet kokiems dvasios polėkiams. O jaunimas be idealų ne tik pats yra nelaimingas, bet našta ir šeimai, ir visuomenei, ir tautai, ir valstybei. Kas atitraukia lietuviškąjį jaunimą nuo to kelio, kuriuo eina kovojanti Lietuva už savo tautos ir Bažnyčios laisvę, atseit laikinąją ir amžinąją žmogaus laimę, labai rizikuoja, kad toks jaunimas ims laimės ieškoti, vaikščiodamas keliais, kurie veda nuo karčiamos iki bordelio ir atgal. Iš tokių ne vienas dar prailgins tą kelią... iki beprotnamio. Ačiū, tėveliai ir mokytojai, už laimę!..
Koks būtų pedagoginis laimėjimas, kokių krikščioniškųjų idealų jaunoje širdyje išugdymas, jei jaunimas būtų išmokytas mylėti ne dolerį, ne žemiškus patogumus, o didvyriškai kovojančią ir už žmoniškumo idealus besiaukojančią savo Tėvynę! Argi ir Kristus nekovojo už tuos pačius idealus?
Visi didžiosios mūsų pedagogės Marijos Pečkauskaitės raštai yra persunkti žmoniškumo bei vargstančiųjų meilės dvasia. Pati kilusi iš sulenkėjusios bajorų šeimos, atsisako geresnio gyvenimo ir tampa lietuvaite, kad pagelbėtų skriaudžiamai ir niekinamai nekaltai tautai. Ji nėjo, nors būtų galėjus, su nutautintojais ir patogumų mylėtojais, bet stojo prieš juos į kovą. Kovojo net ir su pačiais artimiausiais ir garbingiausiais žmonėmis: su dvarininkais ir su nutautėjusiais kunigais. Dėl to ją gerbiame, dėl to laikome ją šventa ir tikimės, kad ji kada nors bus ir oficialiai paskelbta šventa.
Niekas tenedrįsta pagonimis pravardžiuoti tų lietuvių, kurie myli savo Tėvynę ir tos meilės niekur nesigėdi. Ir Kristus mylėjo savo Tėvynę ir dėl jai gręsiančių nelaimių verkė: Dar daugiau ji meilės verta dabar, kai kovoja ir kenčia ne tik už laikinuosius, bet ir už amžinuosius idealus. Tik mylėdami tikra meile, būsime jai naudingi. Meilė visuomet išradinga: ras priemonių jai pagelbėti visur, kur tik bus mylinti širdis.
Mūsų tiesioginė kova svetur
Mūsų, svetur gyvenančių, kova skiriasi nuo pasilikusiųjų Tėvynėje. Bet ji ne mažiau svarbi. Ji ta pati: už tautos egzistenciją. Todėl pirmoj vietoj ji turi būti už lietuviškumo išlaikymą: už gimtąją kalbą, už lietuviškus papročius. Kituose kraštuose ateiviai kartais turi daug vargo su nacistiniai nusiteikusiomis valdžiomis. Amerikoj daugiausia sunkenybių kyla iš pačių lietuviškų bendruomenių, kartais iš pačios jų širdies: iš šeimos ir mokyklos. Čia mes pergyvenam panašų laikotarpį į tą, kai lenkėjimas čiulpė pačius geriausius mūsų tautos syvus : smegenis ir širdis. Neleiskime pasikartoti šiai gėdai. Gana būti kitų tautų trąša! Gana, skriaudžiant savuosius, tenkinti kitus! Lietuviais gimėme, lietuviais ir pasilikime. Nedarykim Dievui, kuris mus lietuviais sutvėrė, gėdos. Lietuviu būti yra garbė, kaip yra garbė kovoti už tiesą.
Nuo mūsų lietuviškumo svetur, ypač Jungtinėse Amerikos Valstybėse, didele dalimi priklausys Lietuvos ateitis. Jei po pirmojo didžiojo karo nesusilaukėme Gudijos ir Ukrainos likimo, tai turime būti dėkingi ne tik savanoriams, bet taip pat ir senųjų Amerikos lietuvių patrijotizmui. Netolimoj ateity svetur gyvenančių lietuvių paramos ji dar daugiau bus reikalinga. Jai padėti reikės ne tik pinigais, bet ir žmonėmis, nes jos ne tik materialinis, bet ir dvasinis gyvenimas bus palaužtas.
Taigi, norint būti tikru lietuviu, reikia kovoti. Kovokim, kaip mokame, kaip galime. Neapsipraskime su nutautėjimo blogybėmis ir nemanykime, kad kitaip jau negalima. Kalbėkime, rašykime, prašykime, protestuokime, kaip ir kur tiksliau. Tik netylėkime. Tik kovingoje aplinkoje išaugęs jaunimas liks lietuviškas, kovingas, idealus.
Nesiduokime svetimųjų mulkinami. Mes turime valstybinius autoritetus laikinoje valdžioje, mes turime bažnytinius autoritetus savuosiuose vyskupuose. Visi jie kovoja už Lietuvą. Imkime pavyzdį iš jų. Ypač kreipkime dėmesį į šeimos ir mokyklos lietuviškumą. Remkime mūsų kultūrininkus ir politikus. Tik bendromis jėgomis atlaikysime frontą. Teskamba visur išeivijoj, kaip ir Lietuvoj, Laisvės Varpas (kuris yra drauge ir senųjų Amerikos lietuvių testamentas) ne žodžiais, bet darbais:
“Tu skambink per amžius vaikams Lietuvos:
Tas laisvės nevertas, kas negina jos”.
K. Vabalkšnis