Spausdinti

       Praėjusį kartą kalbėjome, kodėl Liuteris atsiskyrė nuo Katalikų Bažnyčios. Nagrinėjome priežastis, kurios kilo daugiau iš jo vidujinės dvasinės būklės. Bet vidujinių priežasčių, tur būt, būtų neužtekę, jeigu nebūtų prisidėjusios labai palankios išorinės aplinkybės. Renesansas ir Humanizmas žymiai pakeitė Viduramžių žmonijos dvasią. Viduramžiais žmonės buvo labai religingi, turėjo daug laiko melstis, mąstyti apie Dievą. Krikščioniškoji filosofija ir teologija žydėte žydėjo. Buvo sukurta filosofinė ir teologinė sistema, pavadinta “Scholastika”. Dievo garbei buvo statomos gražiausios katedros.

 
      Naujųjų Amžių pradžioje atrandamas Naujasis Pasaulis, šiandien vadinamas Amerika, su neribotais žemės plotais ir turtais; išrandama spaustuvė, kurios pagalba galima plačiai paskleisti idėjas, tiek geras, tiek ir blogas. Vienuolynuose atranda Homerą, Virgilijų, Ovidijų ir kitus senosios Graikijos ir Romos kultūros raštus, kuriuos per tiek šimtmečių vienuoliai perrašinėjo ir kurie svaigino naujųjų laikų žmogaus galvą bei žavėjo širdį. Pradėjo kasinėti senuosius griuvėsius ir Atėnuose, ir Korinte, ir Romoje. Kokių gražių pastatų ir šventyklų ten būta, kokių žavingų statulų atrasta !
 
      Be abejo, visa tai nevertė žmogaus persisunkti pagonija ir atšalti nuo krikščionybės, bet daugelis šios pagundos neišvengė ir tapo liberalai, labiau pamilę fizinį kūno grožį, negu sielos kilnumą ir šventumą. Liuteris ir Melanchtonas buvo humanistai. Renesanso popiežiai, be abejo, nebuvo pavyzdingi krikščioniškosios askezės ir šventumo atstovai. Dvasiškąja ir vienuolynai buvo gerokai palinkę į pasaulio malonumus, nutolę nuo dvasinio gyvenimo.
 
      Protestantai, kurių vardas pirmą kartą buvo išgirstas Speyer’io susirinkime 1529 m., atrado gerą dirvą. Šiandien mums gal yra nuostabu, kaip Liuteris galėjo laisvai skelbti iš universiteto katedrų ir iš bažnyčių sakyklų eretiškas idėjas, niekinti popiežių, vyskupus, savo ordino viršininkus, ir niekas jam nepasipriešino, niekas neuždraudė. Gal mums nesuprantama, kaip jis galėjo iš moterų vienuolynų būriais išvežti vienuoles. Visi šie faktai mums aiškiai kalba, kaip tais laikais buvo žlugusi religinė rimtis ir pasiaukojimo dvasia.
 
      Liuteris, pametęs savo vienuolišką pašaukimą, nelaikydamas vienuoliškų regulų ir kunigystės uždėtų pareigų, atrado daug ir kitų, panašių į save. Dar prisidėjo labai stiprus vokiečių nacionalizmas, kuriems nepatiko, kad italai per daug kišasi į vokiečių reikalus, tai kelias pasidarė visai atviras steigti “Vokiškąją Bažnyčią”. Atlaidų klausimas tai buvo tik paskutiniai trimito garsai priruoštai kovai.
 
Atlaidų klausimas Liuterio laikais
 
      Atlaidai Bažnyčios istorijoje išsivystė palaipsniui. Katalikų Bažnyčios pradžia buvo krauju nuplauta. Pats krikščionybės įsteigėjas Kristus mirė ant kryžiaus, pirmieji Jo sekėjai buvo akmenimis mušami, kryžiuojami, piktų žvėrių dantimis arenose draskomi, smaloje virinami ir kitokiais būdais žudomi. Todėl pirmykštė Bažnyčia buvo labai atsargi, priimdama naujus narius, nes bijojo, kad neišlaikys, neištvers, atkris nuo tikėjimo. Jei kuris nors Bažnyčios narys nusikalsdavo, buvo smarkiai baudžiamas.
 
      Bažnyčia gerai supranta, kas yra mirtina nuodėmė, kuria prarandame Dievą, savo Kūrėją ir drauge užsipelnome amžiną bausmę pragare. Kaltė (culpa) ir amžinoji bausmė (poena aeterna) yra atleidžiamos tik Atgailos Sakramente —  I š p a ž i n t y j e . Taigi, kaltės ir amžinosios bausmės atleidimas nieko bendra neturi su atlaidais (indulgentiae). Taip pat su atlaidais nieko bendra neturi nei išpažintyje kunigo užduota atgaila, nei kasdieninių nuodėmių atleidimas nuodėmei priešingais dorybės veiksmais. Atlaidai nepanaikina nei sunkių nei lengvų nuodėmių, bet tik padeda atsilyginti už laikinąsias bausmes.
      Mirtina nuodėme žmogus nusikalsta Dievui ir užsipelno amžiną bausmę pragare. Lengva nuodėme taip pat nusikalstama Dievui, bet mažiau, užtat ir bausmė už lengvas nuodėmes nėra amžina, bet tik laikinė: skaistykloje arba kartais ir šioje žemėje. Kai išpažintyje yra atleidžiama kaltė ir amžinoji bausmė už sunkią nuodėmę, paprastai dar pasilieka už ją laikinė bausmė, atsilyginimas. Šios laikinės bausmės, kaip jau minėjome, yra atliekamos arba skaistykloje arba šiame pasaulyje. Kad ne visados su kaltės ir amžinos bausmės dovanojimu yra atleidžiamos visos bausmės, matome ir iš Šv. Rašto. Nathan dėl papildytos svetimoterystės besigailinčiam Dovydui sako, kad jo nuodėmė yra atleista, bet jo vaikas už bausmę mirs (2 Kar. 12, 13). Taigi, matome, kad nuodėmė ir amžinoji bausmė gali būti atleista, bet gali pasilikti laikinė bausmė.
 
      Nėra abejojimo, kad Bažnyčia turi teisę uždėti bausmes už nusikaltimus. Kristus šv. Petrui aiškiai pasakė: “Ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje” (Mt. 16, 19). Šv. Povilas Dievo vardu ekskomunikavo didelį paleistuvį (1 Kor.5, 4). Keturiais pirmaisiais šimtmečiais Bažnyčia skirdavo labai dideles bausmes už tikinčiųjų nuodėmes.
 
      Nuodėmės buvo dalinamos į dvi dideles grupes: nuodėmės prieš Dievą (atsiskyrimas nuo tikėjimo, stabmeldystė, piktžodžiavimas prieš Dievą ir šventvagystė) ir nuodėmės prieš artimą, ypač žmogžudystė ir svetimoterystė. Bausmių didume buvo tam tikri laipsniai. Didžiausieji nusidėjėliai vadinosi “verkiantieji” (flentes), kurie paskirtą laiką turėdavo stovėti prie bažnyčios durų, pelenais apsibarstę galvas, apsivilkę prastais rūbais, nekirptais plaukais ir neskusta barzda. Kiekvieno įeinančio į bažnyčią jie prašydavo maldų. Antroji grupė buvo “klausantieji” (audientes) ir turėdavo stovėti bažnyčioje, netoli durų (bobinčiuje). Jiems būdavo leista išklausyti šv. Mišių pradžią: epistolą, evangeliją ir pamokslą. Po to turėdavo išeiti iš bažnyčios. Trečioji rūšis buvo “klūpintieji” (prostrati). Jie klūpėdavo drauge su katekumenais, t. y. su tais, kurie ruošėsi priimti krikščionybę. Ketvirtoji rūšis buvo “šalia stovintieji” (consistentes). Jie galėdavo stovėti drauge su kitais, tik negalėdavo eiti prie šv. Komunijos.
 
      Iš šv. Bazilijaus raštų žinome, kokia bausmė buvo skiriama už įvairias nuodėmes: už vagystę dveji metai, už paleistuvavimą septyneri metai, už neteisingą priesaiką vienuolika metų, už svetimoterystę penkiolika metų, už žmogžudystę dvidešimt metų. Už pasikartojusią vagystę — septyneri metai, žmogžudys turėdavo keturis metus būti “verkiantysis”, penkeris metus “klausantysis”, sep-tyneris metus “klūpintysis” ir keturis likusius metus “šalia stovintysis”.
 
      Anglosaksų tautos ir airiai turėjo šiek tiek skirtingą sistemą. Tų tautų Bažnyčia už bausmes uždėdavo pasninką, maldas, budėjimus naktimis, gulėjimą ant grindų, dėvėjimą spygliuotomis juostomis, savęs plakimąsi. Pasninkas buvo labai griežtas — tik duona ir vanduo. Laikas būdavo taip nustatytas: 7 dienos, 40 dienų arba kvarantina (pavyzdys paimtas iš gavėnios), 300 dienų, o paskui jau metais. Bausmės, reikia pripažinti, buvo didelės, bet žmoniškos. Visados buvo atsižvelgiama į amžių, sveikatą, lytį. Moterims už tas pačias nuodėmes būdavo skiriamos mažesnės bausmės. Jeigu atgailaująs susirgdavo, tai tuoj nuo jo nuimdavo visas bausmes, kurias turėdavo tęsti, kai pasveikdavo. Jeigu kas atgailaudamas atkrisdavo į tą pačią nuodėmę, turėdavo bausmę pradėti iš naujo. Jeigu atkrisdavo jau pabaigęs bausmę, tai antrą kartą didelės viešos bausmės neuždėdavo, bet atstumdavo nuo krikščionių bendruomenės, kaip nepataisomą (impenitens). Viešai nubaustieji, nors jau ir susitaikę su Bažnyčia, negalėdavo užimti viešų pareigų, negalėdavo gauti šventimų. Viešai nusikaltę kunigai negalėdavo viešai atgailauti, bet nuo jų tuoj atimdavo visas privilegijas, surištas su jų luomu, ir juos grąžindavo į pasauliečių luomą (in statum laicalem). Viešos bausmės buvo skiriamos tik už viešus nusikaltimus; kas privačiai nusikalsdavo, turėdavo privačiai ir atgailauti.
 
      Nuo V ir VI šimtmečio pradėta keisti senosios bausmės kitomis. Pirmiau buvusias bausmes pakeisdavo, pav., kelione į šv. Žemę, į Romą ar kitas šventąsias vietas. Paskui tas bausmes pakeisdavo stojimu į kariuomenę kryžiaus karų metu, kai buvo kovojama prieš krikščionybės priešus. Dar vėliau pradėjo šias bausmes keisti į keleto dienų pasninką. Jau iš VII šimtmečio žinome, kad vienerių metų pirmykštę bausmę buvo galima pakeisti į plakimąsi (3000 kartų).
 
      Nuo visų bausmių Bažnyčia pirmą kartą pradėjo atleisti tuos, kurie dalyvavo kryžiaus karuose. Tai jau yra visuotiniai atlaidai. Vėliau Bažnyčia pradėjo keisti savo pirmykštes bausmes ne tik į pasninkus, plakimus, budėjimus ir šventkeliones, bet taip pat ir į maldeles. Jeigu, pav., už kokią nors maldelę duodama 40 dienų atlaidų, tai reiškia, kad Bažnyčia tai sulygina su ta atgaila, kurią pirmiau būtų reikėję daryti 40 dienų.
 
      Nuo IX šimtmečio buvo leista pelnyti atlaidus ir už mirusiuosius, bet visados buvo aiškiai sakoma, kad Bažnyčia tuos atlaidus duoda ne tokiu pat būdu, kaip gyviesiems, t. y. ne “per modum absolu-tionis” — visiškai atleidžiant nuo bausmės, bet “per modum suffragii” — užtarimo, prašymo, maldos būdu. Nes juk tik gyvieji yra Bažnyčios pavaldiniai, mirusieji jau nėra jos galioje. Viduramžių pradžioje buvo leista pakeisti buvusias bausmes į išmaldą. Nebuvo pasitenkinta bet kokia išmalda, bet buvo nustatomas ir jos kiekis.
 
      XIII    šimtmety įvyko visai naujas dalykas atlaidų istorijoj. Popiežius Honorijus III suteikė šv. Pranciškui Asyžiečiui “Porcijunkulos atlaidus”. Tai reiškia, kad, turint šią privilegiją, galima visuotinius atlaidus pelnyti daug kartų tą pačią dieną. Sąlygos šiems atlaidams labai lengvos: pakanka ateiti į bažnyčią ir sukalbėti keletą poterių. Atlaidų šaltinis čia yra ne žmogaus nuopelnai ir geri darbai, bet Kristaus ir Jo šventųjų nuopelnai. Popiežius, kaip visų Bažnyčios dvasiškų turtų valdytojas, gali tuos turtus ir kitiems dalinti.
 
      XIV    šimtmety paplito paprotys duoti atlaidus už piniginę auką bažnyčios reikalams. Pav., Julius II, norėdamas pataisyti ir pagražinti šv. Petro kapą, paskelbė duosiąs atlaidus visiems tiems, kurie, atlikę išpažintį ir priėmę šv. Komuniją, duos piniginę auką šv. Petro kapui taisyti. Pradžioje buvo nustatyta, kad šie atlaidai bus skelbiami per 12 metų, paskui dar šį terminą pratęsė. Prieš tai panašūs atlaidai buvo skelbiami teutonų ordino naudai. Taip prieiname ir prie to laiko, kada Leonas X paskelbė atlaidus už aukas šv. Petro bazilikai statyti. Tikslas, be abejo, buvo labai gražus. Šv. Petro bazilika yra visų krikščionių bažnyčia, todėl nenuostabu, jeigu visi krikščionys yra prašomi prisidėti prie jos statybos. Bet čia įsivėlė vienas asmuo, kurs visam šiam reikalui suteikė ypatingą atspalvį. Tai buvo Albert von Brandenburg, galingojo teutonų ordino Vyriausiojo Magistro pusbrolis.
 
      Albert von Brandenburg (1490 - 1545) tapo Magdeburgo diecezijos vyskupu ir Halberstadt’o diecezijos administratorium, teturėdamas 23 metus amžiaus. Tuo pačiu metu Mainz’o diecezija neturėjo savo ganytojo. Mainz’o arkivyskupas būdavo elektorium arba kurfiurstu, kurs turėjo teisę rinkti imperatorių. Tai buvo, žinoma, didelis dalykas. Už vyskupiškų insignijų gavimą reikėdavo Romai sumokėti nemažą sumą pinigų, paprastai 10.000 dukatų (dukatas yra maždaug dviejų dolerių vertės). Roma ilgai priešinosi, nenorėdama Albertui duoti Mainz’o diecezijos, nes, ją gavęs, jis valdytų beveik pusę Vokietijos. Bet Albertas vis prašė. Pagaliau atrasta išeitis. Roma leis Albertui prisijungti Mainz’ą, bet tai kainuosią 10.000 dukatų. Taigi, iš viso jis turėsiąs sumokėti 20.000 dukatų. Jis tiek pinigų neturėjo. Bet į pagalbą atėjo Augsburgo bankininkas Fuggers. Jis paskolino Albertui reikiamą pinigų sumą. Bet kaip Albertas sumokės bankui skolą? Roma sutinka, kad būtų skelbiami atlaidai aukotojams. Ta proga surinkti pinigai turėsią būti dalinami: pusė eis į popiežiaus iždą bazilikos statybai, o kita pusė Albertui arba, teisingiau sakant, bankui. Po Alberto maldavimu popiežius pasirašė 1514 m. rugpiū-čio mėn. 1 dieną, o atlaidus savo raštu “Sacrosancti Salvatoris” paskelbė 1515 m. kovo mėn. 31 dieną. Albertas von Brandenburg tampa Mainz’o arkivyskupu ir kurfiurstu 1514 m., o 1518 m. jau tampa kardinolu.
 
      Kadangi panašus atlaidų skelbimas jau ir anksčiau buvo vykdomas, tai buvo susidariusios ir tradicijos. Roma skirdavo komisarus, o komisarai pasiskirdavo subkomisarus. Komisaru būdavo skiriamas koks nors labai įtakingas asmuo, o subkomisaru paprastai vienuolis pamokslininkas. Mūsų kalbamu atveju Roma komisaru paskyrė patį Albertą, o šis subkomisaru paskyrė domininkoną Tetzel, kurs jau anksčiau buvo skelbęs atlaidus teutonų ordino naudai. Tetzel pradėjo savo darbą 1517 m. pradžioje ir tęsė iki to laiko, kai Liuteris pakėlė triukšmą su savo garsiomis 95 tezėmis. Kaip tie atlaidai buvo skelbiami? Pamokslų metu buvo išaiškinamas atlaidų tikslas ir sąlygos: išpažintis, Komunija ir piniginė auka, kurią reikėdavo įmesti į antspauduotą dėžę visiems lengvai prieinamoje vietoje. Ar buvo nustatytas tos aukos dydis, nežinia. Protestantai sako, kad taip, bet greičiausiai tai buvęs tik patarimas. Pasibaigus atlaidų skelbimui, dėžė būdavo atidaroma, dalyvaujant Romos, Alberto ir bankininko atstovams. Suma būdavo oficialiai notaro patvirtinama. Paskui, pagal sutartį, surinktus pinigus pasidalindavo. Protestantai skelbė, kad tuo būdu buvo surinkta šimtai tūkstančių dukatų. Iš Romos dokumentų istorikai sužinojo, kad Roma tuo būdu iš Mainz’o vyskupijos gavo 1643 guldenus ir 45 kreu-zerius (guldenas — apie 16 RM), iš Magdeburgo vyskupijos 2574 guldenus. Taigi, sumos nėra jau tokios didelės.
 
      Ne tik protestantai, bet ir patys katalikai sutinka, kad popiežiui netiko ir nereikėjo įsileisti į tokį Šv. Sostą žeminantį biznį. Istorikai daugiausia kaltina Hohenzollernus už jų įkyrumą popiežiui. Teologiškų klaidų popiežiaus nebuvo padaryta. Nuodėmių atleidimo niekas už pinigus nepardavinėjo. Jos galėjo būti atleistos tik per atgailos sakramentą. Net negalima sakyti, kad atlaidai buvo pardavinėjami. Žmonės tada, be abejo, žinojo, kas yra atlaidai ir žinojo, ką reiškė ir kam buvo duodama piniginė auka. Tai buvo gražiam tikslui teikiama parama. Atlaidai tebuvo tik proga. Popiežius teikė atlaidus, tik parodydamas dėkingumą už tą piniginę paramą. Be to, atlaidų skelbimas buvo kaip misijos. Žmonės būriais eidavo prie sakramentų. Tai buvo taip pat priemonė skleisti tarp žmonių pamaldumą.
 
      1517 m. spalių mėn. 31 diena Bažnyčiai buvo nelaiminga. Liuteris pakėlė tokį triukšmą, kurs atnešė visai Bažnyčiai tiek skaudžių nelaimių. Liuteris iki 1517 metų vadinosi Luder. Dabar jis pakeitė savo vardą į Luther, lyg parodydamas, kad jis pradeda naują protestantizmo epochą. Bažnyčios gyvenime tada reformų reikėjo. Jeigu Liuteris būtų pradėjęs ir pravedęs reformas tinkamu būdu, Bažnyčia jį šiandien šventu laikytų. Bet, deja, buvo jo einama ne tuo keliu. Bažnyčia iš tų liūdnų įvykių pasimokė ir padarė daug įvairių reformų. Atlaidų, be abejo, nepanaikino, nes tai nebuvo blogas, bet labai brangintinas dalykas.
 
J. Venckus, S. J.