Brangusis Vincai!
Tikra tiesa. Tremtis ir emigracija paskandino Jus nekatalikų jūroje. Ir jų tarpe pastebite tikinčių, Dievą mylinčių žmonių. Ne vienas jų bando išgauti iš Jūsų vieną kitą dalykėlį apie katalikų tikėjimą. Nė kiek nesistebiu, kai Jums kartais tenka išgyventi nemalonų akimirksnį, kai, būdamas praktikuojantis katalikas, nežinote ką atsakyti į nekatalikų klausimus. Nebuvote tam parengtas. Virš 80% katalikiškoje Lietuvoje, nesant pavojaus tikintiesiems užsikrėsti nekatalikų pažiūromis, nebuvo didelio reikalo skirti daug dėmesio kitų tikėjimų ir mūsojo skirtumams. Dabar kas kita! Ne tik kitatikiai pareikalaus Jus įrodyti savo tikėjimo pagrindus, bet ir pačiam turės kilti minčių, ar mes esame teisūs, laikydami save einant tikruoju keliu, o didžiąją daugumą žmonių klystant.
Kitas didelis pavojus yra šis: pamažėle mūsų jaunimas susipažins, susidraugaus, o kiti net susimylės su nekatalikais. Jie tikrai susidurs su nemažomis sunkenybėmis, kylančiomis kaip tik iš mūsų tikėjimo, ir ne vienam pradės galvelė suktis, ims galvoti: “visi tikėjimai geri, todėl nesvarbu kaip tikėsi, svarbu kaip gyvensi”.
Dėl šitų įvairių priežasčių yra gyvas reikalas dabar, dar pačioje mūsų santykių su nekatalikais pradžioje, ramiu, šaltu, nei meilės, nei kitų aistrų dar neaptemdytu protu išsiaiškinti savo, Katalikų Bažnyčios ir nekatalikų pozicijas Viešpaties santvarkoje.
Įvairiausių nekatalikų sektų sektelių yra šimtai. Nėra nei vietos, nei reikalo gilintis į kiekvieną jų skyrium. Kuo tik jos nuo viena kitos besiskirtų, nuo Katalikų Bažnyčios visos skiriasi bent šiais pagrindiniais bruožais:
1. Katalikai pripažįsta, jog Kristus pasauliui išganyti yra įkūręs vienų vieną, savo Bažnyčią, ir kad šalia jos niekur kitur nėra išganymo. (Kaip tą “šalia jos” suprasti, paaiškinsiu kitame laiške). Nekatalikai arba nepripažįsta jokios bažnyčios, ar laiko visas vienodai geras.
2. Katalikai tiki, jog Kristus paskyrė Petrą (ir jo įpėdinius) regima savo Bažnyčios galva. Nekatalikai tai neigia.
3. Katalikams Petras ir jo Bažnyčia, tikėjimo ir dorovės dalykuose, yra neklaidingi. Nekatalikai ir tai neigia.
4. Pagal katalikus, Kristaus Bažnyčios konstitucija yra nepakeičiama. Šiandien ji turi būt tokia pat, kokia buvo apaštalų laikais. Nekatalikai tvirtina, kad ji esanti pasikeitusi ir jie esą atstatę pirmykštę jos formą.
5. Katalikai yra įsitikinę, jog tik Romos Bažnyčioje yra visos Kristaus savo Bažnyčiai suteiktosios ypatybės. Nekatalikai tai laiko didele puikybe.
6. Nekatalikams vienintelis tikėjimo šaltinis yra Šv. Raštas. Katalikų Bažnyčia pripažįsta ir Šv. Raštą ir Padavimą.
7. Nekatalikai leidžia sau aiškinti Šv. Raštą kaip kas išmano, nepripažįsta jokio autoriteto, galinčio nurodyti, kaip ta ar kita jo vieta privalo būti suprantama. Katalikų Bažnyčia laiko save aukščiausiuoju autoritetu ir savo žodį lemiančiu.
Yra ir kitų skirtumų, bet šitie yra visų skirtumų skirtumėlių šaltinis. Juos supratus, kiti gan lengvai išsiryškina. Todėl ir bandysiu paaiškinti Jums tik šituos esminius skirtumus.
Kristus įkūrė vieną Bažnyčią
“Esu giliai tikintis. Nuolat skaitau Šv. Raštą ir tikiu, kas ten parašyta. Tačiau randu jame gilių priešingumų Romos Katalikų Bažnyčiai. Dėl vietos stokos pasitenkinsiu iškelti tik du: R. Katalikų Bažnyčia skelbia įvairius tarpininkus tarp Dievo ir žmogaus. Pirmiausiai toks tarpininkas yra pati Bažnyčia su kunigais ir visa jų hierarchija. Toliau šimtai šventųjų su Marija priešakyje, kuri, šiais metais paskelbus naująją dogmą, sugretinama su Kristumi. Gi Šv. Rašte visur kaip raudonu siūlu baltame audekle įausta, kad vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus yra tik Jėzus Krislus. “Per nieką kitą nėra išganymo, nes neduota žmonėms kito vardo po dangumi, per kurį mes turėtume būti išgelbėti (Apd. 4, 12). “Aš esu durys. Kas per mane įeina, bus išganytas” (Jo. 10, 9). “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Nė vienas neateina pas Tėvą, kaip tik per mane” (Jo. 14, 16).
Štai, Vincai, tikrai rimto ir tiesos ieškančio mūsų bičiulio Prano laiško ištraukėlė. (Antrą jo minimą priešingumą paliesiu kada nors vėliau).
Be abejo, tik vienų vienas V. Jėzus Kristus yra išganymo šaltinis. Niekuomet Katalikų Bažnyčia kitaip nemokė ir nemoko. Jis savo kančia ir mirtimi pelnė visa, kas reikalinga žmogui sutaikyti su Dievu, vesti antgamtinį malonės gyvenimą ir pasiekti amžinąjį antgamtinį tikslą. Bet yra klausimas, kaip Kristus teikia savo laimėtus išganymo turtus žmogui: ar pats, kiekvienam betarpiai, ar Jis naudojasi kieno nors kito pagalba?
Jei “Šv. Rašte visur kaip raudonu siūlu baltame audekle įausta, kad vienintelis išganymo šaltinis yra Kristus”, tai taip pat ryškiai krenta į akis, tartum milžinas kalnas didelėje lygumoje, Kristaus nusistatymas tęsti savo išganymo darbą ne pačiam betarpiškai, o pasinaudoti kitais. Tik prisiminkime kokį didelį vaidmenį privalės suvaidinti Petras: “Tu esi Petras (uola), ir ant tos uolos aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės” (Mt. 16, 18). Petras, tas silpnutis žmogus, aiškių aiškiausiai paskiriamas tapti Kristaus Bažnyčios fundamentu !
O štai paskutinė Jėzaus valia, pareikšta prieš pat žengiant į dangų: “Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Eikite tat ir mokykite visas tautas, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, ir mokydami juos laikyti visą, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis visa dienas, iki pasaulio pabaigai” (Mt. 28, 18-20).
Jei šitie Išganytojo žodžiai turi bet kokios prasmės, tai ji gali būti tik viena: Jis pats dabar baigia savo žemės kelionę ir grįžta pas Tėvą amžinybėn. Bet Jo išganymo darbas žemėje vos tik pradėtas. Tiesa, yra viskas parūpinta kas reikalinga: ir mokslas paliekamas, ir sakramentai, ir malonių malonės. Bet juk visa tai reikia padaryti žmonėms prieinama. Kas tai dabar darys, Jam dangun įžengus ? Kristus žino visą savo didybę: “Man duota visa valdžia danguje ir žemėje”. Ir, ta savo valdžia pasiremdamas, Jis liepia: “Eikite tat ir mokykite... ir krikštykite...” Vadinas, vienuolikai savo apaštalų Jis perduoda savo uždavinį žemėje. Jie bus atsakingi už Kristaus mokslo ir malonės išdalinimą visoms tautoms visais laikais. Tad argi apaštalai, paties Kristaus noru, netampa tarpininkai tarp žmonių ir Kristaus mokslo? Argi pats Kristus čia nesuskaldo žmonijos į dvi nelygias dalis: viena — mokančioji, krikštijančioji, o kita — priimančioji, tikinčioji. Apaštalų pareiga skelbti “linksmąją naujieną”, žmonių pareiga priimti, tikėti, krikštytis. Ir tokia didelė pareiga, jog tik “kas tikės ir bus pakrikštytas, tas tebus išganytas, o kas netikės, bus pasmerktas” (Mork. 16, 16).
Įsigilinkime į kiekvieną to teksto žodį: “laikyti” — tai tikėti, priimti Jo mokslą ir elgtis, kaip Jis mokė gyvu žodžiu ir pavyzdžiu. “Visa, ką tik esu jums įsakęs”: nieko nepridedant ir nieko neatimant. “Ir štai aš esu su jumis”: aš jums padėsiu ypatingu būdu. (O jei dar atsiminsime pašvenčiamąją malonę bei Švenč. Sakramentą, tai “aš esu su jumis visas dienas” pasako, jog Kristus ir toliau bus su savo tikinčiaisiais, kaip Jis dabar yra su apaštalais, nors ir nauju sakramentiniu būdu).
“Visas dienas, iki pasaulio pabaigai” nereiškia, jog apaštalai niekada nemirs, bet kad ir jie turės savo darbą perduoti kitiems, savo įpėdiniams, kaip dabar Kristus jiems duoda, ir kad Jėzus bus ir su įpėdinių įpėdiniais, iki pasaulio galo.
Mielas Vincai, negalima nė trupučiuko abejoti: Kristus paliko gyvą mokomąjį autoritetą savo Evangelijai skelbti.
Apaštalai ir jų įpėdiniai yra tarpininkai Kristaus mokslui perduoti visoms pasaulio tautoms.
Galia valdyti
Kas tik pripažįsta Kristų Dievo sūnumi, tas turi pripažinti Jam teisę valdyti savo išgelbėtuosius žmones. Bet ir tą savo valdžią Išganytojas suteikė apaštalams: “Ką jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje” (Mt. 18, 18).
Čia Kristus kalba į savo apaštalus, ne į minias. Vadinas, surišimo ir išrišimo galią teikia jiems, o ne visiems žmonėms. “Surišti” ir “atrišti” reikia imti dvasine prasme, ne medžiagine, ir tai reiškia įpareigoti, saistyti sąžines. Sąžinės įpareigojamos įstatymais ir įsakymais. Todėl Kristus, duodamas teisę “surišti” ir “atrišti”, duoda teisę apaštalams leisti įsakymus, o žmonėms uždeda pareigą jiems paklusti. Kas daryti su nenorinčiais klausyti? Juos gali bausti — išmesti iš Bažnyčios bendruomenės: “Jei neklausytų Bažnyčios, tebūnie tau kaip pagonis ir muitininkas” (Mt. 18, 17).
Matote, Bičiuli, tie patys apaštalai, kurie gavo įsakymą mokyti, gavo galią valdyti mokomuosius: leisti įstatymus, teisti ir bausti. Ta trejopa teisė yra kiekvienos organizuotos visuomenės valdžios savybė. Kad šita krikščionių pilnai organizuota bendruomenė nėra politinė pasaulio valstybė, nulemia paties jos Kūrėjo aiškiai nusakomas tikslas. Visa apaštalams suteiktoji valdžia privalo padėti žmonėms tapti “Dievo vaikais” (Jo. 1, 12), padarant juos “dieviškosios prigimties dalininkais” (2 Petr. 1, 4), kad jie būtų “šventi, kaip ir pats Dievas yra šventas” (1 Petr. 1, 16); kad jie “turėtų gyvenimo ir apsčiai turėtų” (Jo. 10, 10).
Bet žmonės šventais Dievo vaikais tapti gali tik sunaikinę nuodėmę: “Darykite atgailą, ir teapsikrikštija kiekvienas iš jūsų Jėzaus Kristaus vardan jūsų nuodėmėms atleisti; taip jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną”, moko šv. Petras po pirmojo pamokslo besiteiraujančius žydus, kas daryti išganymui gauti (Apd.2, 38).
Krikšte gautajam dieviškam gyvenimui palaikyti ir ugdyti apaštalai privalo panaudoti kitą Sakramentą — Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, tą iš dangaus nužengusiąją duoną (Jo. 6, 50). Jiems įsakoma tą duoną dalinti: “tai darykite mano atminimui”, liepia Jėzus, pirmą kartą pats padalinęs Paskutinėje Vakarienėje (Lk. 22, 19).
Rankų uždėjimu teikti tikintiesiems Šventąją Dvasią irgi apaštalų pareiga ir teisė, kaip nekartą pažymi Apaštalų Darbai (8, 17; 19, 6).
Be krikšto, be Kristaus Kūno ir Kraujo negalima įeiti Dievo karalystėn, negalima gyventi dieviškuoju gyvenimu: “Jei kas neatgims iš vandens ir Šventosios Dvasios, tas negalės įeiti į Dievo karalystę” (Jo. 3, 5) ; “iš tikrųjų sakau jums, jei nevalgysite žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvenimo” (Jo. 6, 54).
Pagaliau yra negalimas dalykas, kad žmonės, įtikėję į Kristaus apreikštas tiesas, pasikrikštiję, besinaudoją tais pačiais Sakramentais ir klausą apaštalų ar jų įpėdinių, regimai neišsiskirtų iš kitų ir nesudarytų savo matomos bendruomenės, kad jie nepajustų vieno visus jungiančio ryšio. Tai gyvai į Kristų tikinčiųjų bendruomenei pats Išganytojas suteikė “Bažnyčios” vardą: “Tu esi Petras (uola) ir ant tos uolos aš pastatysiu savo bažnyčią” (Mt. 16, 18). Kai kuris brolių klysta, reikia “pasakyti bažnyčiai” (Mt. 18, 17).
Įsidėmėk, Vincai, Kristus nekalba apie bažnyčias, o apie Bažnyčią. Jis neįkūrė dešimtis ar šimtus bažnyčių, o vieną “savo Bažnyčią” ir su ja pasižadėjo būti iki pasaulio pabaigai. Todėl ir tautų Apaštalas taip labai ragina krikščionis laikytis vienybės ! “Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas” todėl ir krikščionys turi būti “vienas kūnas, viena dvasia, taip kaip yra pašaukti į vieną pašaukimo viltį” (Efez. 4, 4-5). Šiandien matomoji daugybė krikščionių sektų sektelių, viena su kita bekovojančių, kiekviena savaip beaiškinančių Kristaus žodžius, kurie galėjo turėti tiktai vieną prasmę, tikrai nėra dieviškosios Meilės vaisius. Vienas Dievas, vienas Kristus, viena Tiesa, vienas Kelias į išganymą —-viena Kristaus įsteigtoji Bažnyčia.
J. Kidykas, S. J.