Kur jo neužtinkame? Ant bažnyčios bokšto ir kalno viršūnėje, ant altoriaus ir virš stacijų paveikslo, šalia kelio ir sukrypusios grytelės kerčioje, puošniuose turtuolio rūmuose ir prie pamaldžios moterėlės nuolat varstomo rožančiaus, karaliaus vainike ir ant vyskupo krūtinės... O kapinių ir negalime kitaip įsivaizduoti, jei ne grupę akmeninių ir medinių kryžių arba tiesiog kryžių mišką.
Mūsų laikų žmogus taip priprato prie kryžiaus, kad dažnai jo nė nepastebi. Pasitaiko kartais, kad koks nepaprastas, gražus, meniškas kryžius ir atkreipia jo dėmesį; tada jis stabtelia valandėlei, pasižiūri, pasigėri ir eina sau toliau. Netrūksta kryžiaus ir tarp jo gyvenamojo kambario papuošalų, bet retai kas į jį tepažiūri. Nebent pirmą kartą atsilankęs svečias, apžvelgęs kambario sienas, pagalvoja: matyt, jis yra ištikimas katalikas.
Ne taip buvo senovėje. Pagoniui kryžius buvo baisiausios bausmės įrankis. Vien tik išgirdęs minint kryžių, jis sudrebėdavo, o jei turėdavo eiti pro tą vietą, kur būdavo kryžiuojami nusikaltėliai, nedrįsdavo nė pažvelgti į tą pusę, kad tik nereikėtų matyti žiaurios kančios vaizdo. Krikščioniui kryžius nuo pat pirmųjų krikščionybės laikų buvo išganymo simbolis. Pradžioje jis dar nerodė kryžiaus viešumoje ir savųjų tarpe apvilkdavo jį kitais ženklais (inkaru, Kristaus monograma). Aplinka dar buvo per daug persisunkusi nukryžiavimo bausmės, taikomos didžiausiems piktadariams, vaizdais. Bet kai krikščionybė galėjo džiaugtis pilna laisve, visur pasirodo kryžius kaip viešas išganymo ir pergalės ženklas. Nuo tada jis pradėjo kilti į bokštų smailumas ir kalnų viršūnes, nuo tada kryžius pradėjo reikšti visa, kas šventa ir krikščioniška. Tai buvo daroma per visus laikus iki mūsų dienų. Tai tebedaroma ir šiandien. Kokia ilga, graži ir gili tradicija!...
Gyvename didelių pavojų laikais. Tarp kitų pavojų, nemažas pavojus yra ir tai kilniai tradicijai, pavojus, kad žmonės gali pamiršti religinius dalykus, pavojus, kad jie, matydami kryžių, gali nebežinoti, ką jis reiškia. Jau dabar daugelis žmonių, paskendę kasdieniniuose užsiėmimuose, gyvenimo rūpesčiuose ir pasaulio triukšme, neberanda laiko savo sielos reikalams. Kaip dažnai reikia, kad pats gyvenimas žmogui uždėtų kryžių, kad liga, nepasisekimas, nelaimės, vargas ar pažeminimai pradėtų jį slėgti, nes tik tada jis, pasijutęs vienišas ir tapęs panašesnis į Nukryžiuotąjį, atveria savo akis ir pamato, ką žmogui reiškia tikėjimo jėga ir kokia yra Kristaus kryžiaus vertė. Tada jis supranta kryžiaus skelbiamą “Dievo didybę ir išmintį” (1 Kor. 1, 24). Tada jaučia, kaip iš kryžiaus plaukia jėga, duodanti galios visa pakelti. Tada žino, ko norėjo tie, kurie visur statė kryžius.
Norint kryžių suprasti, reikia pačiam savyje jo dalelę nešioti. Reikia nešti neturtą arba bent būti beturčiu dvasioje, reikia kentėti arba bent būti pasiruošusiam kentėjimams, reikia išsižadėti arba bent kantriai priimti Dievo siunčiamus nemalonumus. Tai nieko daugiau nereiškia, kaip gyventi dvasia ir širdimi krikščionišką gyvenimą. Štai kodėl ten rodoma didesnė pagarba kryžiui, kur uolesnis krikščioniškasis gyvenimas. O kam nerūpi krikščioniškosios tiesos, tas apsieina ir be kryžiaus, tam nereikalingas šis atpirkimo ženklas nei mokykloje, nei įstaigoje, nei teismo salėje. O atvira kova prieš visa, kas dieviška, yra visuomet kova ir prieš kryžių.
Svetimiesiems, apsilankiusiems mūsų tėvynėje, krisdavo į akis Lietuvos kryžiai. Jiems labiausiai patikdavo ir palikdavo giliausią įspūdį tie kryžiai, kurie jau būdavo pakrypę, nes iš jų mūsų svečiai išskaitydavo gilų religingumą lietuvio, ieškojusio sau stiprybės kenčiančiame Kristuje, kai jam reikėjo nešti sunkią baudžiavos naštą. Bet mūsų krašto lankytoja:! taip pat stebėdavosi ir naujais, aukštais, į dangų besistiebiančiais kryžiais, neginčijamais niekad nepalūžusio lietuvio tikėjimo liudytojais. Nors šiandien kitokie mūsų žemės “lankytojai” verčia, kapoja ir degina kryžius iš pakelių, bet jie jokiu būdu negalės išrauti ir sunaikinti kryžių iš lietuvio širdies. Tikras lietuvis žino, jog kryžiuje jo atrama, kai viskas svyruoja, kryžius jo viltis, kai visur vyrauja apgaulė. Todėl jis stengiasi išsaugoti savyje tą ženklą, kuriuo buvo pažymėtas, kai jį nuplovė krikšto vanduo.
P. Rabikauskas, S. J.