(Paskaita, skaityta vasario 16-tosios proga Čikagoje)
 
Vasario 16-sios nuotaikos
 
      Kai Lietuvoje minėdavome 16-ją vasario, tai prieš akis iškildavo tos dienos akto dalyvių siluetai, pirmosios spontaniškosios kovos patrijotų su raudonaisiais, pirmieji savanorių būriai — visa tai, kaip per kovas, aukas ir kraują kilo nauja Lietuva. Momentų ir epizodų tada buvo ir labai šiurpulingų, tačiau ano laiko bendras vaizdas yra didingas ir keliąs žmogaus dvasią.
 
      Nenoriu slėpti, kad šiandien vasario 16-sios proga mano sielos išgyvenimai yra kitokie. Gyviau, negu anie paminėtieji prisiminimai, šiandien skverbiasi į mintį ir į širdį žodžiai: “Ten, kur Nemunas banguoja... Broliai vargdieniai dejuoja... Ten močiutė užlingavo raudomis mane...” O prieš akis iškyla jos kapas, greičiausiai niekeno nepuošiamas, nes iš jos užauginto skaitlingo vaikų būrelio kažin ar dar nors vienas yra mūsų Tėvynėje.
 
      Juo ilgiau ir toliau klajoju po pasaulį, tuo tampa vis gilesni ir gyvesni savos šalies jaunystės prisiminimai, vis didėja tos šalies ilgesys. Negaliu surasti pasaulyje tokios gražios pilies, tokios vilos, kurios vaizdas prilygtų javais banguojančių laukų apsuptame kalnelyje medžiais apaugusiai mano kad ir kukliai tėviškei. Negaliu surasti pasaulyje tokios švelnios gamtos, kaip tos tėviškės pievos, pilnos švelnučių neužmirštuolių, įvairiaspalvių dobilėlių, savo švelnumu šilką pralenkiančių smilgų, to nieku nepamainomo ir niekur kitur nesutinkamo Lietuvos laukų ir pievų kvapo. Tolimuos pasaulio kraštuos niekur nesutinku vyturėlio dainos, lyg kokiais žavinčiais burtais pripildančios visą mūsų Tėvynės dangaus erdvę. Miškuose ir soduose negirdžiu volungės, vakarais lakštingalos ir viso to daugiabalsio paukščių koncerto, kuriuo nuo pat pavasario dieną ir naktį skambėdavo mano gimtosios apylinkės paežerės, paupiai, bekraštės pievos, lankos... Dar labiau liūdna, kad ta visa, pasaulyje sau lygios neturinti gamtos idilija šiandien nepajėgia pradžiuginti ten pasilikusių brolių ir sesučių dvasios, nes jų gyvenimo našta vergijoje yra perdaug sunki...
 
      Beklajodamas po pasaulį, labai pasigendu ir pasiilgstu savo jaunatvės kaimynų — tų ramių, vienas kitam bičiuliškų Lietuvos kaimų gyventojų, tų mielų Lietuvos kaimo brolių ir sesių. Jie visi kartu mano atmintyje iškyla, kaip kokios šventųjų statulos — tik gyvos, kalbančios. Toks jų atminimas nėra pervertinimas. Savo tėvų dvasia sekdamas, jaunimas augo šviesus, kilnus, darbštus, doras. Tokių žmonių pasaulis labai pasigenda, jų ieško, bet deja, šiandieniniame pasaulyje jų yra tiek maža. Tas Lietuvos jaunimas, bestatydamas pakelėse ir sodybų soduose kryžius bei koplytėles, savo darželiuose augintomis gėlėmis bepuošdamas bažnyčių altorius, savyje ir visoje aplinkoje kūrė tokią dvasią, kad tautai nestigo nei idealistų dvasios vadų, nei idealistų pasauliečių. Greitai kūrėsi ir gražiai tarpo vienuolynai, kuriuos pripildė pačios Lietuvos jaunimas. Kilo mokslas, kilo visas gyvenimas, augo kartu su pavasariais atgyjančia gamta, kartu su tais beržais ir liepomis, kuriais tas jaunimas nusodino Lietuvos pakeles.
 
      Sunku širdžiai, kai imi galvoti, kad visas tas gyvenimas yra sugriautas svetimųjų rankomis, kad jaunimas yra auklėjamas žmogų atgrubinančioje ir nuvertinančioje bedieviško materializmo dvasioje, kad jis yra tremiamas, išvežamas iš Tėvynės toli į nesvetingą šalį tarnauti piktam tironui, kad gražios, kilnios dvasios žmogus ten yra ne tik svetimųjų paniekintas, bet kaip tik už tą savo kilnumą persekiojamas, kalinamas, žudomas. Sunku, kad negali pasiekti to krašto, su kuriuo visa būtimi esi suaugęs.
 
      Šiandien širdį slegia dar vienas įspūdis, viena mintis. Kai žiūri į svetimuos kraštuos beaugantį jaunimą, į mažuosius lietuviukus, tai ima baimė, kad jie gali per greitai atšalti tam kraštui, kurio grožį apdainuoti žodžių stigo daug pasaulio mačiusiems: Adomui Mickevičiui, Maironiui, Pranui Vaičaičiui, Jurgiui Baltrušaičiui ir kitiems. Mūsų jaunieji per jauni to krašto neteko, mažieji — jau svetur gimę. Ir vieni ir kiti jo nepažinę, su juo nesusigyvenę. Jie auga ir bręsta svetimuose kraštuose, svetimose nuotaikose. Visa tai jų dvasioje įspaus žymę, kuri visu savo turiniu bus visai kita, negu ta, kuri būtų likusi, jeigu jie būtų augę ir brendę savo tikroje tėvynėje. Svetur augdami, jie taps nuo Lietuvoje augančio jaunimo dar skirtingesni, negu čia gimusioji jaunoji lietuvių karta nuo atvykusiųjų iš tremties. Duok Dieve, kad tie dabar svetur augą jaunuoliai skirtųsi nuo Lietuvoje augančių tik teigiamais dalykais. Jeigu šitie savo širdyse liks karšti lietuviai, tai, laikui atėjus, tuos skirtumus sulyginti ir suvienodinti nebus taip sunku. Užteks savo tarpe pasidalinti turimomis teigiamomis savybėmis, ir skirtumo klausimas išsispręs.
 
      Tačiau daugelis skundžiasi, kad dar neseniai čia atvykęs jaunimas ir mažieji jau pradeda atšalti, nutautėti. Kuo išaiškinti šį greitą savęs pametimą, nedrįsčiau trumpai, tik keletu žodžių išspręsti. Noriu tik pasakyti savo asmenišką nuomonę tiems, kurie klaidingai save ramina sakydami, kad tai esąs kultūringo žmogaus dvasinio imlumo natūralūs reiškinys. Toks aiškinimas yra labai pavojingas, nes įsikalbėjus, kad tai natūralūs reiškinys, niekas nesiims ieškoti kitų to reiškinio priežasčių ir nesiims priemonių tam reiškiniui pastoti kelią. Toks aiškinimas yra visiškai klaidingas. Kultūringas asmuo yra kritiškai imlus, t. y. pasisavina ką nors gero sutikęs, bet dėl to nepraranda pats savęs ir savo dvasinių vertybių. Priešingai, kultūringas žmogus yra užsidegęs kitus laimėti savo dvasios vertybėms, jomis su kitais pasidalindamas. Paminėti nutautėjimo reiškiniai yra ne imlumo ženklas, o jie tik liudija apie nekritiškumą ir apie kažkokį dvasios kiaurumą. Yra dvasioje kažkokia kiauruma, per kurią labai greitai išbyra įgimtos ar įsigytos vertybės. Reikia manyti, kad to reiškinio priežastis yra dvasinio ir patrijotinio auklėjimo paviršutiniškumas. Tačiau kas nors turėtų tuo klausimu rimtai pagalvoti, tos mūsų tremtinių dalies dvasinės tuštumos sritį surasti, atkreipti į tai visų dėmesį ir, kas galima, pataisyti.
 
      Čia tuo klausimu neužsiimdamas, noriu tik pozityviai pakalbėti tema: kuo šeima gali prisidėti prie savos ir bendrai prie mūsų jaunosios kartos lietuvybės išlaikymo.
 Pagrindinis dėsnis
 
      Kaip kiekviena dvasinė vertybė, taip ir tautinės vertybės yra skiepijamos, ugdomos ir išlaikomos tik meilės keliu. Kaip tikėjimo, tobulumo siekimo, dorovės, mokslo, taip ir savų tautinių vertybių žmogui neprimesi įsakymo ar kokios nors disciplinos būdu. Jos visos ir kitos panašios vertybės yra kitiems perduodamos tik meilės keliu. Taigi, ir šeima savo jaunoje kartoje tiek tautiniu atžvilgiu laimės, kiek tai jaunai kartai pajėgs ir sugebės įkvėpti savo tautos, lietuvybės ir visko, kas su tuo rišasi, meilės. Trumpai paliesiu keletą būdų, kurie, mano nuomone, galėtų būti tinkami tautinių vertybių ugdymui jaunoje kartoje, visai nemanydamas, kad būsiu išvardinęs visas galimybes ir nepretenduodamas į savo pareikštų minčių neklaidingumą. Tebūna jos bent sugestija tėvams ir kitiems jau paaugusiems ir tautiniai sąmoningiems šeimos nariams tuo klausimu pagalvoti ir surasti kitų naudingų kelių.
 
Kasdieniniai šeimos pokalbiai
 
      Kiekvienas žinome, kokia gera mokykla gali būti kasdieniniai šeimos laisvalaikių pokalbiai. Kiek mums šiuo keliu senosios kartos yra perdavusios tautosakos, visokiausių padavimų ir faktų iš švedų laikų, iš lenkmečių, kurių nėra užrašytų jokiose kronikose ! Arba kokį gražų pavyzdį šiuo atžvilgiu mums yra palikę senieji ateiviai šiame krašte! Kiekvienas sutinkame čia jaunų lietuvių, niekad Lietuvoje nebuvusių, kurie moka smulkiai nupasakoti, kaip atrodė jų tėvų gimtinė, žino aplinkinių kalnų ir upelių vardus, giminių ir kaimynų pavardes. Tai tik todėl, kad jų tėvai ne tiek jiems kalbėjo, ar darbas buvo sunkus ar lengvas, ar daug uždirbta, ar jie daugiau ar mažiau vertina įvairius pasaulio kraštus, bet labai daug kalbėjo apie savo gimtąją šalį. Nors jie paliko ją be lietuviško rašto, prispaustą ir vargingą, bet iš jų pasakojimų vaikai ją pažino ir daugelis, nors jos ir nematę, ją pamilo. Tiesa, ne visi, bet daugelis tų mūsų senųjų lietuvių išeivijoje šiuo atžvilgiu mums visiems yra sektinas pavyzdys.
 
      Gal iš mūsų kurio nors ir labai aukštą vietą užėmusio asmens tėviškė buvo neturtinga, nepuošni, bet manote, kad nieko žavinčio apie ją neturėtumėte papasakoti? Dažnai skaitykite Jurgio Baltrušaičio “Ašarų Vainiką”, jis pamokys, kaip žmogui turi būti miela, kad ir varginga jo gimtoji pastogė, smilgos Lietuvos pievose, ramios žiemos naktys ir visa, visa, kas tik tėviškę primena.
 
      Taigi, šeimoje laisvų pokalbių temos tebūna tėvynės ir tautos meilės mokykla mūsų jaunimui ir mažiesiems. Mažiau kalbėtina apie tai, kad kuris nors, mažiau dirbdamas, daug uždirbo, kad už aukštą vietą ir be didelio darbo buvo galima daug pelnyti, kad buvo galima į pareigas nenueiti ir t.t. Viena, kad tokių fenomenų yra visame pasaulyje, antra — tai yra ne visai tiesa, nes Lietuvoje pati didžioji visuomenės dalis daug ir sunkiai dirbo ir tik jie iškėlė tautos gyvenimą, trečia — tokios pasakos ir toks gyvenimas jauno energingo jaunuolio visai nežavi. Jam daug daugiau patinka tokie pasakojimai, kaip tie knygoje “Didžiųjų Žmonių Jaunystė”. Daugiau kalbėtina apie darbščiąją tautos dalį, ko ji savo darbu per trumpą laiką pasiekė. Kalbėkime apie tą jaunimą, kuris ne kitais išskaičiavimais, o tik iš Tėvynės meilės ėjo savanoriais, apie jaunimą per vargą siekusį mokslo. Kalbėkime apie tai, kas mus su tuo kraštu riša, kas ten mums brangaus paliko. Krašto idilijos, geografijos, istorijos, žmonių charakteristikos ir visa to meilės jaunimas turi daugiausia išmokti savoje šeimoje. Niekas tenesiteisina, kad inteligentų tėvų ir jų vaikų tokios liaudiškos kalbos nedomina. Jos nėra nei liaudiškos, nei inteligentiškos, o patrijotiškos. Kiek bus tiems dalykams meilės, tiek bus ir noro apie tai kalbėti. O jeigu kas manytų, kad šeimoje tokios kalbos yra nevertos, tai ko sielotis, kad mokyklose tokių dalykų būtų mokoma? Adomas Mickevičius, Jurgis Baltrušaitis, kan. Vaižgantas ir daug kitų buvo ne mažesni inteligentai už mus. Jų keliu eidami, bent dalį savo širdies šilimos perduosite savo vaikams. O apie modernias tarptautines temas, automobilius, kino filmas, televizijas, fabrikus jūsų vaikai ir už namų prisiklausys net per daug.
 
Kalbos klausimas šeimoje
 
      Yra tikras reikalas ir apie tai kalbėti. Senieji Amerikos lietuviai jau beveik visai su savo vaikais lietuviškai nebekalba. Per mažai lietuviškai kalba ir tie, kurie j Ameriką atvyko iš laisvos Lietuvos, o naujai atvykusiųjų dalis jau pradeda sekti anų pavyzdžiu. Yra faktų, kad tremtiniai neleidžia savo vaikų į lietuvių kalbos pamokas ir savo šeimoje tos kalbos taip pat nemoko. Teisinasi, norį savo vaikus apsaugoti, kad jie nesugadintų anglų kalbos akcento grynumo... Ne vieta čia aiškinti jų nusimanymą apie anglų kalbą, o pakaks trumpai pasakyti, kad tie kadaise buvę “ura” patrijotai “iš didelio rašto išėjo iš krašto”. Mokėti svetimą kalbą yra turtas, tačiau tą turtą vaikai svetur įsigyja ir be tėvų rūpesčio. Bet kokį pateisinimą galima surasti tėvų nesupratimui gyvo reikalo vaikus saugoti, kad jie nepamestų savo kalbos? Gal jie jau apsisprendė į savo kraštą daugiau nebegrįžti su viltimi, kad svetur bus geresnis pelnas... Tačiau ar dėl to save ir savo vaikus jau reikia išbraukti iš savo tautos sąrašo? Mūsų senieji gal jau nė vienas į Lietuvą nebegrįš, tačiau jie nemano nei savęs nei savo vaikų iš lietuvių tarpo išbraukti. Aš net nežinau, ką pasakyti tiems laisvos Lietuvos vaikams tremtiniams, kurie savo kraštą ir savo tautą mylėjo tik tol, kol jiems ten gera buvo. Jeigu jie patys to nesupranta, tai nedaug jiems ir aiškinimas padės.
 
      Savo šeimoje kalbantiems lietuviškai norėčiau pastebėti vieną faktą. Juo vaikai turės mažiau reikalo būti už savo šeimos, tuo bus lengviau juose išlaikyti lietuvišką kalbą ir lietuvišką dvasią. O augdami, jaukiai ar mažiau jaukiai jausis savo šeimoje pagal tai, keli jie šeimoje augs. Juo šeima skaitlingesnė, tuo ji mažiems ir jauniems jaukesnė. Vieną augantį sunku šeimoje visada išlaikyti, nes jam per sunku pakelti vienatvės nuobodulį. O jeigu jį ir priversi namie būti, tai tokia izoliacija gali blogai atsiliepti į visą vaiko ir jaunuolio psichologinį brendimą ir susikristalizavimą. O jei paleisi į svetimą aplinką, ji gali jaunuolį nunešti visai negera srove. Taigi, vienavaikių ar dvivaikių tėvų rūpestis jų vaiko ar vaikų lietuviškumu turi būti žymiai didesnis, nes ir pavojai yra didesni.
 
Skaityba šeimoje
 
      Nėra reikalo kalbėti apie reikalą pratinti vaikus skaityti. Svarbu surasti būdus šeimoje jaunimą įpratinti pamilti skaitybą. Esame ar tai tokiame krašte, ar tai tokiame laike, kur nei jaunimas nei užaugusieji skaityti nemėgsta. Ypatingai nemėgstama ką nors rimta skaityti. Didelį darbą atlieka jaunimui skirti perijodiniai leidiniai, vis naujos pasirodančios knygos, tačiau, ta tema kalbant, man atrodo, kad vertėtų atkreipti dėmesį į vieną trūkumą. Atiduodamas visą užtarnautą pagarbą mūsų poetams, beliatristams ir jų veikalų leidėjams, drįstu pareikšti nuomonę, kad jaunuolio ir ypatingai vaiko skaitybai tik tokios lietuviškos literatūros nepakanka. Skaityba turėtų būti jaunuolio ir vaiko mokykla pažinti ir pamilti realią Lietuvą. Tada jam bus lengviau pamilti ir tai, kas lietuviška. Todėl augančios kartos lietuviškumo atžvilgiu, man atrodo, būtų labai vertingi tokie leidiniai, kaip V. Vizgirdos, Augustino ir kiti panašūs, kurie vaizduoja realią, gyvą Lietuvą, kokia ji tikrai buvo ir kokią mes palikome. Pagrindinis tų leidinių trūkumas yra tas, kad jie išleisti ne lietuvių kalba, tačiau tuo pasakymu nedarau jokio priekaišto leidėjams, nes jų buvo kitas tikslas — su Lietuva supažindinti nelietuvius. Girdėjau, kad mūsų jaunieji ir mažieji, Lietuvą mažai pažinę, tais leidiniais labai domisi. Kas nors turėtų pagalvoti tų ar kitų panašių leidinių parūpinti ir lietuvių kalba.
 
      Esu tos nuomonės, kad kiekvienoje lietuviškoje šeimoje turėtų būti gražūs Lietuvos geografijos, istorijos ir tautosakos veikalai. Tų sričių realios žinios jaunimo tautinei sąmonei duos daugiau negu beliatristinė literatūra. Klausimas, kur tokių veikalų gauti. Atsakymas paprastas: jeigu pajėgiama išleisti ne visai būtinų, net nedidelės vertės leidinių, tai minėtieji turėtų atsirasti ir ne per vėlai, kad nepasikartotų ta pati klaida, kuri praeity yra padaryta su Amerikos lietuviškuoju jaunimu, kurs kadaise pats tų dalykų pakartotinai šaukėsi per Lietuvos Atstovybę Amerikoje ir kitais keliais, bet jo balso niekas neišgirdo. O dabar mes norime kaltinti, kad šie jaunuoliai per mažai žino apie Lietuvą. Laiku apsižiūrėkime, kad netrukus to paties nereikėtų pasakyti apie tremtinių vaikus ir jaunimą. Teisingai didžiuojamės gana skaitlinga perijodine ir neperijodine lietuviška spauda pasaulyje, tačiau anų būtinųjų dalykų nėra. Viso pasaulio lietuviai jų pasigenda, ir nežinia, kada ir kas tą reikalą realiu darbu pajudins.
 
Malda šeimoje
 
      Melstis savo tautos kalba ir jaustis savo tautos nariu — tai du labai artimi dalykai. Jeigu dėl kokių nors priežasčių vaikas pradeda melstis svetima kalba, tai nuo to nukentės ir jo tautiniai jausmai, žinoma, ne kiekvienam vienodai, nes tai priklauso nuo daugelio ir kitų priežasčių. Užaugęs žmogus, mokąs ne vieną kalbą, gal dažnai ir maldas kalbąs svetima kalba, kai nori iš širdies gelmių ką nors Viešpačiui pasakyti, tai daro savo gimtąja kalba.
 
      Tačiau svetur gyvenančiam lietuviui, ypatingai visuomeniškam, kuriam gyvenime teks dalyvauti įvairiose bendrose šventėse, kongresuose, ko vargiai nors vienas katalikas svetur gyvendamas galės išvengti, o jeigu vengs, tai už tai ne visuomet jį bus galima pagirti, ne tik dera, bet yra net būtina mokėti maldų ir giesmių ne vien sava gimtąja kalba. Vaikai ir jaunimas vienur to pramoksta bažnyčioje, kitur mokykloje, kartais tenka specialiai ko nors pramokti, ruošiantis dalyvauti kokioje nors šventėje ar kongrese. Tai nėra joks nuostolis, ir tai nesudaro jokio pavojaus tautiniams jausmams.
 
      Tačiau kiekvienas žmogus, taigi, ir jaunuolis ar vaikas, turi mokėti melstis savo kalba. Kada jis norės ne formalų aktą ar pareigą atlikti, bet nuoširdžiai pasimelsti, jis tai darys savo gimtąja kalba. O kur tos maldos sava kalba vaikas turi išmokti ir į ją įprasti? Atsakymas aiškus — šeimoje. Visi savo protuose ir širdyse turėtų pataisyti tą neseną ir klaidingą nuomonę, kad vaikai maldų turį išmokti mokykloje ir bažnyčioje.
 
      Sakau neseną nuomonę, nes dar labai neseniai kitaip galvota. Mes suaugusieji esame maldos mokyti ir į ją pratinti šeimoje. Ne tik vadinamus poterius, bet ir įvairias maldas iš maldaknygių, kada, kur ir kaip jas kalbėti, išmokome ne bažnyčioje ir ne mokykloje, bet savo šeimose. Mes turėjome rytą. ir vakarą garsiai melstis. Taip mus besimeldžiančius pasekdavo kuris nors ir iš didesnių šeimos narių ir pataisydavo mūsų klaidas. Taip buvo dar visai neseniai.
 
      Sakau klaidingą nuomonę. Mokykla, ar ji bus privačios krikščionių iniciatyvos kūrinys, ar ji bus valstybinė, ji yra žmonių susikurta, žmogiškos kilmės institucija. Ji neturi nei teisės nei pareigos pasišauti paliuosuoti šeimą nuo jos natūralinių pareigų. Nei pati šeima neturi teisės mokyklai tai primesti. Jos tikroji paskirtis yra šeimai padėti gerai atlikti savo pareigas. Deja, mokyklai tenka kartais būti vaikui šeimos erzacu — pavaduoti savo pareigų neatliekančią šeimą.
 
      Bažnyčia yra dieviška institucija. Jos tiesioginė paskirtis — padėti individui jo sielos reikaluose. Šeimą, kaip ir visuomenę, ji tiesioginiai liečia kaip individų kolektyvą. Ir Bažnyčia šeimai tik padeda, bet jokioje srityje jos nepavaduoja ta prasme, kad šeimą atleistų nuo bent vienos jos natūralinės pareigos. Ji tik moko, kaip tas pareigas suprasti, moko ir padeda jas sąžiningai atlikti. Tai Bažnyčia kaip Kristaus institucija. Bet ir bažnyčia kaip maldos vieta taip pat yra ne maldų mokykla, o vieta melstis, teikti ir priimti šv. sakramentus, vieta mokyti tikėjimo ir gyvenimo. Faktas, kad atėjusius vaikus ruoštis pirmosios išpažinties ir šv. Komunijos tenka kartais mokyti ir pirmųjų maldų, Dievo įsakymų ir t.t. Tačiau tik tuos, kurie savo šeimose to neišmoksta. Lietuvos provincijos kaimų ir miestelių parapijose tokių pasitaikydavo apie 5—8%. Į tokius kiti vaikučiai ir jų mamytės žiūrėdavo su tam tikra užuojauta, kaip į apleistus ir atsilikusius. O kiti, apie 90%, tų dalykų išmokdavo savo šeimoje pirmiau negu ateidavo ruoštis sakramentus priimti. Maldos mokymo ir į maldą pratinimo tikroji vieta yra šeima. Ta šeimos pareiga yra natūrali pareiga, didesnė už pareigą duoti vaikams civilinės kultūros, mokslo ir bendrai žemiško gyvenimo būtinųjų dalykų. Nuo tos pareigos šeima negali pasiliuosuoti savo nutarimu.
 
      Ir toje natūralioje mokykloje vaikučiai maldos turi būti mokomi sava gimtąja kalba. Jeigu paskiau atsitiks, kad savo šeimoje ar kur kitur vaikas pramoks maldų ir svetima kalba, tai jam nieko nekenks.
 
      Mažieji ne tik turėtų būti mokomi melstis sava kalba, bet šeimoje turi būti meldžiamasi sava kalba. Kad dabartiniai vaikai, ateities užaugę žmonės, gal ne Lietuvoje būdami, tik lietuviškai melstųsi, kad ir savo būsimus vaikus mokytų lietuviškai melstis, į tai jie turi dabar šeimoje įprasti iš dabartinių užaugusiųjų. Nesurasime šiam tikslui kito tolygaus būdo, kaip bendra šeimos malda. Ta bendra šeimos malda turi būti kasdieninė. Yra, taip išsireikšiu, ir sezoninės bendros šeimos maldos: kovo, gegužės, birželio, spalių mėnesių. Taip pat ir novenos prieš šventes: Kalėdos, šv. Kazimieras, Sekminės. Labai gražus paprotys būtų ir novenos prieš kurio nors šeimos nario ypatingas šventes. Žinau, kad mūsų laikų katalikai inteligentai šių katalikiško gyvenimo papročių jau neteko, tačiau prieš tą faktą aš viešai pasisakau, kaip prieš vieną iš esminių katalikiškojo šeimos gyvenimo trūkumų. Ne vieno mūsų kataliko katalikybė yra baili, pati nežino ko. Ne vieno susideda tik iš vardo be pilno katalikiško gyvenimo.
 
      Dabartinė lietuvių katalikiška šeima tegul padaro religiniu ir patrijotiniu motyvu tai, ką mūsų tėvai darė gal vien tik religiniu motyvu. Tada savaime atpuls visi rūpesčiai, kaip ir kur vaikus išmokyti ir įpratinti lietuviškai melstis. O jeigu ši šeimos natūralioji pareiga bus apleista, tai visos kalbos ir derybos, kad vaikai būtų mokomi lietuviškai melstis bažnyčioje ir mokykloje, vaiko lietuvybei duos tik tiek, kiek vaiko išmokimas lotyniškai šv. Mišioms tarnauti duoda jo romėniškumui. Kai ši pareiga šeimoje bus tinkamai atliekama, tada gal bus lengviau susikalbėti ir su kitomis institucijomis. Taigi, savoje šeimoje vaikas tebūna mokomas ir pratinamas lietuviškai kalbėtis su Dievu. Tas jam padės ir lietuviškai jaustis.
 
Šeimos židinio matomoji aplinka
 
      Šeimoje tautinę nuotaiką sukurti bei palaikyti ir tokiu būdu toje dvasioje auklėti jauną kartą išorinės aplinkos keliu yra labai daug galimybių. Pradedant namų stiliumi ir baigiant smulkiausiais namų įrengimais, papuošimais, namuose ir bute gali ir turi būti sukurta lietuviška nuotaika. Jeigu kiekvieno bute randa sau vietos ir nieko nesakančios spalvos ir kilimėlių raštai, svetimos gamtos ir svetimų vietų vaizdai, svetimos istorijos epizodų paveikslai, tai kodėl jų turėtų stokoti savais tautiniais motyvais? Jeigu norite, kad svetimam krašte augantieji liktų kitokie, negu ta aplinka, kurios jie negali išvengti išėję iš savo namų, tai nuo tos išorinės aplinkos skirtinga aplinka vaiką turi apgaubti ten, kur jis ilsisi, kur jis žaidžia, kur jis ruošia pamokas ir praleidžia vakarus bei laisvalaikius. Primenu tik reikalą, o mūsų sesių turtingos vaizduotės, jautrios širdys ir švelnios rankos suras šimtus būdų, kaip tą lietuvišką nuotaiką namuose sukurti.
 
Ofenzyvinė sąmoningų lietuvių nuotaika
 
      Individai, šeimos ir visuomenė turėtų atsižadėti to bailaus nusiteikimo, rūpindamiesi, kad tik naujieji ateiviai iš Lietuvos nenutautėtų. Praeity tik keli patrijotai ėmėsi darbo Lietuvoje ir už Lietuvos prikelti beveik į žemę užkastą lietuvybę ir lietuvišką sąmonę. Šiandien po pasaulį pakrikome apie 70.000 laisvoje Lietuvoje augusių lietuvių. Ar mums galvoti vien apie apsigynimą? Mūsų kelias yra tas, kuris buvo aptartas New Yorke, atidarant Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Amerikos skyrių. Ten buvo pasakyta, kad mūsų tikslas ir uždavinys yra ieškoti lietuvių; kas jau yra pamiršęs, kad jis lietuvis, jam reikia tai priminti ir meilės keliu vėl pažadinti jame lietuvybę. Šiai ofenzyviniai nuotaikai karštai pritarė visi dalyvavę senieji Amerikos lietuviai. Ji turi būti vadovaujanti visiems pasaulyje esantiems sąmoningiems lietuviams. Kas kita bus jaustis jaunam lietuviukui lietuvybės žadintoju, jos apaštalu, o kas kita vien tik saugoti, kad tai jame nesunyktų. Visos dvasinės vertybės tik tada stiprėja ir auga, jeigu stengiesi jomis su kitais dalintis. Be darbų, be veikimo žmoguje žūsta ne vien tautybė, bet net tikėjimas ir moralė.
 
Svetimųjų nuomonė
 
      Jauno žmogaus lietuviškam nusiteikimui didelės įtakos gali turėti tai, ką kiti mano apie lietuvius: ar jo šeima, jo tėvai yra kitataučių gerbiami ar ne; ar jis pats savo bendraamžių kitataučių, sutinkamų mokykloje ir kitur, yra gerbiamas ar ne. O tai priklausys nuo to, kokį vardą kaip žmonės turės jo tėvai, šeima, jis pats savo elgesiu, išauklėjimu, stropumu ir t.t. Todėl tėvų ir visos vaiko šeimos kilnumas, tvarkingumas, rimtumas ir visa, nuo ko priklauso šeimos ir žmogaus geras vardas, turės įtakos į vaiko ir jaunuolio tautinę savijautą. Argi neaišku, kiek lietuvių yra paskatinami būti lietuviais kitų palankių atsiliepimų apie Lietuvą ir apie lietuvius.
 
      Apie lietuvybę daug kalbame, stengiamės ją išlaikyti mokykloje, maldos namuose. Tačiau visiems reikia kartas nuo karto rimtai pažvelgti į savo šeimos aplinką ir jos dvasią, kad kartais kieno nors patrijotizmas neišsigimtų į tą Išganytojo papeikiamą pamaldumo būdą: tik kartoti “Viešpatie, Viešpatie”. Reikia darbų. Kalbame apie tautiškumo reikalą — gerai darome. Lūpos kalba iš širdies apstumo. Kartu su tuo kiekvienas savo šeimoje turėtų atlikti, kam jis šiuo reikalu yra įpareigotas. Tautiškumo ir savos kalbos reikale svetimam krašte daugiausia padės ar daugiausia pakenks šeimos dvasia ir šeimos pastangos.
 
Vysk. V, Brizgys